Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Gašiadokuro

Gašiadokuro

Gašiadokuro (jap. がしゃ髑髏, Gashadokuro) – Japonijos mitologinė būtybė, kuri yra priskiriama jokajų (jap. 妖怪, Yōkai) kategorijai.

Savo išvaizda gašiadokuro primena milžinišką žmogaus skeletą, kuris įgavo savo formą į vieną krūvą susijungus įvairiems, pagiežos ir neapykantos kupiniems, mūšio laukuose, šalikelėse ir kitose vietose paliktiems ir nepalaidotiems, mirusiųjų kaulams.

Sakoma, jog gašiadokuro klajoja naktimis, ieškodamas gyvųjų. Sutikęs savo aukas šis jokajus paprastai jas užpuola, sutraiško ir suėda.

Nors gašiadokuro yra neįmanoma sunaikinti, tačiau nuo šio jokajaus galima apsisaugoti naudojant įvairias šintoistines (jap. 神道, Shintō) apsaugas ir talismanus (Bane, 2016).

Kilmė

Mūšio vietovėje mirusių karių, dykvietėse bado ištiktų aukų ir kitų nelaimėlių yrantys kūnai ne visada sulaukia deramų laidojimo apeigų.

Sakoma, jog šios nelaimėlių sielos negalėdamos patekti į dangų ilgainiui tampa alkio kankinamais vaiduokliais, kurie per amžius ieško to, ką kažkada buvo turėję.

Teigiama, jog nepalaidotų mirusiųjų yrančiuose kūnuose palaipsniui kaupiasi pagieža ir neapykanta gyviesiems. Žmonės mano, jog ši negatyvi energija išlieka ilgai po to, kai mirusiojo kūnas jau seniai yra suiręs ir iš jo būna likę tik kaulai.

Manoma, jog susikaupus šimtams tokių nelaimingųjų sielų, jos gali pavirsti į milžinišką skeletą – gašiadokuro.

Išvaizda, elgsena bei apsaugos būdai

Sakoma, jog gašiadokuro yra 15 kartų didesnis už įprastą žmogaus ūgio skeletą, tačiau šis teiginys yra nevienareikšmis. Vieni šaltiniai teigia, jog šios jokajaus aukštis siekia 27 metrus, kiti teigia, jog jis siekia 45 metrus (Bane, 2016).

Ši būtybė yra sudaryta iš įvairių mirusiųjų kaulų, todėl judėdama skleidžia barškantį „gači gači“ (jap. ガチガチ, Gachigachi) garsą, su kuriuo ir yra siejamas šio jokajaus pavadinimas (Zub, 2017).

Gašiadokuro paprastai juda ant dviejų savo kojų, tačiau medžiodama savo aukas ir jų kaulus bei siekdama įgauti didesnį pagreitį, taip pat gali bėgti ir visomis keturiomis (Yoda & Alt, 2012).

Šis jokajus taikosi į gyvuosius šiems esant vieniems, gali tapti nematomu ir yra nesunaikinamas.

Norint apsisaugoti nuo gašiadokuro keliamos grėsmės rekomenduojama naudoti įvairias šintoistines apsaugas ir talismanus.

Taip pat, nuo šio jokajaus galima pasislėpti, tačiau pasirinkta slaptavietė turi būti sandari, nes gašiadokuro kūnas gali subyrėti į mažesnes dalis ir taip patekti į neužsandarintas vietas.

Žmonės teigia, jog pasirinktoje slaptavietėje privalu išbūti iki saulėtekio, nes būtent pasirodžius pirmiesiems rytmečio saulės spinduliams gašiadokuro netenka galios ir pranyksta.

Gašiadokuro yra retas jokajus, nes jo forma reikalauja didelio mirusiųjų žmonių kaulų kiekio. Manoma, kad šis jokajus gali būti dažniau pastebimas karo, ligų ir badmečių metu, tai yra tuo metu, kai didelis mirusiųjų skaičius negali būti išvengtas (Yoda & Alt, 2012).

Gašiadokuro legenda

Legenda pasakoja, jog dešimtame mūsų eros amžiuje karvedys Taira No Masakado (jap. 平将門, Taira No Masakado) nesėkmingai vadovavo kariniam perversmui (jap. 天慶の乱, Tengyō no Ran) prieš centrinę Tekančios Saulės šalies valdžią Kiote (jap. 京都, Kyoto).

Karvedys buvo suimtas, nukirsdintas, o jo galva – pakabinta mieste kaip įspėjamasis ženklas visiems nepaklusniesiems.

Teigiama, jog po nukirsdinimo karvedžio Taira No Masakado galva galėjo skraidyti, stebėti aplinką, garsiai juoktis bei atlikti kitas veido grimasas.

Legendoje teigiama, kad karvedžio dukra, princesė Takijašia (jap. 滝夜叉姫, Takiyasha-hime) buvo ragana, kuri mėgo užsiimti juodosios magijos praktika. Princesė neslėpė savo įniršio dėl savo tėvo mirties ir norėjo, kad jo budeliams būtų atkeršyta.

Sakoma, jog princesė vieną dieną iš kalnų klajoklio gavo burtų rankraštį, kuris leido jai iškviesti į šį pasaulį milžinišką skeletą – Gašiadokuro.

Takijašia įsakė šiam jokajui pulti Kioto mieste gyvenusius karius ir kilminguosius.

Gašiadokuro darė tai kas jam buvo paliepta, tačiau Kiote jam teko stoti į kovą su samurajumi Micukuniu (jap. 光圀, Mitsukuni).

Po ilgos kovos Micukunis įveikė savo priešininką ir privertė gašiadokuro palikti Kioto miestą.

Vis dėlto, gašiadokuro buvo nesunaikintas, todėl ir šiandien klajoją po mūsų pasaulį (Yoda & Alt, 2012; Zub, 2017).

Naudota literatūra 

  1. Bane, T., 2016. Encyclopedia of Beasts and Monsters in Myth, Legend and Folklore. North Carolina: McFarland & Company, Inc.
  2. Goldstein, J., 2014. 101 Amazing Mythical Beasts. Luton: Andrews UK Limited.
  3. Yoda, H. & Alt, M., 2012. Yokai Attack! The Japanese Monster Survival Guide. North Clarendon: Tuttle Publishing.
  4. Yokai.com, n.d. Gashadokuro. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. kovo 5 d.].
  5. Yokai.com, n.d. Takiyasha Hime. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. kovo 5 d.].
  6. Zub, J., 2017. Wayward, Volume 4: Threads And Portents. USA: Image Comics.

Redagavo Andrius Bimbiras

2 votes