Kim Sovolas

Kim Džiongšik (kor. 김정식 Kim Jeong-sik), žinomas pravarde Sovol (kor. 소월 Sowol), kuri išvertus – reiškia „baltasis mėnulis”. Jis laikomas vienu iškiliausių ir ryškiausių ankstyvojo modernizmo poetų, kurio gyvenimas pasižymėjo trumpalaikiškumu. Nors Sovolas gyveno trisdešimt dvejus metus (1902–1934 m.) ir 1925 m. išleido tik vieną poezijos rinkinį, pavadintą „Azalijos” (kor. 진달래꽃 Chindallaekkot), tačiau už savo indėlį į korėjietišką poeziją jis pelnė XX a. mylimiausio bei geriausiai žinomo Korėjos poeto vardą. Jo poezijos rinkiniai buvo publikuoti dideliais tiražais, ypač XXa. 6-7 dešimtmečiais, kai į Pietų Korėjos vidurinės mokyklos programą buvo įtraukta jo kūryba. XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai atsirado didelis susidomėjimas poeto socialine bei politine role, pasigirdo kritikų priekaištai, jog poetas nesugebėjo tinkamai įsitraukti į socialinių bei politinių problemų sprendimų svarstymus komplikuotu Korėjos okupacijos laikotarpiu (1910–1945 m.). Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio fiksuojamas objektyvesnis poeto gyvenimo bei veiklos vertinimas, kuris atkreipia dėmesį į autoriaus neeilinį sugebėjimą per literatūrą atskleisti korėjietiškąją kultūrą. Taip pat akcentuojamas autoriaus indėlis įrodant korėjiečių kalbos išraiškingumą bei atskleidžiant jos vartojimo galimybes literatūriniuose veikaluose. Išskirtiniu bruožu laikytas liaudies dainų, folklorinių elementų, tonacijų bei ritminių formų įkomponavimas kuriant darnią visumą (Kim ir McCann 2007).

 

Ankstyvasis gyvenimo laikotarpis

Poeto kūrybinį pagrindą suformavo ankstyvasis gyvenimas bei vėlyvieji išgyvenimai. Sovolas gimė 1902 m. šiaurinėje Džiosono (kor. 조선 Joseon) teritorijoje, kuri dabar priskiriama Šiaurės Korėjai. Poetą nuo pat vaikystės lydėjo nelaimės, tėvas buvo užpultas japonų darbininkų, kurie tvarkė prie poeto namų esančią geležinkelio liniją. Įvykio atgarsiai paveikė tėvo psichinę sveikatą, jis buvo gydomas vietiniais šamaniškais metodais, siekiant iš paciento išvaryti demonus. Remiantis šiais metodais, asmuo būdavo sunkiai sumušamas ir murkdomas šaltame vandenyje. „Gydymo” scenos, artimųjų neviltis dėl pagrindinio šeimos aprūpintojo netekties ir patiriamas neužtikrintumas dėl ateities paliko jaunojo poeto sąmonėje, kurį vėliau apsiėmė globoti jo senelis, smulkus verslininkas, neaprėpiamo liūdesio bei beviltiškumo pojūtį. Globėjas troško išleisti poetą į mokslus, kad jis vėliau sugebėtų perimti verslą. Poetas buvo išleistas į Bedže (kor. 배재학당 Baejae hakdang), geriausią tuo metu buvusią mokyklą, kurioje ir buvo pastebėti pirmieji poeto kūrybiniai bandymai bei mokytojų skatinimas tęsti meninę veiklą (Lankov 2008). Baigęs mokyklą, poetas išvyko į Japoniją tęsti studijas. Tuo metu, Japonijai okupavus Korėją, Korėjos jaunimo švietimas okupuotoje teritorijoje buvo apribotas, tačiau suteikta galimybė studijuoti Japonijoje (tokiu būdu norėta asimiliuoti tautą). Dėl Japonijos sostinę Tokiją netikėtai ištikusio didelio žemės drebėjimo 1923 m. rugsėjo mėn., poeto studijos tetruko kelis mėnesius. Įvykis įžiebė konfliktą tarp dviejų nesutariančių valstybių, tai privedė prie korėjiečių tautos, kuri buvo apkaltinta padegimo išpuoliais, pogromo. Šiuo laikotarpiu žuvo keli tūkstančiai korėjiečių, taip pat didžioji dalis studentų grįžo į tėvynę (Anna 2011). Maždaug šiuo istoriniu laikotarpiu Sovolas parašė eilėraščius, po 1919 m. kovo 1-osios sukilimo pasirodžiusius įvairiose periodiniuose leidiniuose, kurios tapo moderniosios korėjiečių poezijos pradžia. Militaristinė kaimynė sušvelnino spaudos draudimo ribojimus ir kurį laiką korėjietiškoji literatūra bei spauda buvo toleruojama. Šiuo periodu išleistas vienintelis, bet tuo pačiu metu ir svarbiausias, Sovolo poemų rinkinys „Azalijos” (Lankov 2008).

 

Vėlyvasis gyvenimo laikotarpis

Dėl realios vartotojų paklausos literatūrai nebuvimo XX a. 3-ajame dešimtmetyje, literatūrinė veikla negalėjo suteikti stabilaus pragyvenimo šaltinio. Todėl rašytojas turėjo rasti daugiau praktinės naudos teikiančią veiklą. Žinomi keli rašytojo nesėkmingi bandymai realizuoti verslo idėjas ar tiesiog įsitvirtinti dirbant įvairius darbus. Poetas kurį laiką vadovavo savo senelio angliakasybos verslui, tačiau šį ištiko bankrotas. Tada Sovolas bandė įkurti „Donga Ilbo“ (kor. 동아일보 Donga Ilbo), žymaus nacionalinio laikraščio, vietinį skyrių, tačiau ir šis bandymas baigėsi bankrotu. Rašytojas nesugebėjo prisiderinti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio, todėl vis labiau linko į depresiją. Asmeninis gyvenimas taip pat neteikė jokių prošvaisčių, paauglystėje šeimos sprendimu, kaip ir dauguma to laikmečio korėjiečių vyrų pagal vyravusią tradiciją, vedė vietinę merginą. Niekam nerūpėjo, jog jaunuolis puoselėjo šiltus jausmus kitai merginai. Santuoka buvo laikyta ne meilės išpažintimi, o apskaičiuota sąjunga tarp dviejų giminių. Mergina, vardu Osun (kor. 오순 O-sun), kurios atminimas įamžintas rašytojo eilėraščiuose, taip pat buvo priverstinai ištekinta ir neužilgo mirė (Lankov 2008). Mylimosios netektis bei ilgesys paskatino poetą apdainuoti savo išgyvenimus poemose „Kada nors vėliau” bei „Invokacija” (Chae-wan 2018).

 

Rinkinys „Azalijos“

Sovolo kūrybinį palikimą, vienintelį poezijos rinkinį „Azalijos”, sudaro 127 eilėraščiai, suskirstyti į atskirus skyrius. Pirmąjį skyrių pavadinimu „Žiogas” sudaro 19 eilėraščių, iš kurių dvylika yra tik keturių ar mažiau eilučių apimties. Trys eilėraščiai, esantys skyriuje „Vasaros mėnulis”, atitinkamai yra keturiasdešimt aštuonių, dvidešimt keturių bei trisdešimt dviejų eilučių apimties. Eilėraščių suskirstymui skyriais turėjo įtakos juos bendrai vienijanti tematika, pavyzdžiui, skyriuje „Vienas” pastebimi sumišimą keliantys sapnų bei mirties vaizdiniai, kurie atlieka užuomazgos funkciją iki kol pasiekiama kulminacija skyriumi „Invokacija”, laikomu vienu iš žinomiausių autoriaus darbų. „Azalijos” skyrius yra poeto meistriškumo įrodymas, nes jį sudaro keletas geriausiai žinomų poeto darbų ir žymiausiais laikomi XX a. eilėraščiai, kaip antai „Kelio tolyn”, „Vangsimni”, „Azalijos” (1922 m.), „Sakčiu Kusong”, „Gegutė” (1923 m.) bei „Kalno gėlės” (1925 m.) (Kim ir McCann 2007). Poeto meistriškumas atsispindi tolygiame perėjime nuo vieno eilėraščio prie kito, išlaikant aiškią strūkturą bei atkreipiant skaitytojo dėmesį į bendrą rinkinio visumą kaip į neskaidomą vienetą. Poezijos rinkinys skaitytojui pasakoja istoriją, kurios įtaigumą sustiprina žodžiais perteikiami akimirką tetrukę vaizdiniai bei įsivaizduojami eilėraščius įgarsinantys balsai. Visa tai primena mums poeto gyvenimo kelią, atkuriamas išvykimas iš Pchenjano (kor. 평양시 Pyongyang) į modernios literatūros pasaulį Seule (kor. 서울 Seoul), kuris buvo laikomas kosmopolitizmo židiniu (Kim ir McCann 2007). Taip pat retrospektyviu žvilgsniu prisiliečiama prie asmens, palikusio gimtąjį kraštą, tolesnį gyvenimą Seule studijų metais ir rašytojo kelią, kuris baigėsi grįžimu į gimtinę. Rinkinys tarsi rašytojo gyvenimo atspindys perteikia pirminį gaivališką jaunatviškumą bei kūrybinį antplūdį, kurio vėlesniais gyvenimo metais tarsi atsisakoma, suvaržant save tik praktinę naudą teikiančiu darbu – regioninio laikraščio platintojo profesija. Nesuradus egzistencinio įprasminimo veikloje, poeto kasdienybę aptemdė depresija, alkoholis, kas prišaukė ankstyvą poeto mirtį, galimai pasirinktą sąmoningai, perdozavus opiumo (Kim ir McCann 2007).

 

Aktualiausios poemos

Ankstyvojoje vaikystėje netekus tvirtos tėviškos figūros, skaudi tikrovė atsispindėjo ir poezijoje. Geriausiai tai iliustravo „Azalijos” rinkinio eilėraštis „Ak, motin, ak, seserie” (1922 m.). Jame neminima tėvo figūra, tačiau kūrinio įžangine bei baigiamąja dalimis yra sustiprinamas tėvo trūkumas rašytojo gyvenime. Eilėraštis „Mama ir tėtis” įrodo, jog rašytojas nekaltino tėvo dėl jį ištikusios nelaimės, priešingai, išreiškė pagarbą, jog psichinę negalią turintis tėvas apskritai pasirinko gyventi. Poeto kūrybinį jausmą formavo teta, kuri ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu pasakojo poetui liaudies pasakas bei dainavo liaudies dainas. Sovolas rinkinyje „Azalijos” sugebėjo išreikšti korėjietiškajai kultūrai būdingą literatūrinį han (kor. 한 Han) sentimentą (Chae-wan 2018). Šis terminas aiškinamas kaip apmaudo, sielvarto bei atjautos jausmų visuma, kuri iškyla sąmonėje, kai dėl aplinkos veiksnių asmuo privalo užgniaužti troškimus. Sentimentas itin svarbus korėjietėms moterims, kurios dėl susiformavusios patriarchalinės visuomenės atliko socialiai bei pilietiškai pasyvią rolę ir turėjo paklusti vyrams. Vardan bendros šeimos gerovės moterys dažnai turėdavo užgniaužti vidinius jausmus bei norus. Aptariamą sentimentą geriausiai iliustruoja eilėraštis „Azalijos” (1922 m.), kuriame vaizduojamas visiškoje neviltyje esančios moters portretas, kurios tokią vidinę būseną iššaukė išsiskyrimas su mylimuoju. Han sentimentas pasireiškia moteriai paskleidžiant mylimojo taku azalijas, kurios tampa palaiminimo aktu. Azalijos simbolinė prasmė siejama su ilgaamžiškumu bei ištverme. Šios gėlės randamos tik antrinių miškų giliausiose vietovėse, kurie prieš tai buvę nuniokoti gaisrų ar miškų kirtimo. Moters portretas tragedijos akivaizdoje įgauna azalijos gėlės atsparumą, atvirai neatskleidžiant savo silpnumo bei suponuojant mintį, jog patiriama meilė išliks amžinai (Chae-wan 2018).

Eilėraštis „Kada nors vėliau”, kuriame patiriamas išsiskyrimo sielvartas, yra tarsi perėjimas į eilėraštį „Invokacija” (1925 m.), kuriame sielvartas perauga į vos besulaikomą verksmą, amžiams netekus mylimo žmogaus. Atitinkamai pirmasis aptariamas eilėraštis, parašytas tarsi dialogas, išlaiko ramesnę bei harmoningesnę atmosferą, nes nors veikėjus ir skiria išsiskyrimo neišvengiamumas, mylimasis dar gyvųjų tarpe, tokiu būdu paliekantis viltį ateityje jų gyvenimo keliams dar kartą susikirsti. Atitinkamai aptariamas antrasis eilėraštis, kuriame užsidegimo kupinu balsu, atsmoferą sustiprinant šauktukais bei jaustuko „ak” vartojimu, pasiekia kulminacinį tašką, kai atmosfera įgauna niūresnį atspalvį, sužinojus apie mylimojo asmens įvykdytą savižudybę, panaikinant bet kokią viltį susitikimui. Eilėraščiai, siejami su biografiniais elementais, yra laikomi vienais iš geriausių Sovolo kūrinių (Chae-wan 2018).

Kritikai išreiškė nepasitenkinimą, jog poezija per daug asmeniška, o pats autorius ignoravo savo laikmečio istorinę situaciją – Japonijos įvykdytą Korėjos okupaciją. Priešingai kritikų atsiliepimams, autorius savo pasipiktinimą susiklosčiusia politine situacija išreiškė savo būdu. EIlėraštyje „Tik pagalvok, jei turėtume savo žemę, sau arti” (1925 m.) namų netektis išreiškiama dviem būdais: atsiskyrus nuo gimtajame krašte esančių namų bei praradus valstybės nepriklausomybę. Po okupacijos, iš korėjiečių tautos buvo atimta teisė laisvai disponuoti savo žeme.

 

Nuopelnai, paminėjimai

Kim Džiongšikas poetiniu žodžiu išreiškė tautos kultūrinio spektro įvairovę, suteikė ateinančioms kartoms viltį bei paguodą (Chae-wan 2018). Melancholiškas tonas, tradicinių bei liaudies motyvų tematikos bei metrinio eiliavimo būdo naudojimas sukurė galimybę išreikšti išskirtinai tik korėjietiškajai kultūrai būdingą požiūrio tašką. Sovolo kūrybinis palikimas gyvas iki šių dienų. 2002 m. vykdyta vieša apklausa, norint sužinoti, kas yra laikomi myliausiais Korėjos poetais pastorojo šimtmečio tarpsnyje. Sąrašo viršuje atsidūrė ankstyvojo modernizmo poetas Sovolas. Autoriaus geriausiai žinomas eilėraštis „Azalijos” ne vieną kartą pasirodė įvairiose dainų versijose. Pavyzdžiui, korėjietiško roko grupės „Novasonic” 2002 m. išleistame kompaktiniame diske, pavadinimu „Remastering”, taip pat atlikėja Maya 2003 m. savo albume „Gimus tai daryti” (Kim ir McCann 2007).

 

Naudota literatūra:

1. Anna, 2011, „Modern Korean poetry (Kim, Sowol)”, Blogger. 2011 m. lapkričio 9 d. Prieiga per internetą: <čia> [žiūrėta 2022 m. spalio 21 d.].
2. Lankov, A. 2008, „Poet Kim So-Wol”, The Korea Times. 2008 m. sausio 10 d. Prieiga per internetą: <čia> [žiūrėta 2022 m. spalio 21 d.].
3. Lee, Ch., 2018, „The Most Beloved Poet of Korea, Kim So-wol”, The Yonsei Annals. 2018 m. spalio 3 d. Prieiga per internetą: <čia> [žiūrėta 2022 m. spalio 21 d.].
4. Sowol, K., McCann, D. ir Mccann, D. R. 2007, Azaleas: A Book of Poems. New York: Columbia University Press.