Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Bakumacu

Bakumacu

Šiogūnato pabaiga arba Bakumacu (幕末 bakumatsu) – terminas, paprastai nusakantis Edo periodo laikotarpį tarp JAV komandoro Metjaus Perio išsilaipinimo Japonijoje 1853 m. iki Imperatoriaus Meidži valdymo pradžios 1868 m. Šio laikotarpio eigoje pasikeitė Japonijos užsienio politika. Pasibaigė daugiau nei du su puse šimtmečio tęsusis Tokugavų dinastijos įvesta sakoku (uždarytos šalies) arba joi (barbarų pašalinimo) politika, uždariusi Japonijos sienas nuo likusio pasaulio, ir pradėtas kaikoku (atviros šalies) politika.

Priežastys

Tempo badas, apėmęs šalį nuo 1833 iki 1836 metų, kai ryžių derlius Japonijoje buvo ypač negausus, tapo viena iš visuomenės neramumų pradžios priežasčių. Daug valstiečių mirė iš bado arba nuo paplitusių ligų, ypač šiaurės rytinėje Japonijos dalyje. Tokugavos šiogūnatas bandė suvaldyti krizę dalindami maistą, kurdami pastoges prisiglausti ir mažindami sakės produkciją, tačiau šios priemonės nebuvo efektyvios. Šalyje prasideda sukilimai. 1837 m. Ošijo Heihačiro, Osakos miesto pareigūnas, kartu su sekėjais užpuolė Osakos pilį, kad numalšintų badaujančius miesto gyventojus, tačiau jo sukilimas buvo greitai numalšintas. Netrukus šiogūnas Ienaris atsistatydino ir jo vietą užėmė Iejošis.

1839-1842 m. vykstant Opiumo karui tarp Kinijos ir Didžiosios Britanijos japonai iš Vakarų pradėjo mokytis ne tik medicinos, ekonomikos ir botanikos, tačiau ir vakarietiško karinio mokslo. Tuo metu supaprastinti užsienietiškų laivų įsileidimo į šalį reikalavimai, duoti leidimai prisišvartuoti audrų arba karinių veiksmų pažeistiems laivams. 1844 ir 1845 metais prie Japonijos krantų atplaukė Nyderlandų ir Jungtinių Valstijų laivai, siekdami atverti sienas prekybai, pabrėždami, jog plečiantis tarptautinei prekybai, sienų atidarymas yra neišvengiamas, tačiau jie buvo išsiųsti atgal nepasiekę savo tikslų. 1852 m. Danija įspėjo šiogūnatą, dėl JAV komandoro Metjaus Perio atvykimo ir jo kelionės tikslų. Tuo metu pasikeičia šiogūnas, tačiau jis pasirodė bęsąs nepajėgus valdyti šalies.

Istorija

1853 m. liepos 8 d. komandoras Peris atvyko į Japoniją su laišku šiogūnui, kuriame reikalauta atverti sienas JAV prekybiniams laivams. Prieš žiemai išvykdamas į Osaką, jis įspėjo, jog grįš atsakymo kitų metų pradžioje. 1854 m. pasirašyta Kanagavos sutartis tarp Japonijos ir Jungtinių Valstijų leidusi JAV prekybininkams atplaukti į Hakodatės ir Šimodos uostus. Tų pačių metų pabaigoje panaši sutartis sudaroma ir su Didžiąja Britanija. Japonijoje pradėti statyti vakarietiško stiliaus laivai. 1855 m. sutartys sudarytos ir su Rusija bei Nyderlandais.

1856 m. į Japoniją atvyko pirmasis Jungtinių Valstijų konsulas, su kuriuo 1857 m. susitiko šiogūnas. Šalyje prasidėjo neramumai tarp šiogūnato ir valdininkų, kurie priešinosi sienų atidarymui. 1858 m. pasirašyta nauja prekybos ir bendradarbiavimo sutartis su Jungtinėmis Valstijomis leidžianti laisvai prekiauti šešiuose uostuose ir Edo ir Osakos miestuose įsikurti užsieniečiams. Sutarčiai prieštaraujantys žemvaldžiai buvo nubausti arba paleisti nuo pareigų, kad įsiutino daug gyventojų ir prasidėjo aktyvus lojalistų judėjimo augimas. 1858 m. keturioliktu šiogūnu paskirtas dvylikametis Iemočis ir tuo metu pasirašomos prekybinės sutartys su Didžiąja Britanija, Rusija, Nyderlandais ir Prancūzija. Imperatorius pareikalavo šiogūnato pasiaiškinimo dėl sutarčių sudarymo ir nesiskaitymo su kitais daimiais, tačiau po šiogūnato atstovo vizito jis davė sutikimą galiojančioms sutartims.

1861 m. dėl pilietinio karo Jungtinėse Valstijose Jungtinės Valstijos perleido vadovaujančią rolę Didžiajai Britanijai, kuri iki 1864 m. sugebėjo kontroliuoti beveik 90% visos Japonijos prekybos su Vakarų šalimis.

Šiogūnato patarėjas Ando Nobumasa, siekdamas sutrukdyti lojalistams nuversti šiogūnatą, siekė santuokos su imperatoriaus dukterimi. Sudarius tokią santuoką taptų neįmanoma pulti šiogūnato netiesiogiai nepuolant imperatoriaus.

1863 m. įkurtas pirmasis koledžas paremtas vakarų mokymo sistema (vėliau tapsiantis Keio universitetu).

Tais pačiais metais Iemočis tapo pirmuoju šiogūnu per du šimtmečius nuvykusiu į Kiotą, kur sutarta, jog visi užsieniečiai turi būti išvyti iš šalies ir uždaromi uostai, tačiau šiogūnato atstovams susitikus su užsienio atstovais, šie buvo patikinti žodžiu, jog šiogūnatas to neplanuoja daryti, tačiau Didžioji Britanija pradėjo reikalauti kompensacijos dėl brito nužudymo praėjusią vasarą, grasindami karo laivų puolimu. Šiogūnatas sumokėjo reikalaujamą sumą, tačiau jį nužudęs pareigūnas atsisakė mokėti, aiškindamas, jog britai turėjo būti perspėti, dėl daimio kelionės, kad jų keliai nesusikirstų.

1863 m. liepos 24 dieną, imperatoriaus nurodytą užsieniečių išvarymo dieną, Amerikos karo laivas subombardavo du japonų karo laivus ir imperatoriaus lojalistai užpuolė praplaukiančius britų, prancūzų ir danų laivus, tačiau nepaskandino jų. Prancūzai sunaikina uosto pakrantę ir vieną iš šalia esančių kaimų. Britų karo laivas, atplaukęs į Kagošimą reikalavo sumokėti kompensaciją už brito nužudymą iš nužudžiusio pareigūno, tačiau šiam atsisakius britai sunaikino Kagošimą. Vėliau, po derybų Edo mieste, pareigūnas sutiko sumokėti žalą. 1864 m. rugsėjį britai, prancūzai, danai ir amerikiečiai sunaikino Čiošiu pakrantę ir gavo priėjimą prie sąsiaurio pirmą kartą po daugiau nei metų, dėka slapta jiems padėjusio šiogūnato paskolintų vietos planų.

1865 m. katalikų bažnyčia iš naujo atvėrė duris Nagasakyje ir apie 20 tūkstančių pasislėpusių katalikų pradėjo skelbti savo tikėjimą. Tų pačių metų rudenį devyni karo laivai (5 britų, 3 prancūzų ir vienas danų) Osakos uoste pareikalvo šiogūnato sumokėti už per užpuolimus jų laivams padarytą žalą. Susitarta, jog žalos atlyginimas bus sumažintas su sąlyga jog bus atverti Osakos ir Kobės uostai prekybai ir toliau bus laikomais pasirašytų sutarčių. Imperatorius pasirašė sutikimą, tačiau slapta nurodė šiogūnatui neatidaryti šalia Kioto esančių uostų. 1866 m. mirus šiogūnui 1867 m. prasideda krikščionių suėmimai.

1867 m. vasario 3 dieną mirė imperatorius Komei ir į sostą atsisėdo penkiolikos metų Meidžis. Jis grąžino Sacumai ir Čošiu daimio statusą ir suteikė leidimą jiems nuversti šiogūnatą. Sacumos ir Čošiu daimio pradėjo rinkti rėmėjus artėjančiam mūšiui su šiogūnatu. Tų pačių metų spalį Tosos daimis šiogūnatui pateikė peticiją, pagal kurią šiogūnato politinė valdžia bus grąžinta imperatoriui, o Tokugavų klano valdytojas išsaugos savo žemes ir toliau atliks ministro pirmininko pareigas. Po mėneso šiogūnas Jošinobu atsistatydino iš savo pareigų. Sacumos, Ovario, Tosos ir Aki daimio nepasitenkino tuo ir imperatorius panaikina šiogūnatą. Tokugava tampa daimio. Šalies valdymas grįžta į imperatoriaus rankas ir suformuota laikinoji vyriausybė iš Sacumos, Tosos, Ovari ir Ečidzeno daimijų. Tokugavos netenka valdžios. Pradėta Meidži restauracija.

1868 m. sausio 25 d. Jošinobu pripažįsta Meidži restauraciją ir atsitraukia į Osaką, tačiau po kelių dienų Tokugavos pajėgos pabando atsiimti Kiotą, tačiau yra įveikiamos Satsumos, Čošiu ir Tosos pajėgų Tobos-Fušimio mūšyje, kuris galutinai pabaigia Tokugavos valdymą.

Pagrindiniai mūšiai

Tobos-Fušimio mūšis – 1868 m. sausio 27 dieną, Tokugava Jošinobu su savo būriais patraukė Kioto link per du pagrindinius kelius (Toba ir Fušimis). Iš viso buvo apie 13 tūkst. samurajų, tačiau pačiame mūšyje dalyvavo apie 8,5 tūkstančio jų. Tobos kelyje jie buvo pasitikti Sacumos daimio samurajų su patrankomis. Sacumos samurajai paleido pirmuosius šūvius, kurie nuo žirgo numetė vieną iš šiogunato pajėgų vadų ir po kilusios sumaišties bei agresyvios Sacumos klano atakos šiogūnato samurajai buvo priversti atsitraukti, tačiau atsitraukdami jie padegė aplinkui buvusius namus. Tuo metu šiogunato pajėgos Fušimio kelyje susirėmė su Sacumos ir Čošiu kariais, kurie pradėjo puolimą išgirdę patrankų šaudymą Tobos kelyje. Fušimio kelyje šiogūnato pajėgos buvo sudarytos iš šiogūnato samurajų, Šinsengumi ir Aizu būrių. Sausio 28 d. Tokugava Jošinobu ir šiogūnato samurajai buvo paskelbti imperatoriškosios valdžios priešais. Tominomorio ir Takasegavos susidūrimai taip pat pasibaigė šiogūnato atsitraukimu. Šiogūnato būriai pajudėjo Jodo link daimio, tačiau čia buvo nepriimti, nes daimio prisijungė prie imperatoriaus. Šiogūnato samurajai buvo priversti trauktis iki Osakos pilies. Sausio 30 d. Tokugava Osakos pilyje pradėjo rengti naują strategiją, tačiau karo laivu kartu su Aizu ir Kuvano daimio pabėgo į Edą.  Pastebėję valdovo pabėgimą, samurajai pradėjo trauktis iš pilies, kuri vėliau buvo apsupta imperatoriaus karinių pajėgų, likę kariai pasidavė be didesnio pasipriešinimo.

Bošino karas – po nepavykusios misijos prieš Čošiu daimiją, 1866 m. Tokugavos šiogūnato rėmėjų skaičius smuko. Į šiogūnato šaukimą atsiliepę daimio kovojo neentuziastingai. Kai kurie daimio, tokie kaip Kokura, kovojo prieš Čošiu, nes buvo šalia ir juos anksčiau buvo užpuolę Čošiu samurajai. 1867 m. paskutinis šiogūnas vedė jungtinę armiją į Kiotą, kad „išlaisvintų“ imperatorių nuo „priešų“ įtakos, bet buvo sustabdyti Tobos-Fušimio mūšyje. Dauguma daimio prisiekė ištikimybę vyriausybei, sakydami, jog kai šiogūnas atsistatydino, nebėra, ką ginti, ir nenorėdavo stoti į kovą su naująja valdžia. Likę ištikimi šiogūnatui prisijungė prie 26 daimio kovai prieš Meidži vyriausybės pajėgas Bošino kare. Buvusio šiogūnato ir Aizu kovą išgyvenę samurajai vedami buvusio šiogūnato laivyno vado Enimoto Takeakio iš Edo laivais pasitraukė į šiaurę, kur pabandė įkurti Ezo respubliką. Buvęs Tokugavos šiogūnas atsisakė priimti valdžią ir tūkstančiai karių susirėmė kovoje prieš vyriausybės pajėgas, jiems pralaimėdami. Enimotui Takeakiui vėliau buvo suteiktas atleidimas ir jis tapo laivyno ministru. Dauguma išgyvenusių šiogūnato samurajų gavo postus Meidži vyriausybėje. Kare žuvo daugiau nei 8 tūkst. karių.

Pasekmės

Pirmasis ir vienas didžiausią įtaką turėjusių padarinių buvo daimio sistemos panaikinimas. Per tris metus Meidži vyriausybei pavyko panaikinti kelis šimtmečius gyvavusius daimio. Iš 280 daimio teritorijų žemė buvo padalinta į 72 prefektūras. 1872 m. didžioji dalis samurajų neteko savo statuso ir tapo eiliniais nekilmingais gyventojais. Jų metinės pajamos krito nuo 10 iki 75% ir jie prarado savo turėtą pagarbą ir prestižą. Jie taip pat neteko teisės nešioti kardus. Šia privilegiją išsaugojo tik kariai ir policininkai.

1872 m. taip pat buvo įvestas privalomas mokslas – keturios klasės – tiek berniukams, tiek mergaitėms. Mokymo modeliai buvo paremti amerikietiškuoju ir prancūzišku modeliais. Buvo įvesta pradinės, vidurinės mokyklų ir universitetų mokymo sistema. XIX amžiaus pabaigoje pradinių mokyklų lankymas siekė 90%.

Edas buvo pervadintas į Tokiją arba „Rytinę sostinę“ ir tapo Japonijos sostine. Laikinosios tarybos rūmai buvo oficialiai pervadinti į Imperatoriaus rūmus.

Svarbios asmenybės

Kondo Isamis – šiogūnato lojalistas ir Tokugavos šiogūnato policijos pareigūnas. Gimė ūkininkų šeimoje Musašio provincijoje, jis mokėsi kovoti kardu iš Kondo Šusukės, kuris jį priėmė kaip šeimos vardo ir mokyklos įpėdinį. 1863 m. Kondo Isamis prisijungė prie Šinsengumi, policijos pajėgų, prižiūrėjusių vis didėjantį pasipriešinimo judėjimą prieš šiogūnatą. Jis tapo Šinsengumi vadu po dviejų prieš jį buvusių vadų mirties ir 1864 m. vedė Šinsengumi į ataką prieš Čošiu samurajus Kiote. Po Tokugavos pajėgų pralaimėjimo Tobos-Fušimio mūšyje 1868 m. Kondo Isamis grįžo į Edą, kur įkūrė šiogūnato lojalistų būrį. Jis vadovavo puolimams prieš imperatoriškasias pajėgas iki kol buvo pagautas ir 1868 m. pabaigoje jam nebuvo leista įvykdyti sepuku ir įvykdyta egzekucija.

Hidžikata Tošizo – gimė turtingoje ūkininkų šeimoje. Treniravosi ken džiudžicu, tuo metu dirbdamas medicinos platintoju. Hidžikata vadovavo Šinsengumi Tobos-Fušimio mūšyje vietoje Kondo Isamio, kuris tuo metu buvo sužeistas. 1869 m. jis buvo pašautas susirėmime prieš imperatoriaus būrius, tačiau iki šiol nėra aišku, kur yra palaidotas jo kūnas.

Sakamotas Rijoma – buvo viena iš pagrindinių asmenybių, siekiant nuversti šiogūnatą. Vienas iš žymiausių jo pasiekimų buvo taikos derybos tarp Čošiu ir Sacumos daimio, kurie turėjo ilgą tarpusavio priešpriešos istoriją. Jis sujungė juos į kovą prieš šiogūnatą. Jis buvo aktyviai medžiojamas šiogūnato rėmėjų. 1867 m. jis buvo nužudytas užeigoje Kiote.

Saigo Takamoris – vienas iš pagrindinių lyderių šiogūnato nuvertime, tačiau vėliau vadovavo sukilimui prieš imperatoriškąją vyriausybę, kurią pats padėjo pastatyti. Jo dalyvavimas perversme Japonijos istorijoje pavertė jį didvyriu. Jis buvo kilęs iš žemo rango samurajų šeimos. ir buvo vadinamas paskutiniu tikruoju samurajumi.

 

Literatūros sąrašas

  1. Henshall, K. G., 1999. A History of Japan. From Stone Age to Superpower. St. Martin’s Press, New York.
  2. Hillsborough, R., 2005. Shinsengumi: The Shogun’s Last Samurai Corps. North Clarendon, Vermont: Tuttle Publishing.
  3. Jansen, M. B., 2000. The Making of Modern Japan. The Belknap: Harvard University press.
  4. Kodansha International, 1993. Japan: an illustrated encyclopedia. Kodansha.
  5. Tipton, E. K., 2008. Modern Japan: A Social and Politcal History. Routledge.
  6. Totman, C., 1980. The Collapse of the Tokugawa Bakufu 1862-1868. University of Hawaii Press.
3 votes