Samurajų garbės kodeksas
Bušido (武士道 bushido) – nerašytas samurajų garbės kodeksas, klestėjęs dėl neokonfucionizmo. Įkvėptas šintoizmo ir dzenbudizmo, bušido apibūdino samurajų elgesį feodalinėje visuomenėje. Šis kodeksas vedė samurajus „tikro kario“ keliu, mokė suvokti kovos, meno ir garbės tiesas (Bushido: The soul of Japan, 1900). Feodalizmo laikais bušido nebuvo įtrauktas į jokį rašytinį sąvadą, tad samurajai neprivalėjo laikytis šių taisyklių. Nebuvo priežiūros institucijų, kurios galėtų stebėti, ar samurajai nenuklysta nuo tikrojo kelio. Šiuo „garbės keliu“ buvo labai domimasi, todėl dauguma japonų metraštininkų panoro įamžinti taisykles raštuose bei knygose. Seniausioje Japonijos knygoje „Kodžiki“ (古事記 Kojiki) paminėti samurajai ir karys, kuris kovėsi su katana (刀, liet. „japoniškas kardas“). Jamatas Takeras (Yamato Takeru) buvo laikomas „tikruoju samurajumi“, idealiu kariu, nes „Kodžiki“ jis apibūdintas kaip drąsiausias samurajus, geriausiai įvaldęs katanos meną. Vėliau pasirodė Daidodžio Judzano (1639–1730) „Karo menų pradmenys“; šiame veikale autorius tiksliai apibrėžė bušido reikalavimus. Pasak D. Judzano, samurajai turėjo būti pavyzdingi...
Daugiau
