Hapkido

Hapkido (합기도 hapkido) yra korėjiečių kovos menas, kuris susideda iš smūgių, spyrių, metimų, pasipriešinimo bei smaugimo. Tie, kurie mokosi hapkido, sugeba apginti save bei artimus žmones bet kurioje situacijoje. Hapkido moko studentus naudoti minimalią jėgą prieš stipresnį varžovą. Priešingai nei kiti kovos menai, hapkido nereikalauja fizinės jėgos, kad atliktum tam tikrus judesius. Kad valdytum priešininką ir jį nugalėtum, hapkido orientuojasi į tam tikrus kūno taškus ir jų turimą įtaką varžovui. Taip pat, dėmesys skiriamas stipriems smūgiams, spyriams, mostams. Jeigu judesiai yra atliekami tiksliai, jie gali būti labai veiksmingi prieš varžovus bei užpuolikus. Hapkido taip pat naudoja riešų laužimus kartu su keliomis metimų technikomis. Kartu sudėjus, hapkido sudaro beveik 300 specialių judesių kategorijų, kurias sudaro beveik 3500 technikų. Hapkido yra labai populiarus kovų menas dėl to, kad beveik bet kas, nesvarbu kokio amžiaus ar svorio žmogus būtų, gali praktikuoti šias technikas. Hapkido reikalauja sistemingų treniruočių ir ištvermės stiprinimo, kuri gali pagerinti žmogaus sveikatą. Hapkido mokymasis gali sustiprinti raumenis kartu su stovėsena, subalansuoja svorį, išugdo pasitikėjimą, savikontrolę. Šiomis dienomis Hapkido yra praktikuojama tiek vyrų, tiek moterų, net ir mažų vaikų. Tai labai naudingas kovų menas, kuris panaudojamas beveik iš bet kurios pozicijos: gulint, sėdint ar stovint. Tai yra savisaugos menas, kuris gali būti net mirtinas, jei žinomos visos technikos.

Kilmė

Kovų menai Korėjoje gali būti pastebėti dar Trijų karalysčių laikotarpyje. Jie buvo pristatyti budistų vienuolių. 1910-aisiais metais Japonija okupavo Korėją iki 1945-ųjų. Šiuo laikotarpiu korėjiečių kalba buvo uždrausta ir buvo mokinama tik japonų istorija, kad korėjiečiai įsisavintų japonų kultūrą. Japonai neleido praktikuoti jokių korėjietiškų sportų ar kovos menų. Tačiau, korėjietiški kovos menai vis tiek buvo mokinami slapta ir tėvai technikas perduodavo sūnums. 1945-aisiais metais Korėja atgavo nepriklausomybę, kovų menai atgavo populiarumą, kai šalis siekė sustiprinti save. Kovų menų meistras vardu Čoi Jong Sulas tuo metu pradėjo mokinti kovos menų. Padedamas studento Dži Han Dže ir daugelio kitų, Čoi grąžino į Korėją kovos menus. Stilius, kurį jis mokė, tapo žinomas kaip Hapkido, kurio technikos yra kombinacinės, o ne konkurencinės. Hapkido praktikavimasis gali sukelti didelius sužalojimus ir turi būti atliekamas labai atsargiai. Šis kovų menas yra laikomas vienas veiksmingiausių ir praktiškiausių pasaulyje. Hapkido yra mokomi kariuomenės darbuotojai, policijos pajėgos, specialiosios pajėgos, saugumo padaliniai ir apsauginiai visame pasaulyje.

Tradicinio hapkido filosofija

Hapkido filosofija prasideda iš trijų pagrindinių principų: pirmasis yra Hwa (nesipriešinimas) – užleisti vietą priešininkui, priimant jo jėga, kad atremtum ir nesusidurtum su priešininko smūgiu. Antrasis yra Won (apskritas judesys) – naudojami sukamieji, sklandūs judesiai vietoje linijinių. Trečiasis yra Yoo (vandens principas) – visiškas persiskverbimas per priešininko gynybą naudojant nuolatinį puolimą. Vietoje priešinimosi jėgai jėga, hapkido meistrai baigia priešininkų atakas „priimdami jų energiją, kai jie puola“ ir nugali jį „pasiskolindami jų pačių jėgą“. Nors hapkido yra ypač veiksminga apsigynimo priemonė, šis menas yra kur kas daugiau, nei paprasta kovos sistema. Hapkido praktikavimas apima dvasinį tobulėjimą ir sugebėjimą subalansuoti mintis ir kūną su dvasia, taip vystoma žmogaus asmenybė. Daugelis hapkido principų yra budistų mokymų bei Zen kelio pradmenys.

Hapkido vystymąsis

Korėjietiško hapkido istorija yra artimai susijusi su jo kūrėju Čoi Jong Sulu. Jo gyvenimas buvo smarkiai įtakotas istorinių konfliktų tarp Korėjos ir Japonijos. Gimęs pietų provincijoje Tegu, Čoi praleido vaikystės dienas Japonijos kontroliuojamoje Korėjoje. Čoi buvo pagrobtas ir išvežtas į Japoniją aštuonerių metų. Jis buvo nugabentas į budistų vienuolyną. Kai atėjo laikas rinktis gyvenymo kelią, jis pasirinko būti kovos menų meistru. Čoi tapo Daito ryu, Aiki džiudžicu stilių studentu, o jo mokytojas buvo garsusis meistras Takeda Sokaku. Po Takedos mirties, Čoi grįžo į Korėją. Jis tapo vienas iš kovos menų meistrų, kuris bandė atgaivinti korėjiečių kovos menus bei suformulavo Hapkido technikų pagrindus. Šis stilius 1963-aisiais metais oficialiai buvo pavadintas hapkido. Čoi dirbo kartu su Dži Han Dže, kad išvystytų ir mokytų hapkido karininkus, policininkus, apsauginius Korėjoje ir už jos ribų. Dži Han Dže buvo svarbus hapkido spyrių technikų vystymui. Čoi keliavo į Vakarus ir mokė hapkido Šiaurės Amerikoje. Jis mirė 1986-aisiais metais ir Dži Han Dže tapo Korėjos Hapkido asociacijos prezidentu. Tai buvo vienintelė hapkido organizacija, kurią pripažino Korėjos valdžia. Ši organizaija buvo pervadinta Hapkido federacija, dabartinis meistras yra O Se Limas.

Hapkido tikslai ir principai

Pažodžiui išvertus, žodis Hap reiškia koordinaciją arba harmoniją, Ki reiškia jėgą, Do reiškia kelio menas. Hapkido apima visų technikų metodus, įskaitant ir smarkias bei tikslias spyrių technikas, sklandžias ir veiksmingas metimo technikas, ryžtingas ir staigias rankų technikas ir praktines nervų atakas. Didelės jėgos ir lankstumo nereikia, kad išmoktum hapkido technikas, kadangi puolėjo jėga ir judesiai nukreipiami užpuolamojo naudai. Hapkido yra veiksminga priemonė savisaugai ir pabrėžtinai tai nėra sportas. Tai laikoma vienu iš plačiausių kovos menų. Aukštesnių lygių hapkido meistrai turi išmanyti ir gydimo menus, tokius kaip akupunktūra, kaulų atstatymas ir vaistažolių medicina. Tai yra suvokimas tikros kovos menų prasmės, kad jie yra ne apie smurtą, bet apie žinojimą ir studento charakterio bei asmenybės tobulinimą.

Penkios kultūrinės infuzijos

Nors hapkido gyvuoja mažiau nei 100 metų, jis turi daugiau nei 2000 metų kovos menų tradicijų. Šis paveldas yra dėl penkių didžiausių kultūrinių infuzijų ir begalės kultūrinių įtakų.

Pirmoji infuzija yra gentinė technika (사도무술 Sado Mu Sool). Senoviniai metodai sudarė kovas atliekamas raitelių. Šios sistemos būtų įtraukusios ir šaudymą iš lanko, ietės metimą, akmens kardą ir peilį, taip pat kaip imtynes, kurios buvo populiarios Centrinėje Azijoje. Praktikuojami migruojančių genčių iš Šiaurinės Azijos, šie kovos sugebėjimai suformavo pagrindą Korėjos kovos menų tradicijai.

Antroji ir trečioji infuzijos korėjiečių kovos kultūrai buvo pristatyta budistų ir konfucionistų. Šios infuzijos vyko tuo pačiu metu. Jos prasidėjo ketvirtame ir penktame šimtmetyje dabartinės eros ir tęsėsi dar 1500 metų. Budistų įsitikinimai atsispindi įsteigtuose įvairiuose kodeksuose, kurie buvo įkurti norint orentuoti karių pastangas į jų atsakomybes bendruomenei ir šaliai. Budistų tradicijos reikalavo kariams remtis kodeksu, kuris buvo paremtas patriotizmu (Chung), pamaldumu (Hyo), brolybe (Shin), teisingumu (Yong) ir palankumu (Im).

Ketvirtoji infuzija buvo okupacija, kurią įvygdė Japonija. Nors iš pradžių okupacija buvo biurokratiška, Japonijos okupantų kariuomenė patyrė tolygiai didėjantį Korėjos piliečių pasipriešinimą. Dėl to, japonai įvedė grubias represines priemones ir 1930-aisiais panaikino korėjietišką kultūrą ir reikalavo japonų kultūros įvedimo. Taip į Korėja pasklido japoniški kovos menai, tokie kaip dziudo, džiudžicu, karatė, aikido, kendo ir kiudo.

Penktoji infuzija susijusi su asmenine Čoi Jong Sulo patirtimi, kurio mokymai padėjo pagrindus moderniajam hapkido. Ištremtas į Japoniją ir išmokęs kovos menų, jis grįžo Į Korėją Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir atgaivino korėjietišką kovos meną.

Mokyklos ir organizacijos

Šiandien hapkido mokyklų organizacija orentuojasi į praktikas, kurios yra bendros daugumai kovos menų tiek Korėjoje, tiek Japonijoje. Beveik visos hapkido organizacijos priėmė tobulėjančių studentų hierarchiją skaičiuojant nuo 10 iki 1 ir dažniausiai priskiria lygiui priklausančios spalvos diržą. Kiekvienas įsipareigoja mokintis, kol užbaigia visus studentų lygius ir gaunamas juodas diržas. Aštunto, devinto ir dešimto lygio pasiekimai yra labiausiai vertinami.

Hapkido lyginimas su Daito ryu, Aiki džiudžicu ir Aikido

Yra daug panašumų tarp hapkido ir japoniškų kovos menų, tokių kaip daito ryu, aiki džiudžiucu ir aikido. Visi trys menai palaiko abi technikas: beginkles ir ginkluotas. Nors mokymo programos keičiasi, visi trys menai laikosi pozicijos, kad technikos išlieka tokios pat, nesvarbu ar naudojamas ginklas, ar ne.  Japoniškoji geležinę vėduoklę ar lazdą hapkido atstovauja trumpa lazda. Kardų, peilių ir lazdų technikos dažnai lyginamos tarp Japonijos ir Korėjos kovos menų, tačiau dažnai tvirtinama, kad korėjiečiai perėmė kinų naudojamus sukamuosius judesius. Taip pat, hapkido praktikantai dažniau įtraukia virvių ar diržų technikas ir naudoja didesnes kiniškas vėduokles.

Kitas panašumas tarp daito ryu, hapkido ir aikido yra tai, kad visi trys naudoja vienodus tris principus fiziniam, intelektualiniam, emociniam lygiui. Tai yra vandens principas, taško ir apskritimo principas ir energijos ekonomikos principas.

Vandens principas reikalauja prisitaikymo prie aplinkybių ir pasirengimo lenvai reguliuoti veiksmą ar atoveiksmį. Vandens principas geriausiai apibūdinamas kaip vandens prisitaikymas prie konteinerio formos, kuris jį laiko. Šiuo būdu praktikuotojas priima viską, kas yra duodama, ir iš to padaro maksimalią naudą.

Taško ir apskritimo principas pripažįsta, kad „viskas yra apvalu“. Smūgis nelieka išplėstas, bet yra „perdirbamas“ – smūgis tampa bloku, kitu smūgiu ar sugriebimu. Tas pats gali būti su spyriu ar metimu, ar bet kuriuo kitu veiksmu.

Energijos ekonomikos principas skatina praktikantą įvardinti veiksmingiausią būdą pasiekti tikslą ir įspėja vengti dirbti daugiau nei varžovas. Šiuo būdu, kad ir ką kitas išmoktų, studentas yra skatinamas tą patį išmokti geriau. Be to, praktikuotojas išmoksta „dirbti gudriau, bet ne sunkiau“.

Šaltiniai:

• Instant Downloads, 2014. Martial Arts [e-knyga] Lulu Press. Rasta: Google Books <https://books.google.lt/books?id=cQRXCAAAQBAJ&hl=lt&source=gbs_navlinks_s> [Žiūrėta 2017 balandžio 19].
• Forster, M., 2007. Korean Hapkido for Self Defence [e-knyga] Korean Hapkido Institute. Rasta: Google Books <https://books.google.lt/books?id=aV0nF0CmXtkC&hl=lt&source=gbs_navlinks_s> [Žiūrėta 2017 balandžio 19].
• Green, T. A., Svinth, J. R., 2010. Martial Arts of the World: An Encyclopedia of History and Innovation [2 volumes]: An Encyclopedia of History and Innovation [e-knyga] ABC-CLIO. Rasta: Google Books < https://books.google.lt/books?id=P-Nv_LUi6KgC&dq=hapkido+encyclopedia&hl=lt&source=gbs_navlinks_s> [Žiūrėta 2017 balandžio 19].