Šibui
Šibui (渋い shibui) – japoniškos estetikos forma, filosofija. Pats žodis šibui yra būdvardis, daiktavardinė jo forma yra šibusa (渋さ shibusa) arba šibumi (渋み shibumi). Šibui yra dzen estetikos dalis, taigi šiai filosofijai labai didelę įtaką darė dzenbudizmas ir jo puoselėjamos vertybės: saikingumas, asimetrija, netobulumas, natūralumas, minimalizmas. Pats terminas neturi konkretaus atitikmens nei lietuvių, nei anglų kalbose. Jis vartojamas tiek daiktams, tiek žmonėms apibūdinti – kūriniams, kurie yra elegantiški, paprasti ir po paprastumu slepia sudėtingą grožį (Itasaka, 1983). Tai savotiška ramybės ir gilaus grožio pajautos akimirka. Šibui stipriai siejamas su vabi-sabi (侘寂 wabi-sabi), japoniška arbatos ceremonija (茶の湯 chanoyu) ir šių ceremonijų kambarių estetika, dizainu (Grahm, 2014). Istorinė sąvokos kilmė Šibui sąvoka atsirado Muromači laikotarpiu (1336–1573 m.), tačiau tuo metu buvo vartojama ne kaip estetikos krypties pavadinimas, o kaip būdvardis, apibūdinantis juntamą skonį (Itasaka, 1983). Verčiamas kaip rūgštus, sūrus. Daugelyje šaltinių lyginamas su nevisiškai prinokusio persimono skoniu. Šibui antonimas yra amai (甘い) – „saldus“. Tik vėliau, Edo laikotarpiu (1603–1868 m.), šibui sąvoka pradėta...
Daugiau
Miko
Miko (巫女 miko) – anksčiau terminas vartotas moteriai šamanei apibūdinti, kuri atlikdavo svarbų vaidmenį ankstyvajame šintoizme kaip tarpininkė tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Ji tarpininkaudavo per dievo (神 kami) nusileidimo ritualą (祭 matsuri). Šiais laikais terminas gali turėti dvi reikšmes: 1) tai moteris, gebanti pasinerti į transo būseną ir leisti antgamtinėms būtybėms kalbėti per ją; 2) šintoistinės maldyklos tarnaitė, dažniausiai jauna mergina, kuri neturi aiškiaregystės ar šamanistinių galių (Blacker 1983, p. 172). Istorija Pasak mitologijos, pirmąja miko galima būtų pavadinti aušros ir linksmybių deivę Udzumę (天鈿女命 Ame no Uzume no mikoto). Kai saulės deivė Amaterasu (天照大御神 Amaterasu Ōmikami) pasislėpė Dangaus oloje (天岩戸 Ama no iwato), Udzumė, siekdama ją sugrąžinti, atliko pirmąjį šamanistinį ritualą, panašų į tuos, kuriuos vėliau atlikdavo miko. Apie pačias miko užsimenama „Japonijos kronikose“ (日本書紀 Nihon Shoki). Ankstyvajame šintoizme buvo manoma, kad miko į savo pareigas buvo atrenkamos dvasinių būtybių,...
Daugiau
Jasudžiro Ozu
Jasudžiro Ozu (小津 安二郎 Ozu Yasujirō, 1903 m. gruodžio 12 d. – 1963 m. gruodžio 12 d.), buvo žymus japonų kino režisierius, dabar priskiriamas prie geriausių kino klasikos atstovų. Per 35 metų laikotarpį, Ozu sukūrė penkiasdešimt keturis filmus, iš kurių išliko tik trisdešimt keturi. Biografija Ankstyvasis gyvenimas (1903-22 m.) Jasudžiro Ozu gimė 1903-ųjų gruodžio 12 d. Tokijuje, Japonijoje. Jis buvo antras sūnus iš penkių brolių ir seserų. Jo tėvas buvo trąšų pardavėjas. 1913-ųjų metų kovą, kai Ozu sukako 10 metų, jis su savo broliais ir seserimis buvo išsiųstas gyventi pas savo tėvą Macusakos mieste, kur jis gyveno iki 1924-ųjų metų. 1916-ųjų kovą, būdamas 13 metų, Ozu įstojo mokytis į dabartinę Udžijamados (Ujiyamada) vidurinę mokyklą. Jis gyveno bendrabutyje ir dažnai praleisdavo pamokas, kad galėtų pasižiūrėti filmus. Pamatęs filmą „Civilizacija“ (Civilization), jis nusprendė, kad nori būti kino režisierius. 1921-ųjų kovą, Ozu pabaigė...
Daugiau
Močiai
Močiai (餅 mochi) – tai tradicinis japonų naujametinis patiekalas, gaminamas iš lipnių ryžių. Šie ryžių pyragėliai Japonijoje yra išties kultūriškai svarbūs. Pagal japonų liaudies pasaką, japonai, pažiūrėję į Mėnulį, mato kiškį, stovintį ant galinių kojų ir grūdantį grūstuvu masę močių pyragėliams. Atsiradimo istorija Pirmieji močiai buvo gaminami iš raudonųjų ryžių. Heiano laikotarpiu (平安時代 Heian-jidai, 794–1185 m.) močiai buvo naudojimi kaip maistas, skirtas dievams religiniuose šintoizmo ritualuose (神道 Shintō „dievų kelias“). Taip pat močiai buvo laikomi laimingos santuokos talismanu. Pirmasis močių valgymas per Naujuosius Metus užfiksuotas Heiano laikotarpiu. Švieži močiai simbolizavo ilgą gyvenimą ir gerą sveikatą, o sausi, sukietėję močiai padėjo palaikyti sveikus ir tvirtus dantis. Apie močius taip pat rašoma seniausiame Japonijos literatūros kūrinyje „Sakmė apie princą Gendži“ ( 源氏物語 Genji Monogatari) (Itoh, 2011). Močių rūšys Kagamio močis (鏡餅 kagami mochi „veidrodinis ryžių pyragėlis“). Šiais močiais dekoruojamas naujametinis stalas....
Daugiau
Sengoku era
Sengoku era (戦国時代 Sengoku jidai) arba Kariaujančių žemių laikotarpis yra vadinamas maždaug šimtmečio ilgumo periodas Japonijoje, kuris pasižymi socialine suirute, politinėmis intrigomis ir beveik nuolatos vykstančiais kariniais konfliktais. Tai chaoso ir sumaišties metas. Šio laikotarpio pradžią žymi Onin karas (1467-1477 m.), o pabaigą Japonijos susivienijimas, maždaug 1598 metais. Sengoku periodas išskirtinis tuo, jog jis pilnas nusikaltimų, pilietinių karų, kuriuose Japonijos karvedžiai varžėsi nesibaigenčiose kovose dėl valdžios ir įtakos skirtingose Japonijos teritorijose. Tokia padėtis šalyje lėmė samurajų luomo iškilimą, kurie japonų istorijoje siejami su kultūra, tačiau Sengoku eroje jie atliko svarbų vaidmenenį karinėje srityje. Kariaujančių valstybių eros pavadinimas prigijo dėl daugybės neramumų aptariamuoju metu. Dauguma istorikų laiko šį laikotarpį paskutiniu viduramžių periodu Japonijoje. Samurajų padėtis Sengoku periodas yra įdomus ir svarbus tuo, jog tuo metu itin suklestėjo samurajų luomas. XV-XVI amžius Japonijoje buvo labai chaotiškas, šalis skilo į dešimtis nepriklausomų...
Daugiau
