Guangdžu sukilimas

Guangdžiu sukilimas (광주 민중 항쟁 Gwangju minjung hangjeng), arba Guangdžiu demokratinis judėjimas (광주 민주화 운동 Gwangju minjunghwa undong) – 1980 m. gegužės 18-27 dienomis Pietų Korėjos Guangdžiu mieste vykęs gyventojų sukilimas, nukreiptas prieš tuometinio Pietų Korėjos prezidento Džion Duhuano (전두환 Jeon Duhwan) įvykdytą karinį perversmą ir valdžios užėmimą. Oficialiais duomenimis, susirėmimų tarp civilių ir armijos metu žuvo apie du šimtus žmonių, dar maždaug tūkstantis buvo sužeista (BBC, 2000). Džion Duhuano valdymo metu incidentas visuomenei buvo pristatytas kaip komunistų ir jų šalininkų maištas, tačiau šalyje atkūrus demokratiją, Kvangdžu įvykiai buvo pripažinti kova prieš karinę autokratiją ir neteisėtą žodžio laisvės suvaržymą (Szczepanski, 2008).

Priežastys
1979 m. spalio 26 d. buvo nužudytas Pietų Korėjos diktatorius Pak Džionghui (박정희 Pak Jeonghui), ir valdžią perėmė tuometinis Centrinės žvalgybos vadas Če Gjuha (최규하 Choe Gyu-ha). Kitą dieną po jo atėjimo į valdžią keliuose šalies regionuose buvo įvesta karinė padėtis, paleistas šalies parlamentas, buvo uždrausti bet kokie vieši susitikimai kuriuose dalyvauja daugiau nei trys žmonės (išimtis buvo taikoma tik laidotuvėms). Bet kokios politinės agitacijos taip pat buvo uždraustos (Szczepanski, 2008).

Pietų Korėjos visuomenė neprieštaravo šioms reformoms, nes Če Gjuha atrodė palankus civiliams gyventojams ir, be daugybės kitų dalykų, pažadėjo nutraukti politinių kalinių kankinimus. Tačiau nepaisant pažadų, naujasis prezidentas turėjo labai mažai galios ir menkai kontroliavo valstybę. Tuometinis šalies armijos generolas Džon Duhuanas sėkmingai perėmė valstybės kontrolę Gruodžio 12-osios perversmo metu, užimdamas Gynybos departamentą Seule (Cao, Huang, Sun, 2014). Nors po perversmo Če Gjuha kuriam laikui išliko formalus vyriausybės vadovas, vis dėlto visa reali valdžia atiteko generolui Džion Duhuanui.

Vos per kelias dienas naujasis vadovas leido suprasti, kad joks pasipriešinimas naujajai valdžiai nebus toleruojamas – karinė padėtis buvo įvesta nebe keliuose regionuose, bet ir visoje šalyje, Džon Duhuanas taip pat išsiuntė policininkus įbauginti už demokratiją kovojančių organizacijų lyderius, tarp kurių buvo ir nemažai vietinio Džionnamo universiteto (전남대학교 Jeonnam daehakyo) studentų.

Pastarieji reikalavo valdžios grąžinti atimtą spaudos laisvę, panaikinti karinę padėtį, bei suorganizuoti laisvus ir sąžiningus rinkimus į parlamentą. 1980 m. gegužės 15 d. maždaug 100 000 įvairių universitetų studentų protestavo Seulo traukinių stotyje reikalaudami reformų (Shin, Hwang, 2003). Tačiau po dviejų dienų valstybės vadovas dar labiau sugriežtino visas sankcijas – buvo masiškai uždaromos laikraščių bei žurnalų leidyklos ir universitetai, pasisakantys už demokratišką valstybės valdymą, masiškai buvo areštuojami studentų lyderiai, atsakingi už įvairius protestus prieš naująją karinę valdžią. Taip pat buvo suimti 26 opozicijos nariai, kurie kritikavo valdžios veiksmus.

Sukilimo eiga
Gegužės 18 d. Tądien apie 200 studentų, nepatenkintų valdžios įteisintais suvaržymais, ankstų rytą susirinko prie Džionnamo universiteto priekinių vartų. Ten jie buvo pasitikti 30-ies valdžios atsiųstų desantininkų, kurie turėjo neleisti protestuotojams patekti į universiteto studentų miestelį. Desantininkai užpuolė studentus lazdomis, o šie atsakė į ataką svaidydami akmenis į karius.

Tuomet studentai pasuko į miesto centrą, pakeliui pritraukdami dar daugiau žmonių, nusiteikusių prieš Džion Duhuano valdymo metodus ir kariuomenę, piktnaudžiaujančią savo valdžia. Dar prieš prasidedant popietei, protestuotojų minia iš 200 studentų išaugo iki beveik 2000 įvairių profesijų miesto gyventojų, todėl valdžia į Kvangdžu išsiuntė dar 700 desantininkų pastiprinimą, tikėdamasi numalšinti gyventojų pasipriešinimą. Desantininkai įsiveržė į minią ir vėzdais užpuolė protestuotojus ir atsitiktinius praeivius.

Gegužės 19-20 d. Gegužės 19 d. vis daugiau ir daugiau Kvangdžu gyventojų, įsiutusių dėl pastarųjų dienų įvykių, prisidėjo prie protestuotojų minios. Pranešimuose buvo užfiksuotas sparčiai didėjantis kruvinų išpuolių skaičius, visi miesto gyventojai – verslininkai, namų šeimininkės ir t.t. – susirinko ginti protestuojančio miesto jaunimo. Protestuotojai į desantininkus mėtė Molotovo kokteilius ir akmenis (Lewis, 2002). Gegužės 20 d. vakare minia miesto centre išaugo iki 10 000 žmonių.

Tądien vyriausybė į miestą papildomai išsiuntė dar 3000 desantininkų. Specialiosios pajėgos talžė sukilėlius lazdomis, badė juos durtuvais, taip pat, kai kuriais duomenimis, bent 20 žmonių kareivių buvo numesti nuo įvairių pastatų. Specialiosios pajėgos ašarines dujas ir kitą amuniciją naudojo beatodairiškai, šaudė tiesiai į minią (Szczepanski, 2008).

Kariai nužudė 20 Kvangdžu vidurinės mokyklos studenčių merginų, taip pat buvo šaudoma į greitosios pagalbos medikus ir taksi vairuotojus, kurie bandė pervežti sužeistuosius į artimiausias ligonines ar bandė suteikti bent jau pirmąją pagalbą. Šimtas studentų, kurie glaudėsi Gvangdžiu Katalikų centre, taip pat buvo nužudyti. Kruvinų susidūrimų metu sugautiems vidurinių mokyklų moksleiviams ir universiteto studentams rankos buvo rišamos spygliuota viela, daugeliui jų iškart buvo įvykdytos egzekucijos.

Gegužės 21-26 d. Susirėmimai Gvangdžiu pasiekė viršūnę. Po to kai desantininkai atidengė ugnį į protestuojus, pastarieji įsilaužė į miesto policijos nuovadas bei ginklų saugyklas ir pradėjo vogti ginklus. Buvo pranešta, kad sukilėliai pavogė beveik visus nuovadose esančius šautuvus, karabinus ir netgi du kulkosvaidžius. Studentai įmontavo vieną kulkosvaidį ant universiteto medicinos fakulteto stogo.

Vietinė policija atsisakė toliau padėti kariams. Specialiosios karinės pajėgos iki sąmonės netekimo sumušė kai kuriuos policininkus, kurie bandė padėti sužeistiesiems. Gegužės 21 d. vakarą, 16 val. 30 minučių vietos laiku, specialiosios pajėgos turėjo pripažinti savo pralaimėjimą ir pradėti pasitraukimą iš miesto (Choi, 2006).

Gegužės 22-osios rytą visi atsiųsti kariai jau buvo pasitraukę iš Kvangdžu, tačiau išvykdami jie suformavo užkardą aplink miestą. Gegužės 23 d., autobusas pilnas civilių bandė prasiveržti pro šią blokadą, tačiau kariai iš karto atidengė ugnį ir 17 iš 18 autobusu važiavusių žmonių buvo nužudyti. Tą pačią dieną kariai nužudė 13 saviškių, sumaišę juos su protestuotojais (Szczepanski, 2008).

Tuo tarpu mieste likę studentai ir įvairūs savo sričių profesionalai susibūrė į komitetus, kurie turėjo teikti pagalbą sužeistiesiems, organizuoti laidotuves žuvusiems ir rinkti kompensacijas aukų šeimoms. Įkvėpti marksistinių idealų, kai kurie studentai pradėjo organizuoti bendruomeninius valgius miesto žmonėms. Penkias dienas Kvangdžu buvo valdomas miesto gyventojų.

Žinios apie sukilimą pasklido po visą provinciją, protestai prieš valdžios veiksmus prasidėjo netoliese esančiose teritorijose – Mokbo mieste (목포시 Mokbo) bei Gangdžino (강진군 Gangjin-gun), Huasuno (화순군 Hwasun-gun), ir Jongamo (영암군 Yeongam-gun) apygardose. Specialiosios pajėgos atidengė ugnį į protestuotojus ir Henamo (해남군 Haenam-gun) apygardoje.

Gegužės 27 d. 4 valandą ryto vietos laiku penkios desantininkų divizijos pajudėjo link Kvangdžu miesto centro (Jeong, 2012). Studentai ir likusieji miesto gyventojai bandė blokuoti jiems kelią gulėdami ant žemės gatvėse, kol kovotojai už demokratiją ruošėsi dar vienai kovai. Tačiau po pusantros valandos trukusios beviltiškos kovos, sukilėliai turėjo pripažinti savo pralaimėjimą, o ginkluotos specialiosios pajėgos pagaliau atgavo miesto kontrolę.

Pasekmės

Kai sukilimas buvo numalšintas, Džion vyriausybė visuomenei išplatino pranešimą, kad sukilimo metu žuvo 144 civiliai, 22 kariai ir 4 policijos pareigūnai. Pagal įvairių surašymų duomenis, Kvangdžu sukilimo metu buvo nužudyti arba be žinios dingo daugiau nei 2000 miesto gyventojų, tačiau žmonės, kurie viešai nesutiko su valstybės skelbiama žuvusiųjų ir nukentėjųsių statistika galėjo būti suimti bet kurią akimirką (Katsiaficas, Na, 2006).

Dalis sukilimo dalyvių, daugiausiai žuvusių gegužės 24 d., yra palaidoti Kvangdžu miesto kapinėse, tačiau liudininkai teigia, kad didelė dalis protestavusių studentų ir civilių gyventojų buvo palaidoti keliose masinėse kapavietėse miesto pakraštyje.

Po nesėkmingai pasibaigusio sukilimo, valstybės vadovas ir jo administracija prarado bet kokią pagarbą Pietų Korėjos gyventojų akyse. Už demokratiją kovojančios organizacijos pareikalavo, kad specialiosios pajėgos bei jų vadai būtų nubausti griežčiausiomis bausmėmis.

Džion Duhuanas šalies vadovu išbuvo iki 1988 m., kuomet nepakėlęs spaudimo iš visuomenės ir jo paties valdomų institucijų pagaliau leido suorganizuoti laisvus demokratiškus rinkimus. Kim Dedžiungas (김대중 Kim Dae-jung), Gvangdžiu politikas, valdant prezidentui Džion nuteistas mirties bausme dėl sukilimo ir priešinimosi specialiosioms ginkluotosioms pajėgoms kurstymo (Choe, 2009), buvo išteisintas ir tapo kandidatu į prezidentus. Tuo metu rinkimų jis nelaimėjo, tačiau Pietų Korėjos prezidento pareigas ėjo nuo 1998 iki 2003 m., o 2000 m. tapo Nobelio Taikos premijos laureatu už nuopelnus Pietų Korėjos demokratijai.

Buvęs prezidentas Džion Duhuanas 1996 m. buvo nuteistas mirties bausme už savo korumpuotą veiklą ir itin svarbų vaidmenį Gvangdžiu sukilime. Kim Dedžiungas, 1998 m. pradėjęs eiti prezidento pareigas, bausmę sušvelnino (Kingston, 2014).

Naudota literatūra:

1. BBC, 2000. Flashback: The Kwangju Massacre. [internete] rasta: <http://nbbc.co.uk/2/hi/asia-pacific/752055.stm> [žiūrėta 2016 kovo 31].
2. Cao, L., Huang, L. ir Sun, I. Y., 2014. Policing in Taiwan – From authoritarianism to democracy. New York: Routledge.
3. Choe, S., 2009. Kim Dae-jung, Ex-President of S. Korea, Dies at 83. [internete] rasta: <http://www.nytimes.com/2009/08/19/world/asia/19kim.html?partner=rss&emc=rss&pagewanted=all&_r=0> [žiūrėta 2016 kovo 30].
4. Choi, J., 2006. The Gwangju Uprising – The Pivotal Democratic Movement that Changed the History of Modern Korea. Paramus, New Jersey: Homa & Sekey Books.
5. Jeong, D., 2012. Gwangju massacre still echoes for the loved ones. [internete] rasta: <http://www.hani.co.kr/arti/english_edition/e_national/533537.html> [žiūrėta 2016 kovo 31].
6. Katsiaficas, G., Na, K., 2006. South Korean Democracy – Legacy of the Gwangju Uprising. Abingdon, Roxon: Routledge.
7. Kingston, J., 2014. Dying for democracy: 1980 Gwangju uprising transformed South Korea. [internete] rasta: <http://www.japantimes.co.jp/news/2014/05/17/asia-pacific/politics-diplomacy-asia-pacific/dying-democracy-1980-gwangju-uprising-transformed-south-korea> [žiūrėta 2016 kovo 31].
8. Lewis, L. S., 2002. Laying Claim to the Memory of May – A Look Back at the 1980 Kwangju Uprising. Honolulu: University of Hawaii Press.
9. Shin, G., Hwang, K. M., 2003. Contentious Kwangju – The May 18 Uprising in Korea’s Past and Present. Lanham, Maryland: Rowman & Littlefield.
10. Szczepanski, K., 2008. The Gwangju massacre, 1980. [internete] rasta: <http://asianhistory.about.com/od/southkorea/p/The-Gwangju-Massacre-1980.htm> [žiūrėta 2016 kovo 31].