Hapkido

Hapkido (korėj. 합기도 hapkido) yra korėjiečių kovos menas, kuris susideda iš smūgių, spyrių, metimų, pasipriešinimo ir smaugimo technikų. Tie, kurie mokosi hapkido, sugeba įvairiose situacijose apsiginti patys ir apginti artimus žmones. Šis kovos menas moko naudoti kuo mažiau jėgos prieš stipresnį varžovą. Skirtingai nei kiti kovos menai, jis nereikalauja fizinės jėgos atliekant tam tikrus judesius.

Norint valdyti ir nugalėti priešininką, hapkido orientuojasi į tam tikrus kūno taškus ir jų poveikį varžovui. Taip pat daug dėmesio skiriama stipriems smūgiams, spyriams bei mostams. Tiksliai atliekami judesiai gali būti labai veiksmingi prieš varžovus ar užpuolikus. Hapkido taip pat naudoja riešų laužimus ir kelias metimų technikas.

Ši kovos meno rūšis apima apie 300 specialių judesių kategorijų, jas sudaro beveik 3500 technikų. Hapkido yra populiarus todėl, kad jį gali praktikuoti beveik kiekvienas – nepriklausomai nuo amžiaus ar kūno sudėjimo. Jis reikalauja sistemingų treniruočių ir ištvermės lavinimo, o tai gerina bendrą žmogaus sveikatą. Šio meno mokymasis stiprina raumenis, gerina laikyseną, subalansuoja svorį, ugdo pasitikėjimą savimi ir savikontrolę.

Šiandien hapkido praktikuoja tiek vyrai, tiek moterys, taip pat ir maži vaikai. Tai labai naudingas ir universalus kovos menas, kurio technikos gali būti taikomos iš įvairių pozicijų – gulint, sėdint ar stovint. Tai savisaugos menas, kuris gali būti net mirtinas, jei žinomos visos technikos.

Kilmė

Kovos menai Korėjoje egzistavo dar Trijų karalysčių laikotarpiu. Juos skleidė budistų vienuoliai, tačiau 1910–1945 m., Japonijos okupacijos laikotarpiu, korėjiečių kalba buvo uždrausta, o mokyklose mokoma tik japonų istorijos ir kultūros. Japonai neleido praktikuoti jokio korėjietiško sporto ar kovos menų, tačiau pastarųjų vis tiek buvo mokomasi slapta – tėvai technikas perduodavo sūnums.

Po 1945 m., Korėjai atgavus nepriklausomybę, kovos menai vėl tapo populiarūs, nes šalies visuomenė siekė sustiprinti tautinę tapatybę. Kovos menų meistras Čoi Jongas Sulas pradėjo mokyti kovos menų, o kartu su studentu Dži Hanu Dže ir kitais grąžino į Korėją tradicines technikas. Jų mokytas stilius buvo pavadintas hapkido – jo technikos yra kombinacinės, o ne konkurencinės.

Hapkido praktikavimasis gali sukelti rimtų sužalojimų, todėl jis turi būti atliekamas labai atsargiai. Šis kovos menas laikomas vienu veiksmingiausių ir praktiškiausių pasaulyje. Hapkido mokomi kariškiai, policijos ir specialiųjų pajėgų pareigūnai, apsaugos darbuotojai visame pasaulyje.

Tradicinio hapkido filosofija

Hapkido filosofija remiasi trimis pagrindiniais principais:

1. Hwa (nesipriešinimas) – užleisti vietą priešininkui ir priimti jo jėgą, kad būtų galima atremti ir neutralizuoti smūgį.
2. Won (apskritas judesys) – naudojami sukamieji, sklandūs judesiai vietoj linijinių.
3. Yoo (vandens principas) – nuolatinis, nenutrūkstamas puolimas, prasiskverbiant per priešininko gynybą.

Hapkido meistrai neutralizuoja atakas „priimdami priešininko energiją“ ir nugali panaudodami ją prieš jį patį. Nors hapkido yra veiksminga apsigynimo forma, tai kur kas daugiau nei paprasta kovos sistema – ji apima dvasinį tobulėjimą ir gebėjimą subalansuoti mintis, kūną bei dvasią. Tai ugdo žmogaus asmenybę. Daugelis hapkido principų siejami su budizmu ir Zen tradicijomis.

Hapkido vystymasis

Korėjietiško hapkido istorija yra glaudžiai susijusi su jos kūrėju Čoi Jongu Sulu. Jo gyvenimą stipriai paveikė Korėjos ir Japonijos konfliktai. Gimęs pietuose, Tegu provincijoje, Čoi praleido vaikystę Japonijos kontroliuojamoje Korėjoje. Aštuonerių metų jį pagrobė, išvežė į Japoniją ir nugabeno į budistų vienuolyną. Kai atėjo laikas rinktis gyvenimo kelią, Čoi pasirinko būti kovos menų meistru. Čoi tapo daito-ryu, aikidžiudžicu stilių studentu, o jo mokytojas buvo garsusis meistras Takeda Sokaku.

Po mokytojo mirties Čoi grįžo į Korėją ir tapo vienu iš kovos menų meistrų, bandžiusių atkurti korėjietiškas tradicijas ir suformulavusių hapkido technikos pagrindus. 1963 m. šis stilius oficialiai pavadintas hapkido. Čoi dirbo kartu su Dži Hanu Dže, kad išvystytų ir mokytų šio kovos meno karininkus, policininkus, apsauginius Korėjoje ir už jos ribų.

Dži Hanas Dže prisidėjo prie hapkido spyrio technikų vystymo. Čoi vėliau mokė hapkido ir Šiaurės Amerikoje. Po jo mirties 1986 m. Dži Hanas Dže tapo Korėjos Hapkido asociacijos prezidentu. Tai buvo vienintelė hapkido organizacija, kurią pripažino Korėjos valdžia. Ši organizacija buvo pervadinta į Hapkido federaciją, dabartinis jos meistras yra O Se Limas.

Hapkido tikslai ir principai

Išvertus pažodžiui, žodis hap reiškia koordinaciją arba harmoniją, ki reiškia jėgą, do – kelio meną.

Hapkido apima įvairias technikas: tikslius, stiprius spyrių metodus, sklandžius ir veiksmingus metimus, ryžtingus ir staigius rankų veiksmus, praktines nervų atakas. Norint to išmokti, nereikia didelės jėgos ar lankstumo, nes naudojama puolėjo jėga ir judesiai.

Hapkido nėra sportas – tai veiksminga savisaugos priemonė ir vienas plačiausių kovos menų. Aukštesnių lygių hapkido meistrai turi išmanyti ir gydymo menus, tokius kaip akupunktūra, kaulų atstatymas ir vaistažolės. Tai atitinka tikrąją kovos menų prasmę – jie nėra skirti smurtui, bet skatina žinojimą, tobulina studento charakterį ir asmenybę.

Penkios kultūrinės hapkido įtakos

Nors hapkido gyvuoja mažiau nei 100 metų, jis turi daugiau kaip 2000 metų kovos menų tradicijų. Tai nulėmė penkios pagrindinės kultūrinės įtakos:

1. Gentinė technika (사도무술Sado Mu Sool)

Senoviniai metodai apėmė raitelių kovas, šaudymą iš lanko, ieties metimą, akmens kardo ir peilio naudojimą, taip pat imtynes, kurios buvo populiarios Centrinėje Azijoje. Praktikuojami migruojančių genčių iš Šiaurinės Azijos, šie kovos sugebėjimai suformavo pagrindą Korėjos kovos menų tradicijai.

2–3. Budizmo ir konfucionizmo įtaka

Šios įtakos plito IV–V a. ir tęsėsi dar 1500 metų. Budistų įsitikinimai atsispindi įsteigtuose įvairiuose kodeksuose, kurie buvo parengti norint orientuoti karių pastangas į jų atsakomybę bendruomenei ir šaliai. Budistų tradicijos reikalavo karių vadovautis kodeksu, kuris buvo paremtas patriotizmu (Chung), pamaldumu (Hyo), brolybe (Shin), teisingumu (Yong) ir palankumu (Im).

4. Japonų okupacija

Nors iš pradžių okupacija buvo biurokratiška, Japonijos okupantų kariuomenė patyrė tolygiai didėjantį Korėjos piliečių pasipriešinimą. Dėl to japonai įvedė grubias represines priemones ir 1930-aisiais panaikino korėjietišką kultūrą, reikalavo perimti japonų kultūrą. Taip Korėjoje pasklido japoniški kovos menai, tokie kaip: dziudo, džiudžicu, karatė, aikido, kendo ir kiudo.

5. Čoi Jongo Sulo asmeninė patirtis

Jo mokymasis Japonijoje ir grįžimas po Antrojo pasaulinio karo padėjo pagrindus moderniajam hapkido.

Mokyklos ir organizacijos

Šiandien hapkido mokyklų organizacijos orientuojasi į praktikas, kurios yra bendros daugumai kovos menų tiek Korėjoje, tiek Japonijoje. Beveik visos hapkido organizacijos priėmė tobulėjančių studentų hierarchiją, skaičiuojamą nuo 10 iki 1, ir dažniausiai priskiria lygiui priklausančios spalvos diržą. Kiekvienas įsipareigoja mokytis, kol baigia visus studentų lygius ir gauna juodą diržą. Aštunto, devinto ir dešimto lygio pasiekimai yra labiausiai vertinami.

Hapkido lyginimas su daito-ryu, aikidžiudžicu ir aikido

Yra daug panašumų tarp hapkido ir japoniškų kovos menų, tokių kaip: daito-ryu, aikidžiudžicu ir aikido. Visi trys menai apima tiek beginkles, tiek ginkluotas technikas. Nors mokymo programos keičiasi, visi trys menai laikosi pozicijos, kad technikos išlieka tokios pat, nesvarbu, ar naudojamas ginklas, ar ne. Japoniškąją geležinę vėduoklę ar lazdą hapkido atitinka trumpa lazda. Kardų, peilių ir lazdų technikos dažnai lyginamos tarp Japonijos ir Korėjos kovos menų, tačiau dažnai tvirtinama, kad korėjiečiai perėmė kinų naudojamus sukamuosius judesius. Taip pat hapkido praktikantai dažniau įtraukia virvių ar diržų technikas ir naudoja didesnes kiniškas vėduokles.

Kitas panašumas tarp daito-ryu, hapkido ir aikido yra tai, kad visi trys naudoja vienodus tris principus fiziniu, intelektualiniu, emociniu lygmeniu. Tai yra vandens, taško ir apskritimo, energijos taupymo principai.

Vandens principas reikalauja prisitaikymo prie aplinkybių ir pasirengimo lengvai reguliuoti veiksmą ar atoveiksmį. Vandens principas geriausiai apibūdinamas kaip vandens prisitaikymas prie indo formos, kuris jį laiko. Šiuo būdu mokinys priima viską, kas yra duodama, ir iš to gauna maksimalią naudą.

Taško ir apskritimo principas pripažįsta, kad „viskas yra apvalu“. Smūgis nelieka išplėstas, bet yra „perdirbamas“ – smūgis tampa bloku, kitu smūgiu ar sugriebimu. Tas pats gali būti su spyriu, metimu ar bet kuriuo kitu veiksmu.

Energijos taupymo principas skatina mokinį įvardinti veiksmingiausią būdą tikslui pasiekti ir įspėja vengti dirbti daugiau nei varžovas. Šiuo būdu, kad ir ką kitas išmoktų, studentas yra skatinamas tą patį išmokti geriau. Be to, mokinys išmoksta „dirbti gudriau, bet ne sunkiau“.

Šaltiniai:

• Instant Downloads, 2014. Martial Arts [e-knyga] Lulu Press. Rasta: Google Books <https://books.google.lt/books?id=cQRXCAAAQBAJ&hl=lt&source=gbs_navlinks_s> [Žiūrėta 2017 balandžio 19].
• Forster, M., 2007. Korean Hapkido for Self Defence [e-knyga] Korean Hapkido Institute. Rasta: Google Books <https://books.google.lt/books?id=aV0nF0CmXtkC&hl=lt&source=gbs_navlinks_s> [Žiūrėta 2017 balandžio 19].
• Green, T. A., Svinth, J. R., 2010. Martial Arts of the World: An Encyclopedia of History and Innovation [2 volumes]: An Encyclopedia of History and Innovation [e-knyga] ABC-CLIO. Rasta: Google Books < https://books.google.lt/books?id=P-Nv_LUi6KgC&dq=hapkido+encyclopedia&hl=lt&source=gbs_navlinks_s> [Žiūrėta 2017 balandžio 19].

Redagavo Teodoras Kringelis