Hanokas
Hanokas (한옥, hanok) – tai tradicinis korėjietiškas namas. Šis terminas vartojamas norint atskirti korėjietiško tipo namus nuo vakarietiškų ir japoniškų pastatų, kurių Korėjoje pradėjo atsirasti XX a. (The academy of Korean Studies, 2009, p. 168).
Raida
Nuo pat neolito laikų žemdirbystės plitimas leido žmonėms įsikurti ir gyventi rąstiniuose arba moliniuose namuose. Dažniausiai namų grindis tvirtindavo purvu: į iškastą žemę pridėdavo medžio anglių. Tokie namai būdavo 50–70 cm įkasti į žemę. Nuo bronzos amžiaus jie nebebuvo taip giliai kasami į žemę, o Trijų karalysčių laikotarpiu (313–668 m.) korėjiečiai pradėjo gyventi hanokuose. Dėl socialinės, ekonominės ir kultūrinės raidos namai išsivystė iš paprastų pastogių, kurios būdavo skirtos tik būtiniausiems poreikiams tenkinti (valgymui ir miegojimui), iki sudėtingų ir įvairialypių konstrukcijų, kuriose atsirado vietos galvijams, grūdų saugykloms, pagrindiniam pastatui ir kitiems priestatams (An encyclopaedia of Korean Culture 2004, p. 413).
Statant tokį namą, pirmiausia reikėjo tinkamai pasirinkti vietą. Dažniausiai už namo turėdavo stovėti kalnas ar uola, kurie apsaugodavo nuo šalto vėjo iš šiaurės. Taip pat netoliese turėjo būti vandens telkinys, nes tai reikšdavo geresnę dirbamąją žemę. Korėjiečiai statydavo namus, kurių pagrindinis įėjimas būtų pietuose arba rytuose, o durys būtinai turėjo atsidaryti iš vidaus į išorę. Namų tipus dažniausiai nulemdavo socialinės, kultūrinės ir gamtinės sąlygos (An encyclopaedia of Korean Culture 2004, p. 415).
Sandara
Skiriami keli hanoko pastatų tipai: givačip (기와집), čogačip (초가집) ir neovačip (너와집). Givačip yra namas, kurio stogas dengtas degtomis molinėmis čerpėmis. Čogačip – namas, kurio šiaudinis stogas yra sutvirtintas virvėmis tam, kad jo nenupūstų vėjas Neovačip namo stogas padarytas iš ąžuolinių skiedrų. Pastatai taip pat skirstomi į mažus, vidutinio dydžio ir didelius. Mažą namą sudaro vienas kambarys ir virtuvė. Vidutinio dydžio pastate yra keli kambariai, virtuvė, salė medinėmis grindimis ir sodas. Dideli namai dažniausiai būna aristokratų rezidencijos, kuriose yra įvairių tipų gyvenamųjų kambarių, tokių kaip ančė (안채) ir sarangčė (사랑채). Ančė – vidinės patalpos, kurias sudaro kambariai, salės, virtuvė, sandėlis, sojų ąsočių terasa, vonios kambarys, sodas ir pagrindinis įėjimas. Sarangčė – atskiras pastatas, kuriame gyvena namo šeimininkas ir čia priimami svečiai. Šis pastatas sudarytas iš kelių kambarių, salės, šventyklos, vonios kambario ir pagrindinių vartų. Hanokai skiriasi ir nuo tradicinių kiniškų pastatų, kuriuose yra mūrinės grindys, ir nuo japoniškų namų, kurių kambariai iškloti šiaudais. Hanokuose taip pat yra ondol (온돌) (po grindimis įmontuota šildymo sistema, skirta sušilti žiemą) ir maru (마루) (salė su medinėmis grindimis, skirta atsivėsinti vasarą). Kambariuose, kuriuose yra ondol, miegama tiesiog ant grindų, nes karštis dūmų pavidalu atkeliauja nuo deginamų malkų (The academy of Korean Studies, 2009, p. 168–170).
Seniausias žinomas toks pastatas yra Jangčingdangas – tai vyriausio Hahoe Ryu šeimos anūko namas. Jis yra Hahoe tautiniame kaime, Andongo mieste, Gyeongsangbuko provincijoje, Pietų Korėjoje. Aristokratų namo pavadinimas dažniausiai simbolizuoja namo šeimininko gimimo vietą. Šis pavadinimas taip pat nurodo, kad čia gyvena kilmingieji. Jangčingdangas buvo pastatytas XVI a. Namą sudaro ančė ir sarangčė dalys. Sarangčė dalyje yra pagrindiniai 2,5 m aukščio vartai, atsisukę į pietus. Tokie vartai vadinami sosuldamun (소슬다문). Virš jų yra atskiras aukštas stogas. Kai svečiai įeina pro pagrindinius vartus, jie atsiduria L formos sarangčė dalyje. Sarangčė pastatyta aukščiau negu kitos pastato dalys, tai buvo daroma tam, kad aristokratai būtų atskirti nuo paprastų žmonių (The academy of Korean Studies, 2009, p. 172).
Sarangčė buvo namo šeimininko rezidencija. Šeimininkas čia užsiimdavo verslu, skaitydavo knygas ir, norėdamas pagerbti protėvius, atlikdavo įvairiausius ritualus. Garbinimo ceremonijos buvo vienas iš reikšmingiausių dienos darbų. Tokios ceremonijos vykdavo daugiau negu 16 kartų per metus. Šventykla, skirta ritualams atlikti, būdavo įrengiama šiauriausioje namo vietoje. Jos ilgis 1,83 m, o plotis 5,48 m. Čia saugomos paminklinės mirusių tėvų, senelių, prosenelių lentos. Namo šeimininkas turi saugoti prieš tai buvusių keturių kartų protėvių paminklines lentas. Taigi, kai miršta esamas šeimininkas, jo proproprosenelių paminklinės lentos sudeginamos kapinėse. Tačiau, jeigu protėviai buvo pasiekę laimėjimų moksle, vyriausybė liepdavo saugoti paminklines lentas ir toliau vykdyti ritualus protėviams pagerbti (The academy of Korean Studies, 2009, p. 172).
Lankytojai gali įeiti pro mažas duris, kurios jungia sarangčė ir ančė. Ančė – tai moterų pusė. Jangčingdango name yra mažas kambarys – anbang (kor. 안방), kuris skiria vyrų ir moterų puses, ir tik vyriausiasis šeimos vyras gali pereiti iš vienos pusės į kitą. Ančė sudaryta iš kelių kambarių, virtuvės ir sojų ąsočių sandėlio. Jeigu koks svečias nuspręsdavo apsistoti namuose, jis naudodavosi išoriniu kambariu, kuris yra pietinėje anbang kambario pusėje, arba kambariu, prijungtu prie sarangčė namo pusės. Vaikai gyvendavo kambariuose tarp ančė ir sarangčė pusių. Jangčingdango name būdavo 10 kambarių, todėl seneliai, tėvai, vaikai turėdavo atskirus kambarius. Iki XX a. pradžios name taip pat gyveno trys moterys tarnaitės ir trys vyrai tarnai. Jie gyvendavo bjolčė (별제) – atskiruose priestatuose (The academy of Korean Studies, 2009, p. 174).
Tokiame dideliame hanoke gyvendavo kelios kartos žmonių: seneliai, tėvai, vaikai ir netgi tarnai. Taigi namuose būdavo galima lengvai suskaičiuoti daugiau nei 20 žmonių. Tačiau dėl staiga pagreitėjusios urbanizacijos (XX a. pradžioje), šeimų, gyvenančių hanoke, skaičius pradėjo sparčiai mažėti. Pagrindinė urbanizacijos priežastis buvo hanokų pertvarkymas Seule ir kituose didesniuose miestuose (The academy of Korean Studies, 2009, p. 175).
Filosofija
Dinastijos laikais dvarininkai laikėsi visų Konfucijaus propaguojamų dorybių. Pastatyti namą buvo viena iš gyvenimo misijų. Kita vertus, namas buvo ne tik vieta, kurioje būdavo praktikuojamas Konfucijaus mokymas; namas leisdavo dvarininkams pademonstruoti savo didybę žemesnių klasių žmonėms (Korean culture heritage – Traditional Lifestyles 1997, p. 66). Sarangčė ir ančė atsiradimas taip pat siejamas ir su konfucionizmu, nes šis mokslas moko atskirti penkis santykių tipus penkiose skirtingose žmonių grupėse. Pirmasis tipas – tai santykiai tarp vyro ir žmonos. Pasak konfucianizmo, jie turėtų padoriai elgtis vienas su kitu ir laikytis normų. Antrasis – tėvo ir sūnaus santykiai. Sūnus privalo gerbti tėvus ir elgtis maloniai. Trečiasis – valdovas ir jo pavaldinys turėtų elgtis dosniai ir ištikimai. Ketvirtasis – santykiai tarp vyresnio ir jaunesnio draugo. Jie turi elgtis pagarbiai ir humaniškai. Penktasis tipas – bendravimas tarp draugų, grįstas pasitikėjimu. Šios vertybės puoselėjamos nuo Konfucijaus laikų (The academy of Korean Studies, 2009, p. 176), todėl hanokai buvo statomi su atskiromis namo dalimis moterims ir vyrams. Pamatyti sutuoktinių porą kartu būdavo beveik neįmanoma. Kai vyras įeidavo į moterų pusę, jis galėdavo naudotis tik svečio teisėmis: turėdavo apsirengti oficialiais drabužiais ir prieš įeidamas į kambarį sukosėti (korėjiečiai ilgą laiką kosėjimą naudojo vietoj beldimosi į duris) (Korean culture heritage – Traditional Lifestyles 1997, p. 66).
Vyriausiojo sūnaus žmonai namuose tekdavo dvi pagrindinės pareigos: nuoširdžiai priimti svečius, juos aptarnauti ir padėti vyrui atlikti aukojimus protėviams. Daug žmonių mėgdavo ilgesniam laikui apsistoti sarangčė, todėl linksminti svečius buvo gana svarbi užduotis. Didžiausias moters rūpestis buvo paruošti specialius patiekalus aukojimams. Moteris, prižiūrima tarnų, turėdavo paruošti įvairių patiekalų ir vyno. Iš esmės, sūnaus žmona rūpindavosi visomis namų problemomis: grūdų, daržovių auginimu. Taigi ančė buvo vieta, kurioje sūnų žmonos atlikdavo įvairius darbus, įskaitant vaikų auklėjimą, protėvių garbinimą, svečių priėmimą. Sarangčė buvo vieta, kurioje šeimos vyrai užsiimdavo oficialiu verslu ar atlikdavo įvairius ritualus. Garbinimo ritualus inicijuodavo vyriausieji šeimos vyrai, o jų žmonos turėdavo paruošti vietą aukojimui ir patiekti maistą šeimos nariams. Moterys ir pačios galėdavo atlikti kai kuriuos ritualus, pvz., šeimos globotojo dvasios garbinimą, namo, virtuvės ar terasos dvasių garbinimą. Žinoma, ritualus vis tiek turėdavo stebėti vyriausiasis šeimos vyras (The academy of Korean Studies, 2009, p. 179–180).
Naudota literatūra
The academy of Korean Studies, 2009. 21 Icons of Korean Culture. Seulas: Kyung-in Publishing Co.
An encyclopaedia of the Korean Culture, 2004. Seulas: Hansebon.
Korean culture heritage – Traditional Lifestyles (4 knyga), 1997. Seulas: Samsung Moonhwa printing Co.
Redagavo Gabija Lenortavičiūtė
