Korėjos paguodos moterys Japonijos okupacijos laikotarpiu

Paguodos moterys (kor.종군 위안부 chonggun wianbu, jap. 從軍慰安婦 jūgun ianfu, liet. „Japonų kariuomenės seksualinės vergės“) – taip vadinamos Antrojo Pasaulinio karo metu seksualinei vergovei pagrobtos jaunos moterys ir merginos, kurios buvo išnaudojamos japonų kariuomenės įsteigtuose viešnamiuose (Varga 2009). Šios moterys buvo kilusios iš tokių šalių kaip Korėja, Japonija, Taivanas, Kinija, Filipinai, Indonezija, Vietnamas, Mianmaras ir Nyderlandai (Ahn 2019). Dėl sunaikintų Japonijos dokumentų, kuriuose buvo informacija apie „paguodos moterų“ viešnamius, tikslus moterų skaičius nėra žinomas, tačiau kaip teigė Varga, karo metu tokių moterų galėjo būti iki 300 tūkst., o apie 80% jų sudarė korėjietės (2009, cituojama Hicks 1995, Kwon 1994, Schmidt 2000).

Viešnamių įsteigimas

Paguodos moterų viešnamiai buvo steigiami Japonijos okupuotų teritorijų karinėse bazėse. Pirmieji Japonijos kariuomenės viešnamiai buvo įsteigti po 1937 m. Nankino skerdynių Kinijoje. Šis įvykis pakenkė Japonijos kariuomenės reputacijai pasauliniu mastu, todėl viešnamiai buvo kuriami kaip priemonė sustabdyti atsitiktinius prievartavimus užimtuose miestuose (Varga 2009).

Į šiuos viešnamius moteris padėjo verbuoti įvairios Japonijos vyriausybei atstovaujančios įdarbinimo agentūros, kartais Korėjoje dirbantys japonai mokytojai. Kitos buvo parduotos šeimos narių – tėvų ar vyrų. Dauguma moterų ir merginų buvo apgautos, joms žadėtas geras atlyginimas, išsilavinimo ar darbo galimybės fabrikuose. Dėl šių priežasčių, didžioji dauguma seksualinei vergovei pagrobtų moterų ir merginų buvo itin jaunos ir kilusios iš nepasiturinčių šeimų. Jos būdavo gabenamos kariuomenei priklausančiais sunkvežimiais, laivais ar traukiniais. Remiantis įvairiais liudijimais ir kariuomenės dokumentais, už viešnamių administravimą buvo tiesiogiai atsakinga Japonijos kariuomenė. Jie rūpinosi moterų atvežimu į priskirtas karines bazes, taip pat rengė pagrobtų moterų sveikatos bei patalpų patikras (Ahn 2019).

Paguodos moterų asmeninės istorijos

Pirmoji moteris, papasakojusi apie savo patirtį oficialoje aplinkoje, buvo Kim Haksun (kor. 김학순 Kim Hak-sun). Ji savo istoriją papasakojo interviu, kurį ėmė Jun Džiongok (kor. 윤정옥 Yun Chung-ok) 1990 m., rinkusi įrodymus apie šiuos karo nusikaltimus. Anksčiau apie patirtą išnaudojimą buvo kalbėjusios ir kitos moterys, kaip Be Pongi (kor. 배봉기 Bae Pong-gi), No Subok (kor. 노수복 Noh Su-bok), Li Okbun (kor. 이옥분 Lee Ok-bun) ir Hvang Gimdžiu (kor. 황금주 Hwang Geum-ju), tačiau jų istorijos iškilo į viešumą vėliau (Min 2021).

Dar viena iš liudijusių moterų buvo Kim Dokčin (kor. 김덕진 Kim Tok-chin). Jos ir kitų moterų išgyvenimus aprašė tyrėjas Keith Howard. Kim buvo kilusi iš nepasiturinčios šeimos. Būdama 17 metų, ji iš pažįstamų sužinojo apie galimybę dirbti fabrike Japonijoje, tačiau su daugeliu kitų moterų buvo išvežta į Kiniją. Pasak jos, viešnamiai dažnai persikeldavo kartu su kariuomene. Gyvenimo sąlygos visur buvo panašios – moterys turėjo atskirus kambarėlius, kuriuose vos tilpo viena lova. Kim liudijo, kad per dieną ją išprievarataudavo 30–40 vyrų. Kitų moterų liudijimai panašūs. Higienos sąlygos buvo prastos, apsauga nuo lytiškai plintančių ligų ne visuomet užtikrinama. Viešnamių tvarką ir švarą kartais tikrindavo japonų kariai, o į mėnesį kartą ar kas porą mėnesių moteris aplankydavo gydytojas, kuris tikrindavo sveikatą. Aptiktos lytiškai plintančios ligos buvo gydomos vaistais, o jei mergina būdavo nėščia, suteikdavo priverstinį abortą. Moterims, kurios priešindavosi ar bandydavo pabėgti, grėsė fizinės bausmės. Kim buvo viena iš merginų, sugebėjusių pabėgti iš viešnamio japonų karininko dėka (Kim 1995).

Po karo

Didžioji dauguma moterų, prievarta išgabentų į Japonijos kariuomenės viešnamius, karo neišgyveno. Dalis jų buvo nužudytos karių, kitos mirė nuo komplikacijų, susijusių su lytiškai plintančiomis ligomis arba nusižudė, bijodamos visuomenės užgauliojimo, grįžus namo (2009, cituojama Choi 2000; Hicks 1995). Dėl prastos moterų padėties Korėjos visuomenėje, didžioji dauguma išgyvenusių ir saugiai grįžusių moterų apie savo patirtis nekalbėjo.

Po karo 1965 m. Japonija ir Pietų Korėja pasirašė susitarimą dėl diplomatinių santykių atkūrimo ir karo reparacijų. Šiame susitarime „paguodos moterų“ problema nebuvo minima. Vėliau, kai problema iškilo į viešumą, Japonija atsisakė pripažinti kaltę ir teigė, kad visos reparacijos jau buvo išmokėtos pagal minėtą susitarimą. Pietų Korėjos vyriausybė nenorėdama situacijos bloginti, taip pat temos vengė, tikėdamasi palaikyti naujus ekonominius ryšius (2009, cituojama Oh 2001).

Tik 1970–1980 m. Pietų Korėjoje pradėjus augti moterų teisių judėjimui, ši tema pamažu ėmė kelti visuomenės susidomėjimą, tai paskatino buvusias „paguodos moteris“ viešai pasisakyti prieš Japoniją. 1988 m. Korėjos Bažnyčios moterų sąjunga (angl. Church Women United) surengė konferenciją apie seksualinį turizmą, kurioje Jun Džiongok pristatė surinktus duomenis apie seksualinę vergovę Japonijos okupacijos metais. Šis pristatymas sulaukė daug dėmesio ir paskatino 1990 m. įsteigti Korėjos tyrimų institutą „Jeongsindae“, kurio tikslas buvo siekti tiesos apie paguodos moteris. Ši ir kitos panašios organizacijos susisiekė su Japonijos Ambasada Seule, reikalaudamos oficialaus pripažinimo ir kompensacijos visoms aukoms (Min 2021). Nesulaukus teigiamo atsakymo, pradėti reguliarūs protestai prie Japonijos ambasados, kurie vyksta iki dabar (Varga 2009).

Dabartinė situacija

2015 m. Japonija ir Pietų Korėja pasirašė susitarimą, kuriame Japonija sutiko skirti apie 1 mlrd. jenų fondui gyvoms aukoms remti ir paskelbė oficialų atsiprašymą (Ahn 2019). Tačiau dauguma aktyvistų ir aukų šį susitarimą kritikavo, kadangi Japonija teisinės atsakomybės už moterų išnaudojimą ir karinių viešnamių steigimą Antrojo Pasaulinio karo metu nepripažino.

Literatūros sąrašas

1. Ahn, Y. 2019, „The Military ‘Comfort Women’: An Introduction“, Whose Comfort?, p.1-20. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2025 m. spalio 18 d.].
2. Kim T. 1995, „I Have Much to Say to the Korean Government“, True Stories of the Korean Comfort Women, Keith Howard, p.41-49
3. Min, P. 2021, Korean „Comfort Women“: Military Brothels, Brutality, and the Redress Movement, Rutgers University Press, United States of America.
4. Varga, A. 2009, „National Bodies: The ‘Comfort Women ‘Discourse and its Controversies in South Korea”, Studies in Ethnicity and Nationalism, Dina Mansour-Ille and Anastasia Voronkova, 9(2), 287-303. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2025 m. spalio 17 d.].