Kim Sovolas

Kim Džiongšikas (kor. 김정식 Kim Jeong-sik), geriau žinomas pravarde Sovolas (kor. 소월 Sowol), ji reiškia „baltasis mėnulis“. Jis laikomas vienu iškiliausių ir ryškiausių ankstyvojo modernizmo poetų, tačiau gyveno labai trumpai. Nors Sovolas mirė būdamas vos trisdešimt dvejų (1902–1934 m.) ir 1925 m. išleido tik vieną poezijos rinkinį, pavadintą „Azalijos“ (kor. 진달래꽃 Chindallaekkot), jis vis dėlto pelnė XX a. mylimiausio bei žinomiausio Korėjos poeto vardą.

Sovolo poezijos rinkiniai buvo leidžiami dideliais tiražais, ypač XX a. 6–7 dešimtmečiais, kai jo kūryba buvo įtraukta į Pietų Korėjos vidurinių mokyklų programas. XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai padidėjo susidomėjimas poeto socialine ir politine įtaka, pasigirdo kritikų priekaištų, jog jis nesugebėjo tinkamai įsitraukti į socialinių bei politinių problemų sprendimą komplikuotu Korėjos okupacijos laikotarpiu (1910–1945 m.). Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio fiksuojamas objektyvesnis poeto gyvenimo ir veiklos vertinimas, atkreipiamas dėmesys į neeilinį autoriaus sugebėjimą per literatūrą atskleisti korėjietiškąją kultūrą. Taip pat akcentuojamas Sovolo indėlis įrodant korėjiečių kalbos išraiškingumą ir literatūriniuose veikaluose atskleidžiant jos vartojimo galimybes. Išskirtiniu jo kūrybos bruožu laikytas liaudies dainų, folklorinių elementų, tonacijų ir ritminių formų įkomponavimas kuriant darnią visumą (Kim ir McCann 2007).

 

Ankstyvasis gyvenimo laikotarpis

Poeto kūrybinį pagrindą suformavo ankstyvasis gyvenimas ir vėlyvieji išgyvenimai. Sovolas gimė 1902 m. šiaurinėje Džiosono (kor. 조선 Joseon) teritorijoje, ji dabar priskiriama Šiaurės Korėjai. Rašytoją nuo pat vaikystės lydėjo nelaimės: jo tėvą užpuolė japonai darbininkai, kurie tvarkė geležinkelio liniją prie Sovolo namų. Įvykio atgarsiai paveikė tėvo psichinę sveikatą, jis buvo gydomas vietiniais šamanų metodais, jais siekta iš paciento išvaryti demonus. Remiantis šiais metodais, asmuo būdavo sunkiai sumušamas ir murkdomas šaltame vandenyje. „Gydymo“ scenos, artimųjų neviltis netekus pagrindinio šeimos aprūpintojo ir patiriamas neužtikrintumas dėl ateities jaunojo poeto sąmonėje paliko neaprėpiamo liūdesio bei beviltiškumo pojūtį. Po šių įvykių jį apsiėmė globoti senelis – smulkusis verslininkas. Globėjas troško išleisti Sovolą į mokslus, kad šis vėliau sugebėtų perimti verslą, todėl poetas išvyko mokytis į Bedžė (kor. 배재학당 Baejae hakdang) – geriausią to meto mokyklą, kur greitai buvo pastebėti pirmieji jo kūrybiniai bandymai ir sulaukta mokytojų paskatinimo tęsti meninę veiklą (Lankov 2008). Baigęs mokyklą, Sovolas išvyko į Japoniją tęsti studijų. Tuo metu, Japonijai okupavus Korėją, korėjiečių jaunimo švietimas okupuotoje teritorijoje buvo apribotas, tačiau suteikta galimybė studijuoti Japonijoje (tokiu būdu norėta asimiliuoti tautą). Dėl 1923 m. rugsėjį Japonijos sostinę Tokiją netikėtai ištikusio smarkaus žemės drebėjimo poeto studijos tetruko vos kelis mėnesius. Šis įvykis paaštrino konfliktą tarp dviejų nesutariančių valstybių ir sukėlė pogromą prieš korėjiečių tautą, nes ši buvo apkaltinta, kad sukėlė padegimus. Šiuo laikotarpiu žuvo keli tūkstančiai korėjiečių, o didžioji dalis studentų grįžo į tėvynę (Anna 2011). Maždaug tuo pat metu Sovolas parašė eilėraščių, publikuotų įvairiuose periodiniuose leidiniuose po 1919 m. kovo 1-osios sukilimo, jie tapo moderniosios korėjiečių poezijos pradžia. Militaristinė kaimynė sušvelnino spaudos draudimo ribojimus, todėl kurį laiką korėjietiškoji literatūra bei spauda buvo toleruojamos. Šiuo periodu išleistas vienintelis, bet itin reikšmingas Sovolo poemų rinkinys „Azalijos“ (Lankov 2008).

 

Vėlyvasis gyvenimo laikotarpis

Kadangi XX a. 3-iajame dešimtmetyje beveik nebuvo besidominčių literatūra, literatūrinė veikla negalėjo suteikti stabilaus pragyvenimo šaltinio. Būtent todėl Sovolas turėjo rasti daugiau praktinės naudos teikiantį užsiėmimą. Žinomi keli nesėkmingi rašytojo bandymai realizuoti verslo idėjas ar tiesiog įsitvirtinti imantis įvairių darbų. Taip pat poetas kurį laiką vadovavo savo senelio angliakasybos verslui, tačiau šis bankrutavo. Tada Sovolas bandė įkurti „Donga Ilbo“ (kor. 동아일보 Donga Ilbo), žymaus nacionalinio laikraščio, vietinį skyrių, visgi ir šis bandymas baigėsi bankrotu. Rašytojas nesugebėjo prisiderinti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio, todėl vis labiau grimzdo į depresiją. Asmeninis gyvenimas taip pat neteikė jokių prošvaisčių: paauglystėje šeimos sprendimu ir, vadovaujantis to meto korėjiečių tradicija, jis vedė vietinę merginą. Niekam nerūpėjo, kad jaunuolis puoselėjo šiltus jausmus kitai. Santuoka buvo laikyta ne meilės išpažintimi, o apskaičiuota dviejų giminių sąjunga. Mergina vardu Osun (kor. 오순 O-sun), kurios atminimas įamžintas rašytojo eilėraščiuose, taip pat buvo priverstinai ištekinta ir netrukus mirė (Lankov 2008). Mylimosios netektis ir ilgesys paskatino poetą apdainuoti savo išgyvenimus poemose „Kada nors vėliau“ bei „Invokacija“ (Chae-wan 2018).

 

Rinkinys „Azalijos“

Sovolo kūrybinį palikimą, vienintelį poezijos rinkinį „Azalijos“, sudaro 127 eilėraščiai, suskirstyti į atskirus skyrius. Pirmąjį skyrių pavadinimu „Žiogas“ sudaro 19 eilėraščių, iš kurių 12 yra tik keturių ar mažiau eilučių. Trys eilėraščiai, esantys skyriuje „Vasaros mėnulis“, atitinkamai yra 48, 24 bei 32 eilučių. Eilėraščių suskirstymui skyriais įtakos turėjo juos vienijanti tematika. Pavyzdžiui, skyriuje „Vienas“ pastebimi sumišimą keliantys sapnų bei mirties vaizdiniai, jie atlieka užuomazgos funkciją, kol skyriumi „Invokacija“, kuris yra vienas žinomiausių autoriaus darbų, pasiekiama kulminacija. Skyrius „Azalijos“ yra poeto meistriškumo įrodymas, nes jį sudaro keletas žinomiausių jo darbų ir žymiausi XX a. eilėraščiai. Tarp jų – „Kelio tolyn“, „Vangsimni“, „Azalijos“ (1922 m.), „Sakčiu Kusong“, „Gegutė“ (1923 m.) ir „Kalno gėlės“ (1925 m.) (Kim ir McCann 2007). Sovolo meistriškumą įrodo tolygus perėjimas nuo vieno eilėraščio prie kito, išlaikant aiškią struktūrą, atkreipiant skaitytojo dėmesį į bendrą rinkinio visumą kaip į neskaidomą vienetą. Poezijos rinkinys pasakoja istoriją, kurios įtaigumą sustiprina žodžiais perteikiami trumpi vaizdiniai ir įsivaizduojami balsai, įgarsinantys eilėraščius. Visa tai primena poeto gyvenimo kelią: vaizduojamas išvykimas iš Pchenjano (kor. 평양시 Pyongyang) į modernios literatūros pasaulį Seulą (kor. 서울 Seoul), kuris buvo laikomas kosmopolitizmo židiniu (Kim ir McCann 2007). Taip pat retrospektyviu žvilgsniu atskleidžiama asmens, palikusio gimtąjį kraštą, tolesnis gyvenimas Seule studijų metais. Nagrinėjamas ir rašytojo kelias, kuris baigėsi grįžimu į gimtinę. Rinkinys atspindi Sovolo gyvenimą, perteikia pirminį gaivališką jaunatviškumą bei kūrybinį antplūdį. Vėlesniais gyvenimo metais šių polėkių tarsi atsisakoma, apsiribojama tik praktinę naudą teikiančiu darbu – regioninio laikraščio platintojo pareigomis. Neradus egzistencinio įprasminimo veikloje, poeto kasdienybę aptemdė depresija ir alkoholis. Tai lėmė ankstyvą Sovolo mirtį, galimai sąmoningai perdozavus opiumo (Kim ir McCann 2007).

 

Aktualiausi eilėraščiai

Ankstyvoje vaikystėje netekus tvirtos tėviškos figūros, skaudi tikrovė atsispindėjo ir rašytojo poezijoje. Geriausiai tai iliustruoja „Azalijos“ rinkinio eilėraštis „Ak, motin, ak, sese“ (1922 m.). Jame neminima tėvo figūra, tačiau kūrinio įžanginėje ir baigiamojoje dalyse pabrėžiamas tėvo trūkumas. Eilėraštis „Mama ir tėtis“ įrodo, jog Sovolas nekaltino tėvo dėl jį ištikusios nelaimės, priešingai – išreiškė pagarbą, jog psichinę negalią turintis tėvas apskritai pasirinko gyventi. Rašytojo kūrybinį jausmą suformavo teta, ji ankstyvuoju jo gyvenimo laikotarpiu pasakodavo liaudies pasakas, dainuodavo liaudies dainas. Poetas rinkinyje „Azalijos“ sugebėjo išreikšti korėjietiškajai kultūrai būdingą literatūrinį hano (kor. 한 Han) jausmą (Chae-wan 2018). Šis terminas aiškinamas kaip apmaudo, sielvarto bei atjautos jausmų visuma, kuri iškyla sąmonėje, kai dėl aplinkos veiksnių asmuo privalo užgniaužti troškimus. Šis jausmas buvo itin svarbus korėjietėms, nes jos dėl susiformavusios patriarchalinės visuomenės atliko socialiai bei pilietiškai pasyvų vaidmenį ir turėjo paklusti vyrams. Dėl bendros šeimos gerovės moterys dažnai turėdavo užgniaužti jausmus bei norus. Aptariamą jausmą geriausiai iliustruoja eilėraštis „Azalijos“ (1922 m.), vaizduojantis po išsiskyrimo su mylimuoju visiškoje neviltyje esančią moterį. Hano jausmas atsiskleidžia per moters veiksmą – ji paskleidžia mylimojo taku azalijas, jos simbolizuoja palaiminimo aktą. Azalijos simbolinė prasmė siejama su ilgaamžiškumu bei ištverme. Šių gėlių randama tik antrinių miškų, kurie anksčiau buvo nuniokoti gaisrų ar kirtimų, giliausiose vietovėse. Moters portretas tragedijos akivaizdoje įgauna azalijos atsparumą, atvirai neatskleidžiant savo silpnumo ir perteikiant mintį, kad patiriama meilė išliks amžinai (Chae-wan 2018).

Eilėraštis „Kada nors vėliau“, kuriame patiriamas išsiskyrimo sielvartas, žymi perėjimą į eilėraštį „Invokacija“ (1925 m.). Pastarajame sielvartas perauga į vos besulaikomą verksmą netekus mylimo žmogaus. Pirmasis aptariamas eilėraštis, parašytas tarsi dialogas, išlaiko ramesnę ir harmoningesnę atmosferą. Nors veikėjai priversti išsiskirti, jie dar gyvi, todėl paliekama viltis, kad ateityje jų gyvenimo keliai vėl gali susikirsti. Antrasis eilėraštis, kupinas užsidegimo ir stiprinamas šauktukų bei jaustuko „ak“ vartojimo, pasiekia kulminacinį tašką, kai atmosfera įgauna niūresnį atspalvį sužinojus apie mylimojo savižudybę, nes ji panaikina bet kokią viltį susitikti. Eilėraščiai, grindžiami biografiniais elementais, laikomi vienais geriausių Sovolo kūrinių (Chae-wan 2018).

Kritikai išreiškė nepasitenkinimą, kad poezija per daug asmeniška, o pats autorius ignoravo savo laikmečio istorinę situaciją – Japonijos okupaciją. Nepaisant kritikų nuomonės, Sovolas pasipiktinimą susiklosčiusia politine situacija išreiškė savitu būdu. Eilėraštyje „Tik pagalvok, jei turėtume savo žemę, sau arti“ (1925 m.) namų netektis perteikiama dviem būdais: atsiskyrus nuo gimtųjų namų ir praradus valstybės nepriklausomybę. Po okupacijos iš korėjiečių tautos buvo atimta teisė laisvai disponuoti savo žeme.

 

Nuopelnai, paminėjimai

Kim Džiongšikas poetiniu žodžiu išreiškė tautos kultūrinio spektro įvairovę, suteikė ateinančioms kartoms viltį ir paguodą (Chae-wan 2018). Melancholiškas tonas, tradiciniai bei liaudies motyvai, taip pat metrinis eiliavimo būdas leido išreikšti išskirtinai korėjietiškajai kultūrai būdingą požiūrio tašką. Autoriaus kūrybinis palikimas gyvas iki šių dienų. 2002 m. vykdyta vieša apklausa nustatė, kurie pastarojo šimtmečio Korėjos poetai yra laikomi mylimiausiais – sąrašo viršuje atsidūrė ankstyvojo modernizmo poetas Sovolas. Autoriaus žinomiausias eilėraštis „Azalijos“ ne kartą panaudotas įvairiose dainų versijose. Pavyzdžiui, jis buvo įtrauktas į korėjietiško roko grupės „Novasonic“ 2002 m. išleistą kompaktinį diską „Remastering“, taip pat į atlikėjos Mayos 2003 m. albumą „Gimus tai daryti“ (Kim ir McCann 2007).

 

Naudota literatūra:

1. Anna, 2011, „Modern Korean poetry (Kim, Sowol)”, Blogger. 2011 m. lapkričio 9 d. Prieiga per internetą: <čia> [žiūrėta 2022 m. spalio 21 d.].
2. Lankov, A. 2008, „Poet Kim So-Wol”, The Korea Times. 2008 m. sausio 10 d. Prieiga per internetą: <čia> [žiūrėta 2022 m. spalio 21 d.].
3. Lee, Ch., 2018, „The Most Beloved Poet of Korea, Kim So-wol”, The Yonsei Annals. 2018 m. spalio 3 d. Prieiga per internetą: <čia> [žiūrėta 2022 m. spalio 21 d.].
4. Sowol, K., McCann, D. ir Mccann, D. R. 2007, Azaleas: A Book of Poems. New York: Columbia University Press.

Redagavo Beatričė Pilytė