Sengoku era
Sengoku era (戦国時代 Sengoku jidai) arba Kariaujančių žemių laikotarpis yra vadinamas maždaug šimtmečio ilgumo periodas Japonijoje, kuris pasižymi socialine suirute, politinėmis intrigomis ir beveik nuolatos vykstančiais kariniais konfliktais. Tai chaoso ir sumaišties metas. Šio laikotarpio pradžią žymi Onin karas (1467-1477 m.), o pabaigą Japonijos susivienijimas, maždaug 1598 metais. Sengoku periodas išskirtinis tuo, jog jis pilnas nusikaltimų, pilietinių karų, kuriuose Japonijos karvedžiai varžėsi nesibaigenčiose kovose dėl valdžios ir įtakos skirtingose Japonijos teritorijose. Tokia padėtis šalyje lėmė samurajų luomo iškilimą, kurie japonų istorijoje siejami su kultūra, tačiau Sengoku eroje jie atliko svarbų vaidmenenį karinėje srityje. Kariaujančių valstybių eros pavadinimas prigijo dėl daugybės neramumų aptariamuoju metu. Dauguma istorikų laiko šį laikotarpį paskutiniu viduramžių periodu Japonijoje. Samurajų padėtis Sengoku periodas yra įdomus ir svarbus tuo, jog tuo metu itin suklestėjo samurajų luomas. XV-XVI amžius Japonijoje buvo labai chaotiškas, šalis skilo į dešimtis nepriklausomų...
Daugiau
Samurajai
Samurajai (武士 bushi, 侍 samurai) tai Japonijoje XII-XIX a. gyvavusio karių luomo atstovai. Šimtmečius egzistavęs karių luomas labiausiai žinomas dėl savo garbės suvokimo, drąsos, besąlygiško paklusnumo ir tvirto garbės kodekso. Nuo įprasto tų laikų kario samurajus skyrėsi tuo, jog jis ypač rūpinosi savo dvasiniu tobulėjimu, kova buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis ir svarbiausia – jis laikėsi garbės kodekso – bušido (武士道 bushido). Luomo atsiradimas ir iškilimas Nors samurajų luomas susiformavo tik XII amžiuje, užuomazgos siekia VIII amžiaus pabaigą, kai Fudživarų (Fujiwara) klanui neįtikę turtingi žemvaldžiai pradėjo plėsti savo įtakos sferas. Tuo metu samurajai buvo gerai ginkluoti, kovų užgrūdinti, daug karinės galios savo šeimininkui užtikrinantys pavaldiniai. Paties žodžio samurajus reikšmė gali būti verčiama kaip “tas, kuris tarnauja”. Nors jų tarpe buvo ir smulkių žemvaldžių, dauguma samurajų buvo bežemiai ir tarnavo kilmingiesiems bei turtingiesiems, pašventę visą savo gyvenimą vienam pagrindiniam tikslui –...
Daugiau
Nindzė
Nindzė (忍者 ninja arba 忍び shinobi) – feodalinės Japonijos kariai, specializavęsi šnipinėjime, žvalgyboje, agitacijose, dažnai samdyti kaip užsakomi žudikai (Hayes 1985, p. 1). Naudojo savitą kovos meną nindžiucu (忍 ninjutsu). Istorija Dauguma istorikų sutinka, kad nindzės pradėjo formuotis jau VI a., Tangų dinastijos (kin. 唐朝, Tángcháo) metu, miškinguose vidurio ir pietų Japonijos kalnuose įsikūrus pabėgėliams iš Kinijos – kariams, vienuoliams, mistikams, kurie šiose teritorijose netrukdomi galėjo praktikuotis kovos menus, medituoti, tobulinti antgamtines galias (Poisso 2001). Palaipsniui susikūrė nindzių gyvenvietės, o vėliau jose susiformavo atskiros nindžiucu mokyklos. Pačios žymiausios gyvenvietės Iga (dabartinės Mie prefektūros vakarinėje dalyje) ir Koga (Šiga prefektūros pietinėje dalyje) (Bertrand 2006, p. 12). Manoma, kad šnipinėjimo, žvalgymo, informacijos rinkimo (karo tikslais) taktikos buvo naudojamos jau VII-VIII a. Kinijoje. Japonijoje, VI a. Princas Šotoku (聖徳太子 Shōtoku Taishi) minimas kaip pirmasis pasisamdęs nindzes, kad nugalėtų Mononobe klaną (物部氏 Mononobe shi) (Green 2001, p. 356). Nindzių...
Daugiau
Japoniški kardai
Japoniški kardai (日本刀 nihontō) yra Japonijoje kaldinami kardai. Yra labai daug japoniškų kardų rūšių, kurios skiriasi dydžiu, forma, naudojimo paskirtimi ir kaldinimo metodais. Kadangi japoniški kardai buvo sukurti koviniams tikslams, pasikeitę kovos metodai turėjo įtakos ir paties kardo esybei. Pastebimiausias pokytis − kardo forma. Iš jos galima nustatyti, kokio senumo kardas, kada nukaldintas. Keičiantis istorijos periodams kito ne tik kardų forma, bet ir išvaizda. Istorija Keičiantis eroms ir valdovams, japoniški kardai kito kartu su jais. Kiekviena era turėjo savo garsiausių karių ir kardų, kurie padėjo kautis mūšiuose. Tokie japoniški kardai, kokius žinome šiandien, su giliu, grakščiu linkiu, viengubais ašmenimis su ketera, yra kilę iš šinogi-dzukuri kardų kaldinimo stiliaus; tai vadinamieji čokuto ar tači kardai (Ngayama 1997, p. 15). Šinogi-dzukuri kardų kaldinimo stilius išsivystė iš kiriha-dzukuri stiliaus. Kardo keteros linija buvo perkelta arčiau bukosios kardo dalies, ašmenys daromi aštresni, bet kartu...
Daugiau
Samurajų garbės kodeksas
Bušido (武士道 bushido) – nerašytas samurajų garbės kodeksas, klestėjęs dėl neokonfucionizmo. Įkvėptas šintoizmo ir dzenbudizmo, bušido apibūdino samurajų elgesį feodalinėje visuomenėje. Šis kodeksas vedė samurajus „tikro kario“ keliu, mokė suvokti kovos, meno ir garbės tiesas (Bushido: The soul of Japan, 1900). Feodalizmo laikais bušido nebuvo įtrauktas į jokį rašytinį sąvadą, tad samurajai neprivalėjo laikytis šių taisyklių. Nebuvo priežiūros institucijų, kurios galėtų stebėti, ar samurajai nenuklysta nuo tikrojo kelio. Šiuo „garbės keliu“ buvo labai domimasi, todėl dauguma japonų metraštininkų panoro įamžinti taisykles raštuose bei knygose. Seniausioje Japonijos knygoje „Kodžiki“ (古事記 Kojiki) paminėti samurajai ir karys, kuris kovėsi su katana (刀, liet. „japoniškas kardas“). Jamatas Takeras (Yamato Takeru) buvo laikomas „tikruoju samurajumi“, idealiu kariu, nes „Kodžiki“ jis apibūdintas kaip drąsiausias samurajus, geriausiai įvaldęs katanos meną. Vėliau pasirodė Daidodžio Judzano (1639–1730) „Karo menų pradmenys“; šiame veikale autorius tiksliai apibrėžė bušido reikalavimus. Pasak D. Judzano, samurajai turėjo būti pavyzdingi...
Daugiau
