Karalius Jongdžo
Karalius Jongdžo (영조 Yeongjo) gimė 1694 m. spalio 31, mirė 1776 m. balandžio 22. Jis yra 21 Džosono (조선 Joeson) dinastijos valdovas, karaliavęs nuo 1724 m. iki 1776 m.. Per daugiau nei 50 valdžios metų, į istoriją įrašytas kaip politinį stabilumą bei Džosono kultūros apogėjų pasiekęs karalius. Kitaip korėjiečiams žinomas, kaip valdovas žiauriai nukankinęs savo sūnų.
Atėjimas į valdžią
Karalius Jongdžo buvo 19 Karaliaus Sukdžongo (숙종 Sukjong, 1674-1720) sūnus. Jo motina, Sukbin Čue (숙빈 최 Suk-Bin Choe), buvo kilusi iš žemiausios tuometinės Džosono dinastijos kastos – vergų. Kai Karalius Sukdžongas mirė valdžią perėmė vyriausiasis sūnus Gjongdžongas (경종 Gyeongjong). Deja, naujasis valdovas buvo silpnos sveikatos, o tai buvo naudinga aplinkiniams, norintiems užimti jo vietą (Hulbert 1905, p.161). Be to, tuo metu vyko nesutarimai tarp priešingų partijų Noron (노론 Noron), senosios doktrinos puoselėtojų, ir Soron (소론 Soron), naujosios doktrinos skelbėjų. Noron partijos biurokratija rėmė karaliaus įbrolį Princą Joningą (연잉 Yeoning), vėliau tapusį Karaliumi Jongdžo, spausdami karalių užleisti valdymą jam. Prieštaraujančiai pusei Soron tai nebuvo naudinga, todėl jie suplanavo sosto paveldėtojo nužudymą, kai princas medžios. Nepavykęs bandymas nesustabdė kitaip šmeižti sosto įpėdinio. 1724 m. Karalius Jongdžo perėmė valdžią iš įbrolio, kuris po 4 valdymo metų staiga mirė, apsinuodijęs jūros gėrybėmis. Kaltinimai nužudžius 20 Karalių Gjongdžongą stiprino Soron partijos galią pakeisti valdytoją. Tačiau padedamas Noron partijos Karalius Jongdžo pradėjo savo valdymo erą. Žinomą kaip ilgiausiu Džiosono dinastijos karaliavimo laikotarpiu (Hulbert 1905, p.164-165).
Valdymo būdas
Karalius Jongdžo savo valdymą pradėjo kalba, kaltindamas save dėl maro ir bado, kurį turėjo iškentėti jo žmonės bei nesugebėjimu teisingai valdyti šalies iki tol. Karalius smerkė savanaudišką veiklą politikoje ir kasdieniniame gyvenime, todėl pabrėžė į visuomenę orientuotą mąstymą. Neatskiriami Jongdžo politiniai įsitikinimai buvo sąžiningumas, objektyvumas ir harmonija. (The Korean Times, 2014). Todėl jis aktyviai kreipė dėmesį į eilinių žmonių nusiskundimus. Karalius ypač vertino netituluotų kaimo diduomenės žmonių erudiciją, moralę ir ištikimybę. Todėl bendraudavo su jais, kad artimiau pažintų savo karalystę. Visa tai atsispindi jo vykdytoja politikoje ir paskelbtuose nutarimuose.
Vidaus politika
Tik Karaliui Jongdžo užėmus sostą, valdovas buvo įspraustas į debatus dėl ištikimybės tarp partijų. Kai XVI a. įvyko pasidalinimas tarp Vakariečių (서인 Seo-in) ir Rytiečių (동인 Dong-in) partijų, XVII-XVIII a. vyko dar mažesnių frakcijų skaidymasis, kuris lėmė aršius santykius tarp priešingų pusių. Ypač dvi iškilusios partijos Soron ir Noron kovėsi dėl valdžios (Eckert 1990, p.156). Tik pradėjus valdymą Karalius Jongdžo paskelbė, jog kiekvienas privalome galvoti apie valstybę ir planuoti šalies ateitį kartu, o ne atskiromis grupėmis. Tad vienas iškiliausių žengtų žingsnių buvo Tangpjong (탕평론 Tangpyeong) politikos skelbimas, kuris siekė pašalinti įsišaknijusį politinių frakcijų susiskaldymą. Karalius buvo įsitikinęs, jog frakcijų nesutarimai gali nuvesti iki kruvinų skerdynių, kurie taptų sėkla tautos sugriuvimui. Pagrindinis Tangpjong politikos tikslas buvo panaikinti diskriminaciją tarp partijų, renkant naujus asmenis į jas. Valdovo iškalti žodžiai ant monumento stovinčio iki šiol prie Songkjunkuan (성균관대학교 Seonggyungwan University) Universiteto, sako: „Dorybingas žmogus yra teisingo mąstymo; jis sutars su visais ir nepriklausydamas jokiai pusei. Bet nedorybingas žmogus yra siūbuojamas asmeninių jausmų: jam patinka tik kurti atskirą grupę, kuri nesutars su kitais.“ (The Korea Times, 2014). Taip prasidėjo stiprios Karališkosios valdžios valdymo laikotarpis, inicijuojamas Karaliaus Jongdžo.
Didžiausias Džosono dinastijos visuomenės gyvenimo pasikeitimas buvo ne tik vykdyta Tangpjong politika, bet ir paskelbtas Gjunjokbob (균역법 Gyunyeokbeop) įstatymas, reiškiantis mokesčių sulyginimą (The Korean Times, 2014). 1750 m. liepą Karalius paskelbė jog, norint sumažinti eilinių gyventojų naštą bus pakeista mokėjimo sistema eilinių gyventojų naudai . Be to, Karaliui Jongdžo pavyko suformuoti naują karinę mokesčių sistemą vadinamą Gjunjok (균역 Gyunyeok) įstatymu, kuri buvo pagrįsta gyventojų išsakyta nuomone, pasisakyta net per 3 kartus vykdytus susirinkimus (Eckert 1990, p.155).
1760 m. Karalius Jongdžo paskelbė projektą skirtą Čongjėčono (청계천 Cheonggyecheon) upės gilinimo darbams, reikalingą apsaugoti sostinės teritoriją nuo potvynių. Darbams įgyvendinti buvo mobilizuoti 215000 stipriausių vyrų. Iš visų darbų, kuriuos įgyvendino per savo valdymo laikotarpį, šis, pasak pačio valdovo, buvo sėkmingiausias (The Korean Times. 2014).
Karalius Jongdžo meilė tautos gyventojams siekė ir žemiausiąją klasę, įskaitant vergus ir ne sutuoktinius vaikus, kilusios iš jangban (양반 Yangban) biurokratijos luomo. Džiosono laikotarpiu vergai turėjo mokėti duoklę savo šeimininkams audiniu. 1772 m. Jongdžo sumažino jų naštą ir suteikė lengvatą vergėms moterims. Taip pat karalius paskelbė dekretą, kuriame leidžia didikų ne sutuoktiniams sūnums valdyti aukštas vyriausybines pozicijas (The Korean Times, 2014)
Užsienio politika
Karaliaus Jongdžo valdymo metas vadinamas taikos laikotarpiu, nes jo karaliavimas nesukėlė jokių kaimyninių tautų išpuolių ar kovų. Valdovas suprato, jog visų pirmiausia reikia tvarkyti valstybės vidų, kad išlaikyt Džosono imperijos galią. Todėl jo valdymo laikotarpiu nebuvo taikoma aktyvi užsienio politika. Visas dėmesys buvo sutelktas į vidaus vienijimo ir tvarkymo būdus (Eckert 1990, p. 160)
Šeimos tragedija
Iš kart tapdamas valdovu, Karalius Jongdžo paskelbė savo sūnų Hjodžangą (효장 Hyojang) sekančiu sosto paveldėtoju, kad užtikrintų šeimos linijos tęstinumą. Deja, pirmasis jo sūnus mirė, tad antrasis sūnus Sado (사도 Sado) vos gimęs buvo paskelbtas sosto įpėdiniu. Vos 3 mėnesių sulaukęs sūnus buvo atskirtas nuo motinos ir išsiųstas į kitus karaliaus rūmus, norint išauklėti jo savarankiškumą ir nepriklausomumą (Eckert 1990, p.156). Todėl kad Sado perims valdžią, Karalius daug iš jo reikalavo ir dėjo į jį visas viltis. Nuo pat jaunystės būsimasis sosto įpėdinis buvo be perstojo mokinamas konfucionizmo bei kitų valdžios dalykų, kuriuos privalo išmanyti valdovas. Nors ir buvo vykdoma nešališkumo politika tarp partijų, Soron ir Noron pusės aktyviai kišosi į Karaliaus gyvenimą. Iš tiesų, Noron frakcijos idėjas priimtinas laikė vos ne visa karališkoji šeimyna, nes padedami jų Jongdžo atėjo į sostą, o į Soron idėjas buvo žiūrima neigiamu žvilgsniu. Tiesa, tuo metu Princas Sado buvo veikiamas šios grupės, todėl tai galėjo būti viena iš priežasčių sūnui sukilti prieš tėvą. Kita labiausiai sutinkama teorija yra, jog Princas Sado sirgo protine liga, dėl kurios vykdęs žiaurius moterų prievartavimus ir žudynes. Nepatenkintas sūnaus elgesiu Karalius neturėjo kitos išeities kaip tik atsikratyti jo. Tačiau tuo metu galiojo taisyklė, jeigu Karalius savo rankomis nužudo sūnų, tokiu atveju visa jo giminė užsitraukia nepagarbą, kas lydėtų jį į valdžios praradimą. Karalius Jongdžo savo sosto nepaaukojo vardan sūnaus. Princas Sado buvo uždarytas į medinę dėžę, skirtą ryžiams laikyti, ir po 8 dienų mirė iš išsekimo (The Korean Times, 2015). Karalius Jongdžo tapo ilgiausiai valdančiu valdovu. Po jo mirties valdžią perėmė Princo Sado sūnus Džongdžo (정조 Jeongjo).
Nuopelnai
Be Tangpjong politikos vykdymo ar Gjunjokbob įstatymo paskelbimo, kurie yra didžiausi Karaliaus Jongdžo nuopelnai, valdovas visą valdymo laikotarpį dirbo tautos labui. 1767 m. karalius įsakė pilno gyventojų surašymo. Nuo 1657 m. populiacijos skaičius padidėjo 800,000 žmonėmis, tai rodė gyvenimo pagerėjimą, lyginant su prieš tai vykusiais karais, marais bei badu. Taip pat, buvo įsakyta pagaminti naują lietmatį, nes iki tol buvo naudojamas iš Karaliaus Sedžiongo (세종 Sejong, 1418-1450) valdymo laikų išlikęs matuoklis. Jongdžo karaliavimo metu mažėjo kankinimų. Valdovas panaikino bausmę mušti kojų pirštus, kol jie nukrenta, taikomą nusikaltus. Buvo pastatyti rūmai, kuriose vykdavo aukojimo apeigos. Be to, karalius atgaivino senąja tradiciją kabinti varpą rūmų vartuose, kad jį galėtų skambtelti bet kas, kas turi nusiskundimų karaliui (Hulbert 1905, p.181). Bene geriausias karaliaus poelgis buvo įvykdytas jo valdymo saulėlydžio metu, kai jam buvo 98 metai. Karalius Jeongdžo išlaisvino visus Korėjoje esančius vergus-baudžiauninkus. Iki tol visi eiliniai žmonės buvo priklausomi nuo kilniosios klasės, vadinamų jangban aukščiausio luomo atstovų. Kiekvienoje provincijoje jie turėjo ištikimai tarnauti vietiniam ponui. Tai pasireikšdavo mokesčių ar duoklės davimu, tarnyba. Be to, ponas galėdavo jį kada nori parduoti. Karalius Jongdžo panaikino baudžiavą, pakeisdamas eilinių žmonių gyvenimą į savarankiškesnę bei laisvesnę pusę, suteikdamas jiems teisę būti nepriklausomiems nuo jangban luomo (Eckert 1990, p.157).
Švietimas buvo ypač svarbus Karaliui Jongdžo. Jis rėmė XVII a. atsiradusius Širak (실학 Sirhak) išminčius, kurie rašė darbus susijusius su valstybės istorija, politika, ekonomika. Inicijuojami valdovo, geriausi to meto mokslininkai parašė daug svarbių dokumentų. Buvo išleistas Nacionalinio Kodekso papildymas, Valstybės penkių ritualų papildymas, leidiniai susiję su karinio pasirengimo pagrindais ir taktikomis bei begalę komplektų apie Korėją. Juose chronologiškai aprašyta informacija apie valstybės teritoriją, vyriausybę, ekonomiką ir kultūrą (Eckert 1990, p.169).
Atminimas
Karalius Jongdžo korėjiečiams geriausiai prisimenamas kaip valdovas žiauriai nukankinęs sūnų, kuris mirė būdamas tik 27 metų. Ši tragiška istorija yra ekranizuojama televizijos serialuose. 2015 metais pasirodęs filmas „The Throne“ supažindina žiūrovus su šia istorija, atskleisdamas sudėtingus ryšius tarp tėvo ir sūnaus. Be šios nelaimingos tragedijos, kuri palietė visą karališkąją šeimą, Karalius Jongdžo atmintyje išlieka kaip stiprią valdžią turėjęs valdovas, savo reformomis pakeitęs ir sustiprinęs Džosono dinastiją.
Literatūros sąrašas:
Chung, A., 2011. King Yeongjo‘s writings reveal personal agony. The Korea Times, [internete] rasta: < http://www.koreatimes.co.kr/www/news/art/2011/08/142_92244.html > [žiūrėta 2016 balandžio 1].
Eckert ,C.J., 1990. Korea old and new: A history. London: Harward University press.
Hulbert, H. B. ,1905. The history of Korea. 2 tomas. Seulas: The Methodist Publishing House
Kyung, M., 2015. King Yeongjo‘s defining moment. The Korea Times, [internete] rasta:< http://www.koreatimes.co.kr/www/news/nation/2016/02/633_188168.html> [žiūrėta 2016 balandžio 1].
Kwon, O., 2014. King Yeongjo‘s policy achievements. The Korea Times, [internete] rasta: <http://www.koreatimes.co.kr/www/news/nation/2016/02/628_160631.html> [žiūrėta 2016 balandžio 1].
The Assocation of Korean history teachers, 2010. A Korean History for International Readers: What Do Koreans Talk about Their Own History and Culture?. Seulas: Humanist Publishing Group Inc.
