Kim Dedžiungas

Kim Dedžiungas (kor. 김대중 Kim Dae-jung, 1925 m. gruodžio 3 d. (1924 m. sausio 6 d.) – 2009 m. liepos 18 d.) – politikas, 15-asis Pietų Korėjos prezidentas (1998–2003 m.) ir Nobelio taikos premijos laureatas (2000 m.)

Ankstyvas gyvenimas ir studijos

Kim Dedžiungas gimė 1924 m. sausio 6 d. ūkininkų šeimoje, mažame Havi (하의 Hawi) miestelyje, Sinano (신안 Sinan) apygardoje, Pietų Džiolos provincijoje (전라남도 Jeolla-namdo), esančioje Pietų Korėjos pietvakarinėje dalyje. Vėliau gimimo data buvo pakeista į 1925 m. gruodžio 3 d., siekiant išvengti šaukimo į Japonijos armiją, Antrojo Pasaulinio karo metu, kai Japonija buvo okupavusi Korėjos pusiasalį (1910-1945).

Būdamas 7-8 metų, Kim Dedžiungas pademonstravo fenomenalius akademinius sugebėjimus, besimokydamas kinų klasikos. Tad jam baigus 4 klases, šeima persikėlė į Mokpo (목포 Mokpo) uostamiestį žemyninėje valstybės dalyje, kad Kim galėtų pratęsti mokslus aukštesniu lygiu. Ten jis mokėsi Bukgjo pradinėje mokykloje (북교초등학교Bukgyo chodeunghakgyo).

1943 m. jis baigė Makbo gimnaziją, dabar žinoma kaip Jeonnam-Jeil High School (전남 제일 고등학교), aukščiausiais pažymiais klasėje. Gimnazijoje jis įsitraukė į antijaponistinę veiklą, vienu metu netgi buvo prisijungęs prie pogrindinės jaunų komunistų grupės, kuri skaitydavo uždraustus marksistinius tekstus (Demick 2009).

Nepaisant aukštų pažymių, tėvas neleido jam mokytis universitete, teigdamas, jog šeimai reikia, kad šis susirastų darbą, mat Kim Dedžiungas buvo antrasis sūnus (Demick 2009). Pirmasis jo darbas Korėjos okupacijos metu buvo japonams priklausiusioje siuntų kompanijoje Mokpo. Jis ten dirbo klerku.

1947 m. Kim nusipirko laivą ir įkūrė savo kompaniją. Anot žurnalisto Michael Breen, tais pačiais metais Kim Dedžiungą sulaikė vietinis detektyvas, kuris įtarė jį esant komunistu (Demick 2009). 1950 metų rugsėjį Kim sulaikė komunistų armija, bet šis paspruko akimirką prieš egzekuciją sušaudant (Kim Dae-Jung presidential library and museum, 2007). Iki 1953 m. jis sėkmingai valdė siuntų kompaniją ir leido dienraštį „Mokpo Daily“ (목포 일보 Mokpo Ilbo) (Encyclopedia of World Biography 2004).

Po Korėjos karo mirė pirmoji Kim žmona Ča Jonge (차용애 Cha Yong-ae), kurią jis vedė po mokyklos baigimo. Kim vienam teko rūpintis dvejais jų sūnumis. 1957 m. jis atsivertė į katalikybę (krikšto vardas Thomas More) ir išliko pamaldus iki gyvenimo galo. Vėliau vedė krikščionę aktyvistę I Hiho (이희호 Yi Heui-ho) ir susilaukė dar vieno sūnaus.

Politinė karjera

VI-ame dešimtmetyje Kim Dedžiungas pradėjo domėtis politika. Viena iš priežasčių – į jį dėmesį atkreipęs iškilus politikas Čang Mjonas (장면 Chang Myon), taip pat išpažįstantis Romos katalikybę (Demick 2009). Kita priežastis – vis labiau į diktatorišką pusę sukanti I Sungman (이승만 Yi Seungman) administracija (The Seoul Times 2009).

1961 m. Kim Dedžiungas buvo išrinktas Mokpo atstovu į Nacionalinę vienerių rūmų asamblėją, bet praėjus trims dienoms po rinkimų, Kim net nespėjus atvykti į Seulą, įvyko generolo Pak Džonghui (박정희 Pak Jeong-heui) vadovaujamas karinis perversmas, ir parlamento veikla buvo nutraukta.

1963 m. Kim Dedžiungas vėl buvo išrinktas ir ėmė kilti kaip jaunas lyderis tarp Pietų Korėjos Demokratų partijos narių. 1965 m. jis buvo Demokratų partijos atstovas spaudai. Po metų jis tapo Strategijos planavimo komiteto pirmininku.

1969 m. prezidentas Pak Džonghui siekė konstitucinių pakeitimų, kurie leistų jam būti perrinktam trečiai kadencijai. Kim atvirai kalbėjo apie prezidento veiksmus ir buvo masių pripažintas už savo drąsą ir skaidrių rinkimų viziją. 1971 m. opozicijos lyderiams nusprendus kelti jaunesnius kandidatus, Demokratų partijos atstovu buvo išrinktas Kim, kuris rinkimų metu iškilo kaip pagrindinis Pak Džonghui oponentas ir nepaisant valdančiosios partijos nelegalios rinkimų kampanijos taktikos, surinko 46% balsų ir ėmė vadovauti opozicijai (McKern 2009; Demick 2009; The Seoul Times).

Tais pačiais 1971 m. Kim automobilį nuo kelio nustūmė sunkvežimis. Tikima, kad šis įvykis buvo nesėkmingas bandymas jį nužudyti. Avarija paliko jį šlubą visam gyvenimui. Po metų Kim Dedžiungas išvyko iš šalies.

Praėjus metams po rinkimų prezidentas Pak paskelbė karinę padėtį, uždraudė visą politinę veiklą ir užsitikrino savo prezidentavimą iki mirties su Jušino (유신 Yushin) konstitucija, kurią patvirtino Nacionalinė asamblėja. Kim energingai priešinosi, vadovavo kampanijoms prieš Pak režimą Jungtinėse valstijose ir Japonijoje (The Seoul Times 2009).

1973 m. rugpjūtį Kim Dedžiungą iš jo Tokijo viešbučio kambario pagrobė Pietų Korėjos žvalgybos agentai, apsvaigino jį eteriu ir nutempė į laivą, iš kurio jis turėjo būti išmestas už borto. Vėliau Kim Dedžiungas rašė: „Aš žinojau, kad mirtis yra vos už kelių akimirkų, aš girdėjau juos ginčijantis, kaip reikės išlaikyti mano kūną nuo išplaukimo į paviršių, jei rykliai nesudoros manęs pirma.“

Laivui plaukiant per vandenis, virš galvų ratus ėmė sukti ir raudonomis šviesomis mirksėti lėktuvas. Po beveik savaitės nelaisvėje Kim buvo sugražintas į Pietų Korėją, ir jam paskirtas namų areštas. Vėliau jis sakė tikintis, kad taip įsikišo CŽV, bet jo išgelbėjimas taip niekada ir nebuvo paaiškintas (Demick 2009).

1976 m. pavasarį Kim prisijungė prie kovotojų už nepriklausomybę ir parėmė leidinį „Nepriklausomybės dienos deklaracijos demokratizavimas“, kuris sukėlė dar vieną pro-demokratijos bangą. Kim buvo nuteistas penkiems metams kalėjimo, tačiau 1978 m. bausmė sušvelninta iki namų arešto (The Seoul Times 2009).

1979 m. spalį prezidentas Pak buvo nužudytas vieno iš savo patarėjų, ir Kim Dedžiungo civilinės ir politinės teisės buvo atstatytos. Po kelių mėnesių politinių neramumų, kita kareivių grupė užėmė valdžią ir 1980  m. gegužę Kim vėl buvo įkalintas. Šįkart naujos karinės vyriausybės už valstybės išdavimą. Tų pačių metų lapkritį karinis teismas paskyrė jam mirties bausmę. Aukščiausiasis teismas šį nuosprendį patvirtino, tačiau dėl tarptautinio spaudimo (vienas iš pavyzdžių, Popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas tuometiniam prezidentui, prašantis suteikti malonę) nuosprendis buvo pakeistas į įkalinimą iki gyvos galvos, vėliau į 20 metų kalėjimą (2000 m., jau būdamas prezidentu, Kim Dedžiungas nuvyko į Vatikaną ir anot UCA News padėkojo popiežiui už išgelbėtą gyvybę). 1982 m. gruodį, sudarius sutartį su Reigano administracija (JAV), jam buvo leista išvykti Jungtines Valstijas. Ten jis dėstė Džordžtauno Universitete.

1985 m. jis grįžo į Pietų Korėją, nepaisydamas rėmėjų perspėjimų. Tik atvykus į Seulą jam buvo paskirtas namų areštas. Jo grįžimas dar labiau sustiprino visą šalį apėmusį demokratinį judėjimą. 1987 m. birželį jo teisės buvo atstatytos ir jis įsteigė pro-demokratinę partiją.

Kelias į prezidento postą ir prezidentavimo laikotarpis

1993 m., trečią kartą pralaimėjęs prezidento rinkimus (ankstesni bandymai 1987 m. ir 1971 m.), Kim Dedžiungas paskelbė pasitraukiantis iš politikos. Jis išvyko į Europą studijuoti Vokietijos susivienijimo ir sakėsi paskirsiąs savo gyvenimą Korėjos suvienijimui (Demick 2009) (Omenyje turima VDR ir VFR bei Pietų ir Šiaurės Korėjos).

1997 m., būdamas 74-erių, Kim laimėjo prezidento rinkimus su 40,33% balsų. Savo inauguracijos kalboje jis pažadėjo pertvarkyti šalies ekonomiką ir reformuoti autoritarines politines institucijas. „Demokratija ir rinkos ekonomika yra dvi vienos monetos pusės arba du vežimo ratai.“ (CNN 1998). Jis ne tik išgelbėjo šalį nuo bankroto (reformos ir restruktūrizacija, įvestos jo administracijos, vis dar tebėra tęsiamos), tačiau siekė ir susitarimų su Šiaurės Korėja (McKern 2009).

2000 m. birželio 13-15 d. Kim Dedžiungas susitiko su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Džong Ilu (김정일 Kim Jeong Il) Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane (평양 Pyeongyang). Tai buvo pirmasis viršūnių susitikimas ir abiejų tautų lyderiai pasirašė deklaraciją, kuri yra laikoma vienu iš istorinių įvykių, turėjusiu užbaigti 50 metų trukusią nesantaiką tarp Korėjų (Demick 2009).

2000 m. jis buvo apdovanotas Nobelio taikos premija už įtampos mažinimą regione ir santykių tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų gerinimą. 2003 m. jis baigė savo prezidentavimą.

„Saulėkaitos politika“ ir Nobelio taikos premija 

„Saulėkaitos politika“ (햇볕 정책 Haetbyeot jeongchaek) – tai Pietų Korėjos politika nuo 1998 m. iki 2007 m., taikyta Šiaurės Korėjos atžvilgiu. Vadovaujantis šia strategija abi Korėjos buvo sujungtos keliais ir geležinkelio bėgiais. Dirbdamos drauge jos pastatė industrinį parką. 2 milijonai Pietų Korėjos gyventojų apsilankė Šiaurės Korėjos kalnų kurorte, o vyresnio amžiaus žmonės, atskirti karo, susitiko su savo šeimos nariais (Choe 2009).

Politologas Kang Wontaek, dėstantis Seulo Sungšil universitete (숭실대학교 Soongsil daehaggyo), teigia, kad šia politika Kim Dedžiungas sulaužė „ilgalaikius tabu Pietų Korėjoje“. „Jis išvedė liberalus į Pietų Korėjos politikos priekį po dešimtmečius trukusio konservatorių valdymo ir pakeitė Šiaurės Korėjos statusą tarp Pietų Korėjos gyventojų, iš juodinamo priešo į kažką, kas gali egzistuoti kartu“ (Choe 2009).

Kim Dedžiungas tapo kovos už Pietų Korėjos demokratiją ir susitaikymo bei galimo susijungimo su Šiaurės Korėja simboliu. 2000 m. Nobelio komiteto taikos premija buvo skirta jo, kaip pro-demokratinių judėjimų šalininko, kovos pripažinimui ir pagerbti jo viziją, peržengiant 5 nepasitikėjimo ir priešiškumo dešimtmečius surengiant viršūnių susitikimą su Šiaurės Korėja (Choe 2009).

Praėjus 5 mėnesiams po Nobelio įteikimo JAV prezidentas Džordžas Bušas neapdairiai įžeidė Kim, jo vizito metu, viešai atmesdamas idėją, kad galima vesti derybas su Šiaurės Korėja. „Nors aš pilnai suprantu, kodėl Šiaurės Korėjos politika nėra labai mėgstama, tačiau visuotinės taikos labui turi būti siekiama dialogo“ (Kim Dedžiungas 2000).

Mirtis

2009 m. liepos 13 d. Kim buvo paguldytas į ligoninę dėl plaučių uždegimo. Po trijų dienų jo kvėpavimui palaikyti buvo uždėtas kvėpavimo aparatas. Liepos pabaigoje jam atlikta bronchų vamzdelių operacija, siekiant palengvinti jo kvėpavimą. Kim sveikatos būklė staiga pablogėjo, jo širdis dirbo tik pertrūkiais. „Buvęs prezidentas Kim… mirė dėl širdies nepakankamumo, kurį sukėlė vidaus organų disfunkcijos.“ (Atsiskyrimo ligoninės vadovas Pak Čangilas 박창일 Pak Chang-il).

Kim Dedžiungas, tuo metu 85-erių metų, mirė 2009 m. rugpjūčio 18 d., antradienį, 1 h 43 min. Seulo Atsiskyrimo ligoninėje (세브란스 병원 Sebeuranseu byeongwon) po ilgos kovos su plaučių uždegimu ir jo komplikacijomis.

Publikacijos

Kim Dedžiungas daugiau nei 15 metų praleido kalėjime, tremtyje arba namų arešte. Jo, kaip mokslo žmogaus, hobiu tapo rašymas. Rašė prisidengęs Huguango (후광 Hugwang) slapyvardžiu.

• „Pasipiktinimas neteisybe“ (분노의 메아리 Bunnoeui Meali), 1967, Seulas, Samsongdongas.
• „Mano tikslai 1970-aisiais“ (내가 걷는 70년대 Naega Geodneun Chilsib nyeondae), 1970, Seulas, Bomosa.
• „Mano kova su diktatūra“ (독재와 나의 투쟁 Dogjaewa naui tujaeng), 1973, leidinys japonų kalba.
• „Kim kalėjimo raidės“ (김대중 옥중 서신 Kim Daejung Ogjung seosin), 1984, Seulas, Čiongsa; vertimas į anglų kalbą „Kalėjimo užrašai“ (en. Prison Writings) vertė David M. McCannas & Choi Sungilas, 1987, Berklis, Kalifornijos universiteto spaustuvė.
• „Sąžinė veikti“ (행동하는 양심으로 Haengdonghaneun Yangsimeuro), 1985, Seulas, Gummundangas.
• „Visuomenės ekonomika“ (대중경제론 Daejung Gyeongjelon), 1986, Seulas, Čiongsa.
• „Žvelgiant į tautos aušrą“ (민족의 새벽을 바라보며 Minjogui Saebyeogeul Barabomyeo), 1987, Seulas.
• „Kuriant taiką ir demokratiją: Kimo Dedžiungo filosofija ir dialogai“ (en. „Building Peace & Democracy: Kim Dae Jung Philosophy & Dialogues“), 1987, NY, Nepriklausomas Korėjiečių monitorius. Leidinys anglų kalba.
• „Kairiųjų etapas“ (공화국 연합제 Gonghwagug Yeonhabje), 1991, Seulas, Hagminsa; vertimas į anglų kalbą „Trys pakopos Korėjos unifikacijos link: Dėmesys Pietų- Šiaurės etapui“ (en. „Three-Stage Approach to Korean Reunification: Focusing on the South-North Confederal Stage“), vertė Rhee Tong Chinas, 1997, LA, Pietų Kalifornijos universitetas.
• „Pietų Korėja: drama ir viltis demokratijoje“ (한국 : 민주주의의 드라마와 소망  Hanguk: Minjujuuiui Deuramawa Somang), 1992, Seulas, Čiongdo.
• „Kelias į 8 stipriausių šalių ekonomikoje gretas“ (세계 경제 8강으로 가는 길 Segye Gyeongje Palgangeuro Ganeun Gil), 1992, Seulas, Čiongdo;
• „Korėjos suvienijimas“ (한국의 통일 Hangugei tongil), 1993.
• „Į naują pradžią“ (새로운 시작을 위하여 Saeroun Sijageul Wihayeo), 1993, Seulas, Gimjongsa; vertimas į anglų kalbą „Nauja pradžia“ (en. „A New Beginning“), redagavo George Oakley Totten Ⅲ, vertė Young Jack Lee ir Yong Mok Kim, 1996, LA, Pietų Kalifornijos universitetas.
• „Mano kelias, mano mintys“ (나의 길 나의 사상 Naui Gil Naui Sasang), 1994, Seulas, Hangilsa.
• „21 amžiaus piliečio Kimo Dedžiungo istorija apie ekonomiką“ (김대중의 21세기 시민 경제 이야기Kim Daejungui Isibilsegi Simin Gyeongje Iyagi), 1997, Seulas, Sanha.
• „Mano gyvenimas, mano kelias“ (나의 삶 나의 길 Naui Salm Naui Gil), 1997, Seulas, Sanha.
• „Visuomenės dalyvavimas ekonomikoje“ (대중참여경제론 Daejung Chamyeo Gyeongjelon), 1997, Seulas, Sanha; ankčiau pasirodė JAV (en. „Mass- participatory Economy“) 1985, Lanhamas, Amerikos universiteto spaustuvė.
• „Mano mylėtos moterys“ (내가 사랑한 여성 Naega Saranghan Yeoseong), 1997, Seulas.
• „Nuo I Gjongju iki Spylbergo“ (이경규에서 스필버그까지 Igyonggyueseo Seuspilqeogeukkaji), 1997.
• „Dar kartą į naują pradžią“ (다시, 새로운 시작을 위하여 Dasi, saeloun sijageul wihayeo), 1998, Seulas, Gimjongsa.
• „Kim Dedžiungo autobiografija: Kartu su istorija, kartu su laiku“ (김대중 자서전 – 역사와 함께 시대와 함께 Gim Daejung jaseojeon – yeogsawa hamkke sidaewa hamkke), 1999, Seulas, Indongas.
• „Gjongčiono mylėtojas“ (경천애인 Gyeongcheon aein), 2002.
• „21 amžius ir Korėjos žmonės“ (21 세기와 한민족 Isibil segiwa Hanminjog), 2004, Padžiu, Dolbegė; Vertimas į anglų kalbą (en. „The 21st Century and the Korean People“), 2004, Seulas, Hakgodže.
• „Orientuotas į vieningą taiką“ (통일지향의 평화를 향하여 Tongiljihyangui pyeonghwaleul hyanghayeo), 2007.

Naudota literatūra

1. Choe, S. 2009, „Kim Dae-jung, Ex-President of S. Korea, Dies at 83“, The New York Times. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 gegužės 17].
2. CNN, 1998, Opposition boycott shadows South Korea’s new president. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 gegužės 19].
3. Demick, B. 2009, „Kim Dae-jung dies at 85; former South Korean president and Nobel laureate“, Los Angeles Times. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 gegužės 11].
4. Encyclopedia of World Biography, n.d. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 kovo 27].
5. Kim Dae-Jung presidential library and museum, n.d., Kim Dae-jung. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 kovo 27].
6. McKern, B. 2009, „Kim Dae-jung“, Find a Grave. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 gegužės 13].
7. The Seoul Times, 2009, Former S. Korean President Kim Dae-Jung Dies. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 gegužės 17].