Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Geiša

Geiša

Geiša, geiko arba dar kartais vadinamosios geigi, – tai tradicinės Japonijos menininkės, palydovės, moterys, kurios linksmina, atpalaiduoja vyrus po darbo. Tai gana paslaptinga profesija, jos užuominų galima rasti jau šeštame amžiuje.

Apibrėžimas

Išvertus iš japonų kalbos, gei reiškia „menas“, sha – „kažkas tai darantis“. Geiša bendrąja prasme reiškia „artistė“. Kaip teigiama Susan Sarandan dokumentiniame filme „The secret life of a geisha“, tai buvo moterys profesionalės, galinčios įvairiai užimti klientus. Jos ilgus metus mokomos tradicinių japoniškų šokių, muzikos, eilėraščių, pokalbio meno. Labai daug dėmesio skiria išvaizdai, netgi iš naujo mokosi kūno kalbos, plastikos ir eisenos. Geišos – tai profesionalios kompanionės, kurių svarbiausias uždavinys – išlaikyti paslaptyje viską, ką klientai pasakė joms girdint.

Kad taptų geišomis, merginos pradeda mokytis būdamos 15 metų; tada jos apsigyvena geišų namuose, vadinamuose okya, kurių galva – okaasan („mama“) – jas išlaiko, rūpinasi mokymu, perka kimono, papuošalus ir    t. t. Geišos, savo ruožtu, parneša pinigus į namus ir po truputį grąžina skolą. „Geišai, priklausomai nuo arbatos namų, kuriuose ji dirba, vietos, kurioje buvo mokoma, arba atsižvelgiant į tai, kas buvo jos mokytoja, suteikiamas naujas vardas, kitaip sakant, vardas turi gilesnę prasmę, ir japonai iškart supranta, kad tokiu vardu pavadinta būtent šios profesijos atstovė“ (Akita 2006).

Maiko pažodžiui reiškia „šokantis vaikas“. Maiko – tai mokinė, siekianti tapti geiša. Vien tam, kad taptų maiko, merginoms reikia daugybės mokymų, o vėliau išlaikyti egzaminą. Maiko paskirtis panaši kaip geišos, tik ji dar ne tiek išmokyta, jos uždarbis daug mažesnis.

Profesijos atsiradimo prielaidos

Kaip rašo Edwinas O. Reischaueris, Japonijoje labai skiriasi moters ir vyro socialinis statusas: vyras tradiciškai dirba, atneša į namų ūkį atlyginimą, o moteris rūpinasi namais, vaikais. Anksčiau moterys turėjo daugiau laisvės, iki VIII a. pasitaikydavo moterų imperatorių. Vėliau Konfucijaus filosofija ir įsiviešpatavęs feodalizmas (samurajų įtaka) lėmė, kad moters laisvė buvo labai suvaržyta. Ji tapo visiškai priklausoma nuo vyro. Manyta, kad moteriai nereikalingi jokie socialiniai ryšiai už šeimos ribų, o ryšiai su kitu vyru buvo suprantami kaip labai pavojingi. Vyrui – atvirkščiai: pasak Konfucijaus, jis gali turėti moterų tiek, kiek nori, kiek leidžia jo finansinė situacija. Taigi pavargęs po darbo vyras, norintis atsipalaiduoti, pasilinksminti, nelabai gali tai daryti su žmona, nes ji – tik gimdytoja, jos vieta namuose, o ne viešumoje. Štai čia į pagalbą ir atėjo geišosDar ir šiais laikais senųjų pažiūrų šeimose moterys ištekinamos pagal susitarimą ir atlieka namų šeimininkės vaidmenį, tačiau iš tiesų jos turi daug daugiau laisvių: dalyvauja visuomeniniame gyvenime, dirba įvairiose srityse. Vis dėlto, pasak S. Friedmano (1992), vis dar išlieka išorinio ir vidinio bendravimo ypatumai: pamatyti moterį, leidžiančią laiką viešumoje su vyru, – retas reiškinys. Intymumas galimas tik vidinėje aplinkoje.

Istorija

Iki geišos. Naomi Graham-Diaz (2001) teigia, kad dar VI a. atsirado geišų pradininkės – saburuko. Tai buvo merginos patarnautojos. Dėl nepalankių gyvenimo sąlygų dauguma saburuko vertėsi seksualinėmis paslaugomis, tačiau aukštesnio lygio saburuko buvo išsilavinusios, labiausiai menų srityje, ir galėdavo užimti klientus kitais būdais. Aukštesnės klasės saburuko būdavo kviečiamos į aristokratų susibūrimus, ten jos demonstruodavo savo talentus.

Vėliau atsirado merginų, šokusių širaboši (Shiraboshi) šokį, nuo kurio ir kilo merginų pavadinimas. Jos turėjo daugiau kontakto su aukštuomene nei saburuko. Taip pat turėjo savitą, baltą, šinto stiliaus rūbą. Grodavo tiek būgnais, tiek dūdelėmis, šokdavo, išmanė poeziją. Merginas, kaip palydoves, artistes ar suguloves, retais atvejais – ir kaip vaiko gimdytojas, pasamdydavo aukštuomenės vyrai.

Hanamači

Kaip teigia Naomi Graham-Diaz (2001), vadinamieji „malonumų kvartalai“ hanamači (hanamachi) atsirado XVI a. Tiek Edo (dabartinis Tokijas), tiek Kijoto miestuose panašiu metu pradėti statyti viešnamių kvartalai pagal kvartalų Kinijoje Mingų dinastijoje modelį. 1617 m. Tokugavų vyriausybė pagaliau patvirtino projektą, tačiau kvartaluose buvo privalu laikytis penkių taisyklių:

  1. Kurtizanės savo paslaugas gali teikti tik kvartalų viduje.
  2. Viešnamyje jokiems svečiams negalima likti ilgiau nei parą.
  3. Kurtizanėms draudžiama dėvėti prabangius paauksuotus, pasidabruotus kimono.
  4. Kvartalų viduje statiniai neturi išsiskirti iš bendros stilistikos ir tenykščiai privalo mokėti tuos pačius mokesčius, kaip ir kiti.
  5. Kiekvienas viešnamio klientas, nepriklausomai nuo jo užimamo rango, privalo būti patikrintas, ar nėra pavojingas.

Šiuose „malonumų kvartaluose“ buvo plėtojama kultūra, o kurtizanės dažnai vadinamos aukštuomenės damomis. Viena šio reiškinio priežasčių buvo ta, kad nugalėto Tojotomi klano moterys, kad galėtų išlaikyti save, pradėjo užsiimti prostitucija tuose pačiuose kvartaluose, kur jų vyrai anksčiau buvo klientai.

Kvartaluose kurtizanės skyrėsi rangu:

  1. Aukščiausias rangas – taju (Tayuu). Tai buvo labiausiai vertinamu grožiu ir talentu apdovanotos kurtizanės. Jos buvo aukštuomenė, tačiau kartu privalėjo laikytis griežtų elgesio taisyklių. Jos turėdavo jaunesnių „seserų“ kamuro, kurios atlikdavo kasdienius darbus ir mokėsi tapti taju. Kamuro buvo dabartinių maiko atitikmuo.
  2. Koši-joro (Koshi-yoro) buvo žemesnis rangas, tačiau mažai kuo nusileido taju.
  3. Cubone-juro (Tsubone-yuro) – dar žemesnis rangas.
  4. Umečia-joro (Umecha-yoro).
  5. Sančia-joro (Sancha-yoro) – žemiausiasis rangas. Tai buvo japoniškų pirčių, vonios namų kurtizanės, savo paslaugas teikusios nelegaliai. Jos rišdavosi plaukus į vadinamąjį marumage kuodą; vėliau jis tapo populiarus tarp aukščiausios klasės kurtizanių. XVIII a. sančia-joro tapo ypač populiarios ir net nukonkuravo taju rangą.

XVIII a. pab. įvyko svarbūs rangų pokyčiai, atsirado naujų kurtizanių rūšių, dalį populiariausių paslaugų pakeitė kitos, anksčiau ne taip vertintos. Dėl šių priežasčių atsirado vieta naujovėms – susiformavo geišos profesija.

Geišų pradžia

Pasak Naomi Graham-Diaz (2001), 1750–1751 m. Kijote ir Osakoje iškilo geiko. Pradžioje tai buvo vyrai. Jie įvairiausiais būdais užimdavo klientus. Moteris, kurios vertėsi nelegalia prostitucija, vyriausybė nusiuntė į kvartalus ir palaipsniui jos tapo pirmosiomis moteriškosios lyties geišomis. Jos ėmė save vadinti geiko ir tapo tokios populiarios, kad perimdavo kitų kurtizanių klientus. Kadangi geišos nebuvo užregistruotos kaip atskiras rangas ir nemokėjo mokesčių, pats save geišų prižiūrėtoju (kenban) pasiskyręs Daikokuja Šiorokus (Daikokuya Shoroku) visus – tiek moteris, tiek vyrus – surašė ir įteisino kaip atskirą profesiją (Segawa Seigle 1993, p. 174). Kartu buvo sukurta iki šiol gyvuojanti prižiūrėtojų sistema. Ją sudarė geišų veiklą apribojančios taisyklės:

  1. Geišos negali dirbti už malonumų kvartalų ribų, išskyrus Naujųjų metų dieną ir Bon festivalį.
  2. Rūbai turi būti neprovokuojantys, plaukai surišti į šimados kuodą, jį gali puošti ne daugiau kaip trys papuošalai.
  3. Kad išvengtų artimų ryšių su klientais, geišas turėjo samdyti po tris iškart (šiais laikas po dvi). Taip pat geišos negalėdavo intymiau bendrauti, arti prisėsti, o už nusižengimus jas galėdavo kelioms dienoms nušalinti nuo darbo.
  4. Geišos galėdavo dirbti nuo vidurdienio iki 22 valandos, vėliau šis terminas pratęstas.

Šios taisyklės išplito po visus kvartalus ir geišos tapo pagrindinėmis kurtizanių varžovėmis.

Vėlesni laikai

Griežtos elgsenos ir išvaizdos taisyklės atvėrė kelią meniniam tobulėjimui. Paprasčiau apsirengusios už kurtizanes, geišos tapo mados ikonomis, bet daugybė jų gyvenimo aspektų buvo nepatrauklūs. Jaunos merginos savo šeimų būdavo parduodamos net iki XX a. vidurio. Taip pat dažnas buvo midzu-age reiškinys – geišos parduodavo savo nekaltybę aukščiausią kainą pasiūliusiam klientui. Po Antrojo pasaulinio karo 1958 m. buvo uždrausta pardavinėti midzu-age ir užsiimti prostitucija, taigi geišos išgyveno nuosmukį. Įdomu tai, kad maiko midzu-age kainuodavo vidutiniškai tiek, kiek mažas namas (Lesley Downer, p 240).

Geišos dabar

Šiais laikais geišų labai sumažėjo. Anksčiau jų būdavo dešimtys tūkstančių, o dabar visoje Japonijoje liko tik pora tūkstančių, tačiau geišų namai (Okiya) išplito po visą šalį. Tiek geišos, tiek maiko tradiciniais metodais vis dar linksmina savo klientus arbatos namuose (ochaya).

Menai

Paties žodžio geiša reikšmė susijusi su menais, ją galima pavadinti „gyvu meno kūriniu“, todėl geišos profesija neatsiejama nuo tradicinių Japonijos menų: kaligrafijos, arbatos gėrimo ceremonijos, ikebanos, šokių, muzikavimo, dainavimo. Jos turi būti apsišvietusios, puikios pašnekovės. Kai kurios geišos be vaizduojamųjų menų užsiimdavo poezija. Kad geišos įvaldytų visus menus, jos treniruojasi kasdien, be poilsio dienų nuo tada, kai nusprendžia tapti maiko ir kilti karjeros laiptais.

Geišų pasaulyje yra dviejų rūšių šokiai: odori, kilęs iš Edo eros laikų kabuki teatro, kuriame aiškiai reiškiami žmonių jausmai vieni kitiems. Šokis atliekamas scenoje. Kiomai (Kyomai) atsirado panašiu metu kaip ir odori Kijote. Skirtingai nuo odorikiomai šokami japoniškuose kambariuose ant tatamio. Šokis simbolizuoja aukštuomenės grakštumą ir didybę.

Geišos mokosi groti instrumentais: šiamisenu – tristygiu tradiciniu japonišku instrumentu; peties būgnu kocudzumi (ko-tsuzumi); didesniu, ant grindų statomu būgnu – taiko; fleita – fue. Taip pat kasdien iki pat gyvenimo ar profesijos pabaigos jos mokosi dainuoti.

Čiado (Chado) – arbatos gėrimo ceremonija. Tai įvairiais ritualais paruošta ir tiekiama žalioji arbata mačia. Arbatos gėrimo ceremonija ir pačios arbatos populiarumas Japonijoje siejami su dzenbudizmo vienuoliais, kurie gerdavo arbatą tam, kad nebūtų mieguisti. Sen Rokis (Sen Rokyu) – dzenbudizmo dvasininkas, sukūręs arbatos gėrimo ceremoniją, kad ji saugotų valdovą Tojotomį Hidejošį. Pati ceremonija gali trukti nuo trijų iki penkių valandų, priklausomai nuo šeimininko. Kiekvienas indas (kurių gali būti apie 25), gėlės, kiti reikmenys būna atsakingai išdėlioti. Išdžiovinus arbatžoles, į arbatos puodą, kad šis sušiltų, pilamas karštas vanduo. Puodui sušilus vanduo išpilamas. Tada įpilamas naujas karštas vanduo ir į puodą su specialiu, į samtį panašiu įrankiu kelioms minutėms įdedamos arbatžolės (paskui ištraukiamos). Vėliau arbata išpilstoma į puodelius taip, kad puode neliktų vandens (Matsunaga 2007).

Išvaizda

Kimono yra tradicinis japoniškas drabužis, kurį paprastai sudaro T formos chalato stiliaus rūbas su ilgomis, plačiomis rankovėmis, obi diržas, juosiamas per juosmenį ir laikantis, kad neišsiskleistų skvernai, taip pat apatiniai kimono sluoksniai, pasirenkami pagal metų laiką. Maiko kimono vadinasi hizikuri. Tai tradiciškai itin spalvotas, gėlėtas kimono su labai ilgomis rankovėmis. Paprastai apatinis kimono sluoksnis, kurio kraštas matosi, netoli kaklo yra raudonas. Lyginant su maiko, geišų kimono – hikizuri – ne toks spalvingas, spalvos sodrios. Paprastai kimono parenkamas pagal sezoną, o ant jo vaizduojami tradiciniai japoniški gamtos priešiniai, kartais nurodantys, iš kurių namų kilusi geiša; jo rankovės trumpesnės nei hizikuri. Gali būti taip, kad visą patarnavimo laikotarpį kai kurie klientai matys tik geišos nugarą, todėl vaizdas iš visų pusių turi būti nepriekaištingas. Taigi labai svarbu, kaip bus surištas obi – tai specialus kimono atlapus laikantis, gale rišamas didžiulis medžiaginis diržas. Obi rišimo technika tarp maiko ir geišų kiek skiriasi: maiko obi užrišamas taip aukštai, kiek leidžia pažastys ir ornamento forma, diržas nusidriekia net iki kulkšnių, mazgas gale paprastai būna didžiulis. Geiko atveju kitaip – obi daug siauresnis, lengvesnis, palyginus su maiko, rišamas į labai mažą mazgą. Kaip teigia Leslė Dauner (Lesley Downer) (2006), geišos turi mokėti parinkti tinkamą kimono pagal metų laiką ar progą. Pavasarį svarbiausias obi, kartais kainuojantis net brangiau už kimono. Obi turi būti tamsiai raudonos spalvos. Vasarą pats kimono – šviesus, lengvesnis, pagamintas iš medvilnės ir vadinamas jukata (yukata). Rudens sezoną, kaip ir pavasarį, dominuoja tamsiai raudonas atspalvis. Žiemą ant kimono geišos dar apsivelka šilkinį, rankų darbo piešiniais išmargintą apdarą su trijų ketvirčių rankovėmis, panašų į paltą (Matsunaga 2007).

Batai. Maiko avi okobo. Tai mediniai batai su aukšta platforma, kuri leidžia maiko vaikščioti tik labai mažais žingsneliais. Tokia eisena japonų kultūroje vertinama kaip grožio simbolis. Taip pat dėvimos tabės. Geišos dėvi batus be platformos dzori (zori), taip pat tabes (Matsunaga 2007).

Makiažas. Kad nesugadintų kimonomakiažas tepamas pirmiausia. Jau nuo Heiano periodo japonės moterys, ypač elitas, naudodavo raudonus akių dažus, baltą pudrą, dažydavosi antakius, akių kontūrus. Ši tradicija tapo geišų etalonu. Balta pudra būdavo gaminama iš ryžių ir balto molio, kuris buvo gabenamas iš Kinijos. Pudra maišoma su vandeniu ir tradiciškai tepama ant viso veido (tiek ant lūpų, antakių), ausų ir kaklo. Nugaroje, žemiau plaukų linijos, paliekamas nenudažytas aštrių kampų plotas, kad sukurtų kontrastą tarp tikrosios odos spalvos ir baltos – tarsi kaukės iliuziją. „Praeityje, kai žvakės buvo vienintelis šviesos šaltinis, baltas makiažas veidui suteikdavo magišką, nežemišką švytėjimą“ (Downer 2006, p. 239). Lūpų dažai buvo gaminami iš dygminų, kurie jau nuo VII a. į Japoniją patekdavo iš Egipto. Dažai tepami aukščiau tikrosios lūpų linijos ir kiek ploniau. Paprastai geišos veidą dažosi subtiliau nei maiko. Joms galima atskleisti natūralų savo grožį, teptis mažiau pudros. Geiša – grožio simbolis, o maiko – kiek kitaip. Visas veidas padengiamas balta pudra. Taip pat jos gali raudonai dažytis tik apatinę lūpą. Antakius moterys skusdavosi, ir aukščiau, vietoj jų, nusipiešdavo juodą liniją. Šios tradicijos kai kur išliko ir iki šių dienų (Buckley 2009, p. 90).

Plaukai. Skirtingais istoriniais laikotarpiais geišos savo plaukus tvarkydavo vis kitaip: kartais sukeldavo juos į viršugalvį ir susukdavo į kuodą, vadinamą šimada (Shimada), kartais palikdavo palaidus. Anksčiau kuodus rišdavo iš pačios geišos plaukų, o ši grožio procedūra užimdavo daugybę laiko ir pastangų. Dėl tos priežasties geišos turėdavo miegoti ant specialios pakylos kaklui, vadinamos takamakura, ir ilgai nesiplaudavo galvos. Šiais laikais plaukus tvarko specialūs stilistai, imta naudoti kuodą-peruką, jis leidžia laisviau miegoti, o ir pačios šukuosenos padaromos daug greičiau. Kita vertus, maiko leidžiama rišti kuodą tik iš tikrų jos plaukų. Į geišų šimadą dažnai prismaigstoma įvairiausių papuošimų, tačiau labai subtiliai. Pamačius daugybę plaukų papuošalų – kandzašių (kanzashi) – turinčią, kimono vilkinčią merginą, galima suprasti, jog dažniausiai ji bus prostitutė, o ne geiša. Maiko, priklausomai nuo pasiektos mokymosi pakopos, plaukus riša skirtingai. Maiko nešioja iki penkių skirtingų šukuosenų: mišidaši (mishidashi; nešiojama per ceremoniją tapus maiko), varešinobu (wareshinobu; nešiojama tų maiko, kurios dar neturėjusios lytinių santykių), ofuku (nešiojama maiko praradus nekaltybę), sako (sakkou; nešiojama per maiko mokymų pabaigos ceremoniją), kacujama (katsuyama) ir jako-šimada (yakko-shimada) (abi pastarosios skirtos specialioms progoms). Kai maiko sukanka 21 metai ir iki geišos debiuto lieka dvi savaitės, jos gali nešioti sako šukuoseną. Papuošalų plaukams maiko turi atskirai kiekvienam sezonui ir progai. Dėl geišų šukuosenų kiek kitaip – jos paprastesnės, mažiau papuošalų ir visada nešiojamas perukas. Geišų šukuosenos būna trijų tipų: šimada, mae-vare (Mae-ware, nešiojama tik geišoms vaidinant vyriškus vaidmenis pasirodymuose), cubuši-šimada (Tsubushi-shimada) (Maccurry 2005).

Vakarietiškas požiūris į geišas

Tai, kaip geišas supranta japonai, ir tai, kaip jos atrodo Vakarų kultūroms, labai skiriasi. Kimikas Akita straipsnyje „Orientalism and the Binary of Fact and Fiction in Memoirs of a Geisha“ teigia: „Liūdna, kaip geišos įvaizdis Jungtinių Valstijų moterims tapo seksualinių fantazijų objektu“. Čia turima omeny visą Vakarų kultūros kontingentą. Visų pirma, romanas „Geišos išpažintis“ susilaukė kur kas daugiau populiarumo Vakaruose nei pačioje Japonijoje ar kituose Rytų Azijos regionuose. Taip yra todėl, kad knygos autorius, nors ir klausęs tikros buvusios geišos istorijos, ją pakoregavo pagal vakariečiams tinkamesnį vaizdą. Romane labiau akcentuojama geiša kaip sekso simbolis, geismo objektas iš kūniškosios pusės, tartum prostitutė. Tai parodo, kaip Vakarų pasaulio akis apskritai įpratusi žiurėti į moterį. Japonams geiša yra kitokia; jiems geišos profesija – labai gerbiama. Geiša – tai vaikščiojantis meno kūrinys. Jos neturi jokio ryšio su prostitucija, nes geišoms draudžiama teikti seksualines paslaugas. Jos nesistengia vilioti klientų savo kūno linijomis, tik menu ir iškalba (Akita 2006).

Šaltiniai:

  1. Akita. K., 2006. Orientalism and the binary of fact and fiction in Memoirs of geisha, [internete], <http://lass.purduecal.edu/cca/gmj/fa06/gmj_fa06_akita.htm> (žiurėta 2014 03 07).
  2. Buckley. S., 2009. Encyclopedia of contemporary japanese culture, Londonas: Taylor&Francis.
  3. Feldman M., Gordon B, 2006. Downer L., The city geisha and their role in modern Japan, The courtisans arts – cross cultural perspectives, New York: Oxford university press.
  4. Friedman, S., 1992. Women in Japanese Society: Their Changing Roles [internete]<http://www2.gol.com/users/friedman/writings/p1.html> (žiūrėta 2014 02 27).
  5. Graham-Diaz, N., 2001. History of the Geisha, Part One: 1100AD – 1750AD, immortal geisha, [internete] rasta: <http://www.immortalgeisha.com/history_01.php> (žiūrėta 2014 02 25).
  6. Maccurry J., 2005. Career geisha outgrow the stereotype [internete] rasta <http://www.theage.com.au/news/world/career-geisha-outgrow-the-stereotype/2005/12/10/1134086848297.html?page=3> (žiūrėta 2014 03 15).
  7. Matsunaga M., 2007. The arts [internete] rasta, <http://mayuri-san.webs.com/theart.htm>(žiūrėta 2014 03 30).
  8. Matsunaga M., 2007. The story of a Geisha [internete] rasta, <http://www.freewebs.com/mayuri-san/apaintedface.htm> (žiūrėta 2014 03 25).
  9. Reischauer. E. O., Jansen M. B. 1977. Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas. Kaunas: Litterae Universitatis.
  10. Segawa Seigle, C., 1993. Yoshiwara: The Glittering World of the Japanese Courtesan. Honolulu: University of Hawaii Press.

Papildomai žiūrėti internete:

Suzan Sarandan dokumentinis filmas: https://www.youtube.com/watch?v=GGJAn8UDEME (žiūrėta 2014 02 26).

 

Redagavo Kristina Tutlytė

11 votes