Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Gašiadokuro

Gašiadokuro

Gašiadokuras (jap. 餓者髑髏 gashadokuro, liet. „badaujantis skeletas“), dar žinomas kaip Odokuras (大髑髏 ōdokuro, liet. „didysis skeletas“) – yra antgamtinė Japonijos mitologijos būtybė, priskiriama jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Vos tik pamatęs žmogų Gašiadokuras bandys jį pagriebti ir nukąsti jo galvą, besimėgaudamas kraujo čiurkšlėmis – gerdamas jį bei leisdamas aptaškyti jo kaulus kiek įmanoma daugiau. Jie medžioja debesuotomis ir tamsiomis naktimis. Yra sakoma, jog Gašiadokuro aukos girdi varpelių žvangėjimą akimirką prieš puolimą. Nors šių būtybių sunaikinti neįmanoma, jas galima atbaidyti arba nukreipti jų dėmesį šintoistiniais (神道 shintō) talismanais (Bane 2016, 134 p.).

Išvaizda

Gašiadokuras dažniausiai yra vaizduojamas kaip 15 kartų didesnis už įprasto ūgio žmogų plėšrus skeletas, maždaug 90 pėdų (daugiau, nei 27 m) ūgio (gali siekti net 150 pėdų arba 45 m). Kituose pasakojimuose jis yra vaizduojamas kaip milžiniškas prisikėlęs skeletas, sudarytas iš daugybės skeletų (Bane 2016, 134 p.). Kadangi visas kūnas yra sudarytas tik iš kaulų, eidamas jis griežia dantimis ir barškina kaulus „gači gači“ garsu, dėl kurio šis jokajus ir gavo savo pavadinimą (Zub 2017). Ši būtybė negali būti sunaikinama, negana to ji gali pasiversti nematoma ir taikosi į žmones, kai jie yra vieni. Norint pasprukti nuo šios būtybės, galima naudoti prieš tai minėtus šintoistinius talismanus arba reikia susirasti puikią slaptavietę, nes Gašiadokuras gali išsiardyti į mažesnes dalis ir patekti į ankštas vietas, į kurias negali patekti visas jo kūnas. Radus puikią slaptavietę joje reikia išbūti iki saulėtekio, kadangi išaušus rytui Gašiadokuras pradings (Yoda & Alt 2012).

Kilmė

Kareiviai, kurių kūnai pūva karo lauke ir bado ištiktos aukos, kurios miršta dykvietėse, retai sulaukia tinkamų laidojimo ceremonijų. Šios sielos, negalėdamos ramiai patekti į dangų, atgimsta išalkusiais vaiduokliais, per amžius besivaikančiais to, ką kažkada turėjo. Jie miršta su pykčiu ir skausmu širdyje, ir ta bloga energija išsilaiko ilgai po to, kai kūnas jau seniausiai yra supuvęs ir likę tik kaulai. Kai šių žmonių kūnai nyksta, pyktis kaupiasi į didžiulę pagiežą gyviesiems, ir susikaupus šimtams tokių sielų jos pavirsta į milžinišką skeletą Gašiadokurą. Ši atgimusi nauja būtybė gali bėgti dvejomis kojomis, tačiau norėdama įgauti dar didesnį greiti gali bėgti keturiomis, medžiodama žmones ir jų kaulus, kuriuos pridėtų prie savo kūno (Yoda & Alt 2012). Tačiau, dėl tokio didelio mirusių žmonių kiekio, reikalingo sukurti vieną milžinišką pabaisą, šios būtybės šiandien yra žymiai retesnis reiškinys, nei tada, kai karas ir badas buvo neišvengiami.

Legenda

Garsus ukijo-e meistras Utagava Kunijošis (歌川國芳 Utagawa Kuniyoshi) buvo pirmasis, pavaizdavęs Odokurą savo meno kūrinyje „相馬の古内裏 妖怪がしゃどくろと戦う大宅太郎光圀“ 1843-47 m. (ang. „Takiyasha the Witch and the Skeleton Specter “ arba „Mitsukuni Defying the Skeleton Spectre Invoked by Princess Takiyasha“). Ši iliustracija buvo paremta tikra X a. istorija, kurioje pirmą kartą ir buvo paminėtas Gašiadokuro. Karvedys Taira-no Masakadas (平将門 Taira-no Masakado) vadovavo kariniam perversmui prieš centrinę valdžią Kiote, iki kol buvo suimtas ir nukirsdintas. Jo galva kabėjo mieste kelis mėnesius, kaip įspėjamasis ženklas išdavikams. Legenda pasakoja, jog po nukirsdinimo, Masakado galva nenustojo matyti, daryti įvairias veido grimasas ir juoktis, kartais išskrisdama ieškoti savo kūno. Karvedžio dukra, princesė Takijašia (滝夜叉姫 Takiyasha-hime), tuo metu pagarsėjusi juodosios magijos burtininkė – ragana, meldėsi vienoje iš Kioto šventyklų, kad už tėvą būtų atkeršyta. Jos įniršis ir mirusio tėvo pagieža susiliejo ir leido princesei Takijašia iškviesti milžinišką skeletą Gašiadokurą, pasitelkiant juodąją magiją, kurios išmoko iš kalnų klajoklio, ir burtų rankraštį. Gašiadokuras buvo pasiųstas užpulti Kioto miestą ir jame esančius kareivius ir kilminguosius. Puolimo metu jis susidūrė su samurajumi Micukuniu (光圀 Mitsukuni), kurį jis bandė įbauginti, tačiau buvo nugalėtas kartu su princese Takijašia. Po šio įvykio Gašiadokuras paleistas į pasaulį (Yoda & Alt 2012; Zub 2017).

Naudota literatūra 

  1. Bane, T. 2016, Encyclopedia of Beasts and Monsters in Myth, Legend and Folklore, McFarland & Company, Inc., Publishers, Jefferson, North Carolina. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2018 m. kovo 5 d.]
  2. Goldstein, J. 2014, 101 Amazing Mythical Beasts, Andrews UK Limited, Luton. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2018 m. kovo 5 d.]
  3. Yoda, H. & Alt, M. 2012, Yokai Attack! The Japanese Monster Survival Guide, Tuttle Publishing, North Clarendon. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2018 m. kovo 5 d.]
  4. Yokai.com, n.d., Gashadokuro. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2018 m. kovo 5 d.]
  5. Yokai.com, n.d., Takiyasha Hime. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2018 m. kovo 5 d.]
  6. Zub, J. ed., 2017, Wayward, Volume 4: Threads And Portents, USA: Image Comics. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2018 m. kovo 5 d.]
0 votes