Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Karalius Sedžongas

Karalius Sedžongas

Karalius Sedžongas (세종대왕 Sejong Dae Wang) (1397–1450) buvo Korėjos karalius, valdęs Džosono dinastijos laikotarpiu. Jam gimusiam duotas Yi Do vardas, tačiau tapęs karaliumi buvo pavadintas Sedžongu. Jis vienintelis Korėjos karalius, kurį po mirties imta vadinti Didžiuoju. Sedžongas buvo ketvirtasis Džosono dinastijos karalius ir šalį valdė nuo 1418 iki 1450 m.

Atėjimas į valdžią
Prieš Sedžongui ateinant į sostą, 18 metų šalį valdė jo tėvas, karalius Tedžongas. Nors Sedžongas buvo tik trečias Tedžongo sūnus, tėvas perleido jam valdžią dar pats būdamas gyvas. Sedžongui tapus karaliumi, Tedžongas palaikė sūnų, valdydamas didžiules karines pajėgas – taip sustiprinta monarchija bei ekonomika, o karalius Sedžongas per savo 32 valdymo metus galėjo susikoncentruoti į konfucianizmo bei kultūros plėtrą (Han 2010, p. 37).

Vidaus politika
Karalius Sedžongas propagavo Konfucijaus tiesas ir savo valdymo metais sugebėjo jas stipriai iškelti bei įtvirtinti. Jis buvo tvirtai pasiryžęs pagerinti visuomenės gyvenimo lygį. Karalius sumažino kai kuriuos mokesčius, o kitus pakoregavo, kad būtų didesnė lygybė tarp įvairių visuomenės sluoksnių. Jis įsteigė „Teisiųjų svirnus“ – specialias grūdų atsargas, skirtas padėti nepasiturintiems žmonėms. Sedžongas iki 130 dienų pailgino laiką, per kurį po gimdymo moterys, dirbusios rūmuose, turėjo grįžti į darbą. Taip pat jis prisidėjo prie teismų peržiūrėjimo sistemos įkūrimo. Ši sistema skirta užtikrinti, kad mirties bausme baudžiami žmonės nebūtų neteisingai apkaltinti.

Kalbant apie karaliaus Sedžongo personalo politiką, jis rinkosi ir rėmė žmones ne pagal jų socialinį statusą, o pagal nuopelnus. Dėl to net amatininkai ir prekeiviai turėjo galimybę tapti tam tikros rūšies pareigūnais, vadintais džiapžikais (japjik, liet. įvairūs darbai) (Han 2010, p. 37).

Karalius Sedžongas atsižvelgė į visuomenės nuomonę svarstydamas įstatymus, susijusius su jos gerove. Priimdamas vieną iš mokesčių įstatymų, jis įsakė vyriausybei apklausti maždaug 180 000 žmonių, tarp kurių būtų tiek aukšto rango valdininkų, tiek ir ūkininkų iš provincijos. Nutaręs įstatymą priimti, karalius Sedžongas, norėdamas išvengti nenumatytų pasekmių, prieš galutinai jį patvirtindamas, skyrė 10 metų bandomąjį laikotarpį (Han 2010, p. 38).

„Aukšti moralės ir etiniai standartai Sedžongo eroje lėmė tai, kad iškilo keli ministrai pirmininkai. Jie buvo laikomi dorų vyriausybės tarnautojų pavyzdžiais. Tokie valstybės tarnautojai, kaip Yu Gwanas, kuris gyveno lietaus merkiamoje lūšnoje prie Rytinių vartų, Maengas Saeseongas, kuris jodavo namo ant karvės <…>, yra tobuli šio laikotarpio individų, pasižymėjusių dorumu ir nesavanaudišku pasiaukojimu visuomenės gerovei, pavyzdžiai.“ (Han 2010, p. 38).

Užsienio politika

Nors karalius Sedžongas žinomesnis dėl nuopelnų kultūros srityje, jis savo valdymo laikotarpiu taip pat sugebėjo išplėsti Korėjos ribas. „Jis įsakė generolui Yi Jongmui užkariauti Daemos (Cušimos) salą, kuri ilgą laiką japonų piratams tarnavo kaip pagrindinė bazė. Sedžongas taip pat išplėtė Džosono teritoriją šiaurėje, ten įsteigė keturias būstines bei šešias įgulas ir taip išlaisvino teritoriją nuo džurdžėnų.“ (Han 2010, p. 39).

Valdžios perdavimas po Sedžongo mirties

Po Sedžongo mirties (1450 m.) sostas atiteko jo pirmajam sūnui Mundžongui. Jis buvo švelnaus charakterio, tačiau ligotas žmogus ir mirė neišbuvęs soste nė dvejų metų (valdė 1450–1452 m.) (Breen 2004, p. 91–92). Tada sostą paveldėjo Mundžongo sūnus Dandžongas, kuris tuo metu buvo tik 12 metų paauglys, taigi tikroji valdžia priklausė ministrams (Han 2010, p. 39).

Paauglį karalių nuo sosto nuvertė jo dėdė, Mundžongo brolis, jaunesnis karaliaus Sedžongo sūnus. Jis 1455 m. tapo karaliumi Sedžio ir valdė iki 1468 m. Priešingai nei jo tėvas Sedžongas, Sedžio norėjo sustiprinti savo monarchiją. Valdymo laikotarpiu jis atsikratė daugybės išmintingų valstybės tarnautojų, kuriuos buvo surinkęs Sedžongas, nes bijojo konkurencijos valdžioje. Nepaisant to, kad Sedžio buvo pajėgus ir stiprios valios valdovas, jį pražudė noras savo naudai iškreipti monarchinį-aristokratinį balansą valdžios pasidalijime (Seth 2011, p. 151).

Nuopelnai
Sedžongas buvo mokslininkas ir vienas iš dažniausiai minimų jo nuopelnų yra tyrimų instituto, pavadinto „Vertybių sale“ (집현전 Jibhyeonjeon), įkūrimas. 1420 m. jis surinko mokslininkus-valstybės tarnautojus ir liepė jiems paaukoti savo laiką moksliniams tyrimams. Remiantis šiais tyrimais, išleista daugybė svarbių klasikos, istorijos, geografijos, lingvistikos, teisės, muzikos, žemės ūkio, astronomijos ir medicinos publikacijų (De Bary 2008, p. 573).

Sedžongas kartu su „Vertybių salės“ mokslininkais padarė daug išradimų, tarp kurių yra lietaus matuoklis, saulės laikrodis, sferinė astroliabija ir vandens laikrodis. Taip pat karalius padarė daug pokyčių žemės ūkio srityje; jis iš Kinijos perėmė moksliškesnius ūkininkavimo metodus: pradėtas taikyti šlapias ryžių auginimo būdas, kai ryžiai buvo sodinami tiesiai į šlapią žemę. Taip pat užuot palikus nedirbamus žemės plotus atsigauti, kaip buvo daroma anksčiau, pradėta taikyti sėjomaina, taip produktyviau išnaudojant dirbamą žemę, bet kartu jos nenustekenant. Pritaikius naujus ūkininkavimo metodus, ūkininkai galėjo per metus nuimti nebe vieną derlių, o du (Breen 2004, p. 91).

Karalius Sedžongas ne tik įvedė naujų ūkininkavimo būdų, bet ir skatino žmones domėtis ūkine veikla, ja užsiimti ir plėsti savo žinias. Jis įsakė, kad būtų surinktas ūkininkavimo žinynas „Nesudėtingas ūkininkavimas“ (농사직설Nongsachikseol), jis buvo išspausdintas ir plačiai paskleistas 1429 m. Žinynas, sukurtas padidinti žemės ūkio produktyvumą, pabrėžė keturis punktus: tinkamą derliaus nuėmimo laiką, efektyvų trąšų naudojimą, ravėjimo svarbą ir žemės suarimą rudenį. Taip pat Sedžongas 1444 m. išleido „Žemės ūkio skatinimo dekretą“, kuriame pabrėžė žemės ūkio svarbą šaliai ir tikėjimą, kad žmogaus pastangomis galima įveikti tokias gamtines katastrofas, kaip sausra (De Barry 2008, p. 592–593).

Karalius Sedžongas, be įvairių išradimų ir nuopelnų žemės ūkio srityje, dar prisidėjo prie Civilinės tarnybos egzaminų patobulinimo. Jis įvedė radikalias reformas egzaminavimo sistemoje, pagal kurias Darbuotojų ministerija pirmiausia sudarydavo sąrašą kvalifikuotų egzaminuotojų ir pristatydavo jį karaliui, jis išrinkdavo ir paskirdavo egzaminuotojus prieš pat egzaminavimą. Taip pat buvo įvestos bausmės sukčiauti bandžiusiems egzaminų laikytojams – jiems būdavo uždrausta laikyti egzaminą kitais metais. Vengiant korupcijos, sugriežtinta egzaminų tikrinimo tvarka – tikrintojai nežinojo, kam priklauso darbas (De Barry 2008, p. 579–580).

Hangulis
Pats žymiausias karaliaus Sedžongo išradimas, labiausiai garsinantis jį šiais laikais, yra hangulis (한글) – korėjiečių rašto sistema, naudojama iki šiol. Prieš išrandant hangulį, korėjiečiai rašė kinų hieroglifais, tačiau jie nevisiškai tiko korėjiečių kalbai ir juos buvo sudėtinga išmokti paprastiems žmonėms. Tai supratęs Sedžongas surinko grupę mokslininkų, su kuriais daug metų studijavo korėjiečių kalbos fonetiką, ir, galiausiai, 1443 m. baigė korėjiečių kalbos fonetinį raidyną. Raidynas buvo sudarytas iš 28 foneminių raidžių, iš kurių šiais laikais naudojamos tik 24: 14 priebalsių ir 10 balsių.

1446 m. naujasis raidynas buvo oficialiai išleistas ir buvo pavadintas „Teisingi garsai žmonėms mokyti“ (Hunmin cheongeum). Karalius Sedžongas šioje knygoje įdėjo savo parašytą įvadą, kuriame detaliai paaiškino, kaip naudotis raidynu.

Nors korėjietiško raidyno išradimas ir buvo įvertintas kaip didis karaliaus Sedžongo pasiekimas, atsirado grupė mokslininkų-valdininkų, kurie priešinosi šio raidyno naudojimui. Vedami Choi Mallio, jie išreiškė nuomonę, kad Korėja nuo seno seka Kinijos idėjomis ir toliau turėtų taip daryti. „Tik tokie žmonės, kaip mongolai, tangutai, džurdžėnai, japonai ir tibetiečiai, turi savo rašto sistemas. Bet šis reikalas liečia barbarus, taigi yra nevertas mūsų rūpinimosi“ (De Bary 2008, p. 575–576).

Pasipriešinimas hangulio įvedimui nesulaukė pasisekimo; ši rašto sistema Korėjoje naudojama iki šių dienų. Hangulis yra labai racionali ir paprasta rašto sistema, dėl to neraštingumo lygis Korėjoje yra vienas iš žemiausių pasaulyje. Taip pat hangulis yra vienintelė rašto sistema pasaulyje, kurios išradėjas ir išradimo laikas bei aplinkybės yra gerai žinomi (Yoo, Lee 2008, p. 136).

Karaliaus Sedžongo atminimas XXI a. Korėjoje

Šių dienų Korėjoje karalius Sedžongas yra viena iš garsiausių istorinių asmenybių. Jo nuopelnams atminti įsteigtas ne vienas muziejus; pačiame Seulo centre, Guanghuamuno (Gwanghwamun) aikštėje, stovi jo skulptūra. Jo atvaizdas pavaizduotas ir ant 10 000 vonų banknoto.

Naudota literatūra:

Breen, M., 2004. The Koreans. New York: St. Martin‘s Press.
De Bary, W. T., 2008. Sources of East Asian Tradition. New York: Columbia University Press.
Han, Y., 2010. A Review of Korean History. Paju: Kyongsaewon.
Yoo, M., Lee, J., 2008. 100 Cultural Symbols of Korea.Seoul: DiscoveryMedia.
Seth, M. J., 2011. A History of Korea. Plymouth: Rowman & Littlefield Publishers.
Redagavo Eidmantė Kalašinskaitė

 

7 votes