Korėjos šamanizmas

Šamanizmas – tai tikėjimas, kad kiekvienas gamtos pasaulio objektas turi savo dvasią (Suh 2004, p. 333). Kai kurie mokslininkai apibrėžia šamanizmą iš esmės siedami jį su folkloru, kiti, pabrėždami kultūros normas, socialinę struktūrą, dvasinį etosą, bei maginį-religinį tos kultūros kontekstą. Šamanizmas yra laikomas glaudžiai susijusiu su jį atliekančio šamano dvasiniu patirimu. Tikima, kad šamanai geba susisiekti su dievybėmis ir numatyti jų pageidavimus. Šių gebėjimų dėka jie gali pranašauti ateitį ir pasitarnauti žmonėms (Yoon 1996, p. 188).

Tipologija

Šiais laikais Korėjos šamanizmas beveik išimtiniais atvejais tapatinamas su tokiais terminais kaip mudang (무당), reiškiančiu moteriškosios lyties šamanę, ir baksu (박수), reiškiančiu vyriškosios lyties šamaną. Tačiau baksu atliekamas vaidmuo Korėjos religijoje yra nereikšmingas, tad Korėjos šamanizmas iš esmės yra laikomas mudang kultu.

Yra dvi termino mudang atsiradimo teorijos. Pagal vieną iš jų, terminas yra kildinamas iš kinų kalbos. Kadangi praeityje Korėja naudodavo kinišką rašto sistemą, manoma, kad kiniški žodžiai, kaip mu arba mudang būdavo taikomi šamanizmui reikšti. Įprasta manyti, kad vien žodis mu, etimologiškai reiškiantis „tas, kuris atlieka stebuklus“ arba „stebuklų atlikimas“ būdavo naudojamas nurodyti šamanizmui ankstyvuosiuose raštuose. Tačiau žodis dang, reiškiantis altorių, buvo pridėtas tik kiek tolimesnėje ateityje (Lee 1973, p. 136).

Kitos teorijos teigimu manoma, kad terminas mudang gali būti unikalus korėjietiškas terminas, nurodantis šamaną ar šamanę. Jis, manyta, kilęs iš Uralo-Altajaus gyventojų vartoto termino utagan, reiškiančio moreriškosios lyties šamanę. Tačiau raidės „m“ atsiradimas šiame žodyje nėra aiškus, tad ši teorija taip pat nėra galutinė (Lee 1973, p. 137). 

Istorija

Šamanizmas dažnai laikomas seniausia pasaulyje dvasine praktika. Jo, kaip seniausios Korėjos vietinės religijos, šaknys siekia apie 1000 metų prieš mūsų erą (Suh 2004, p. 333). Anot šiuolaikinio Korėjos šamanizmo, jo kilmės neįmanoma ištirti, tad ji dažniausiai tyrinėjama studijuojant mitus ir legendas, kurie turi ką nors bendro su religijos atsiradimu (Lee 1973, p. 135). Iki pat Trijų Valstybių periodo (I a. pr .Kr-VII a.), šamanizmas buvo viešpataujanti senosios Korėjos visuomenės religija bei ideologija. Jo vaidmuo Korėjos visuomenėje pradėjo mažėti dar Gorjo dinastijos metu (918-1392), budizmui tapus valstybine religija. Džiosono dinastijos metu (1392-1910), įsigalėjus konfucianizmui, šamanizmas vis dar turėjo daug įtakos Korėjos visuomenėje, tačiau jis buvo aktyviai slopinamas, o šamanai buvo laikomi žemesne piliečių klase. Per savo ilgą istoriją šamanizmas turėjo įtakos budizmui, taoizmui bei konfucianizmui, integruodamas jų visų  elementus (Suh 2004, p. 333). Kai kurie autoriai mano, jog Korėjos šamanizmas yra visiška taoizmo ir budizmo sintezė. Šios dvi religijos formos buvo taip suvienytos su šamanizmu, jog jų atskirti iš esmės tapo neįmanoma (Lee 1973, p. 135).  Tai turėjo įtakos Korėjos kultūrai bei pasaulėžiūrai. Nors modernioje Korėjos  visuomenėje šamanizmas prarado savo svarbą bei religijos etiketę, stengiamasi išsaugoti jo gilias tradicijas, šokius, muziką ir meną, kadangi šie elementai turėjo didžiulės įtakos Korėjos unikalios kultūros vystymuisi (Suh 2004, p. 333).

Šamanai

Šamanų būna dviejų tipų: paveldintys savo pareigas, vadinami sesupmu (세습무) ir dievų išrinktieji šamanai, vadinami kangsinmu (강신무). Paveldintys savo pareigas šamanai neturi jokių okultinių gebėjimų. Jie negali pranašauti likimo ar tarpininkauti susisiekiant su dvasiomis, tad jų pagrindinė funkcija yra apeigų atlikimas (Suh 2004, p. 333). Dievų išrinktieji šamanai, tikima, patiria šamaniškos dvasios arba dievo apsėdimą po ilgos „dvasinės“ ligos, panašios į psichinę ligą, arba po didelio emocinio skausmo išgyvenimo, pavyzdžiui, po santuokos arba šeimos verslo iširimo. Šie asmenys oficialiai priima savo šamanistinį pašaukimą ceremonijos, vadinamos naerim-gut (내림굿) metu, kai dievybė įsitvirtina šamano kūne. Būtent tuomet jis įgyja pranašiškų gebėjimų. Tam, kad taptų profesionaliu mudang, šamanas privalo praktikuoti tam tikras apeigas. Tačiau jam gali prireikti ne vienerių metų prisitaikyti prie šių apeigų gudrybių (Hwang 1996, p. 200).
Šamanų gyvenimas beveik nesiskiria nuo įprastų žmonių. Jie tuokiasi, susilaukia vaikų ir gyvena namuose kaip ir visi kiti. Kangsinmu šamanai garbina įvairias dievybes šventyklose savo namuose, tačiau sesupmu šamanai net ir to nedaro (Hwang 1996, p. 201).

Šamanų apeigos

Kadangi šamanų pagrindinė funkcija – tarpininkauti tarp žmonių ir dvasių, jie tai atlieka ritualų, vadinamų gut (굿) metu. Šių apeigų metu šamanas perduoda dvasioms žmonių norus aukodamas joms maistą, gėrimus, dainas bei šokius, tada atskleisdamas dvasių ketinimus. Šamanų apeigos paprastai susideda iš 12 dalių, kiekvienoje jų dalyvaujant skirtingai dievybei. Apeigų eigos metu dvasios ir žmonės susiduria tarpusavyje. Piktos dvasios yra nuraminamos, negyvieji išreiškia savo nuoskaudas, o gyvieji atsako tuo pačiu. Šamaninių apeigų idėja žmogui, pageidavusiam šio ritualo, yra susigrąžinti pusiausvyrą savo gyvenime kreipiantis į dievus, prašant jų išpildyti norus. Skirtingos apeigos yra rengiamos įvairiais tikslais: tapti šamanu, gydyti ligas, palydėti mirusiųjų dvasias į rojų, melsti gero derliaus, apsaugoti nuo nelaimių bei atsikratyti piktųjų dvasių arba neigiamos energijos, taip pat ir daugeliui kitų tikslų įgyvendinimui. Šamanų apeigos, rengiamos kaimo vietovėse, žmonėms būdavo tarsi festivaliai ar pasilinksminimai, kur kaimo gyventojai galėdavo dalyvauti, dainuoti ir šokti, patirti emocinį valymą išleisdami susikaupusį pyktį ir sielvartą. Jos taip pat prisidėjo prie darnos visuomenėje. Tokios apeigos yra atliekamos ir šiandien, tačiau dažniausiai kaip tradicinio atlikimo meno demonstracija (Suh 2004, p. 334).

Šamanizmas ir tradicinė visuomenė

Pirmiausia, šamanistinių ritualų atlikimas – tai būdas įamžinti socialinę ortodoksiją. Dauguma tradicinių Korėjos kaimo gyvenviečių turi šventoves savo globojančioms dvasioms ir atlieka periodiškus ritualus, meldžia gerovės  ir klestėjimo savo gyvenamosioms vietoms. Šie ritualai, dažniausiai vadinami tanggut (당굿), vyksta kas kelerius metus, priklausomai nuo kaimo gyvenvietės dydžio ir jos religinio atsidėjimo. Kadangi tokie ritualai yra kartojami laikantis to paties modelio ir tvarkos kelis šimtmečius iš eilės taip perduodant savo protėvių gyvenimo modelį, tai prisideda prie kaimo bendruomenės vienybės jausmo ir tradicinių vertybių išsaugojimo. Taip išsaugomi papročiai ir ortodoksija (Kim 1996, p. 206).

Taip pat šamanizmas prisideda prie psichologinių ryšių stiprinimo tarp kaimo bendruomenės narių. Kadangi kaimo gut yra bendruomeninis renginys, visi kaimo gyventojai yra įtraukiami į pasirengimą šioms apeigoms. Jie kartu laikosi tabu. Tabu periodas įprastai tęsiasi 21 dieną, tačiau kai kuriuose pakrantės ir salų vietovėse gali trukti nuo 100 dienų iki vienerių metų. Kadangi tarp vietinių kaimo gyventojų vyrauja įsitikinimas, jog nerūpestingas tabu sekimas kelia blogo derliaus ar žvejybos nesisekimo, o taip pat ir epidemijos arba kitų nesėkmių pavojų, visi gyventojai prisideda prie jo laikymosi. Be to, kaimyniniai kaimai, po kaimo gut apeigų, dažnai kartu dalyvauja įvairiose varžybose. Įprasta manyti, kad laimėjusi pusė apdovanojama sėkmingu derliumi, todėl vietiniai gyventojai rimtai žiūri į šį paprotį. Tad, galima teigti, jog šamanistinių tradicijų laikymasis stiprina gyventojų tarpusavio ryšius bei priklausomybės jausmą, kadangi jų laikymasis skatina kiekvieno gyventojo dalyvavimą bei bendradarbiavimą.

Dar vienas svarbus šamanizmo indėlis į visuomenės gerovę – tai šamanizmo daroma įtaka demokratinei raidai. Bendruomenės gut apeigų tvarka ir aptarimas tradiciškai yra vykdomi kaimo susitikimo metu. Kaimo gyventojų susibūrimai dažniausiai vykdomi 20-ą mėnulio kalendoriaus paskutiniojo mėnesio dieną. Jų metu išrenkami žmonės, atsakingi už gut ceremonijų tvarką, apskaičiuojamos išlaidos bei nustatomi jų rinkimo būdai. Šių susirinkimų metu taip pat aptariama tiltų statyba arba kelių plėtra kaimuose. Šie sprendimai yra priimami stengiantis atsižvelgti į kiekvieno gyventojo nuomonę, taip vystant demokratiją (Kim 1996, p. 207).

Šamanizmas ir menas

Šamanizmas nepaneigiamai turėjo didelės įtakos scenos menams, įskaitant liaudies muziką, dramą, šokį ir literatūrą. Šamanistinius ritualus būtų galima įvardinti ir kaip visų liaudies menų agregatą, kadangi gut nuo pradžios iki galo susideda iš muzikos, šokių ir šamanų improvizuojamos dramos. Nors būtų sunku išskirti kiekvieną muzikos, šokio ir dramos elementą kaip atskirą žanrą, gut ritualas neabejotinai buvo šaltinis, iš kurio šios meno formos vėliau vystėsi. Jis darė įtaką beveik visų meno formų vystymuisi. Šamanistinių dievybių portretai buvo pirmi religiniai tapybos kūriniai Korėjoje, šamanistinės skultptūros taip pat buvo pirmosios iš vėliau išsivysčiusio skulptūros žanro. Popierinės gėlės, žibintai ir valtys, naudojamos gut metu, skatino popieriaus dirbinių platinimą, o šamanų dėvėti ritualiniai kostiumai yra puikus siuvimo vystymosi Korėjoje studijų šaltinis (Kim 1996, p. 209).

Naudota literatūra

1. Hwang, R. The Kut in Contemporary Shamanism. In: Pickering, J. ed. 1996. Korean Cultural Heritage: Thought and Religion. Seoul: Yeong & Yeong Book Company.
2. Yoon, Y. The Role of Shamanism in Korean Culture. In: Pickering, J. ed. 1996. Korean Cultural Heritage: Thought and Religion. Seoul: Yeong & Yeong Book Company.
3. Kim, T. Shamanism’s Influence on Traditional Society and the Arts. In: Pickering, J. eds. 1996. Korean Cultural Heritage: Thought and Religion. Seoul: Yeong & Yeong Book Company.
4. Lee, J., 1973. Concerning the Origin and Formation of Korean Shamanism. Numen, 20 P. 135-159. [e-knyga] Prieiga per internetą: JSTOR Čia [žiūrėta 2014 vasario 26].
5. Suh, Ch., 2004. An encyclopedia of Korean culture. Seoul: Hansebon.

Redagavo Rimantė Stankevičiūtė