Hačiko

Hačiko (ハチ公 Hachikō) – Akita Inu veislės šuo, gimęs 1923 m. lapkričio 10 d. Odatėje, Akitos prefektūroje, esančioje Tohoku regione, šiaurės Japonijoje (The Japan Times 2011). Hačiko žinomas dėl to, kad iki paskutinės gyvenimo dienos buvo ištikimas savo šeimininkui. Šuo nugaišo 1935 m. kovo 8 d., sulaukęs 11 metų. Šiandien šis šuo vienas iš labiausiai atpažįstamų Japonijos fenomenų. Pačių japonų vadinamas čiuken Hačiko (忠犬ハチ公 chūken Hachikō, liet. „ištikimasis šuo Hačiko“). Jis taip pat laikomas ištikimybės simboliu (Thangham 2007).

Hačiko gyvenimas

Hidesaburo Uenas (上野 英三郎 Ueno Hidesaburō), Tokijo imperatoriškojo universiteto (dabar – Tokijo universiteto) Žemės ūkio fakulteto profesorius, labai mėgo gyvūnus ir visada norėjo įsigyti šuniuką. Ši svajonė 1924 m. tapo realybe, kai vienas iš profesoriaus studentų, dirbusių Akitos prefektūros savivaldybėje, padovanojo jam Akita Inu veislės šuniuką. Hidesaburo Uenas pavadino šunelį Hačiko (Bouyet 2002, p. 5). Kol profesorius gyveno, kiekvieną dieną Hačiko, rodydamas meilę ir dėkingumą, lydėdavo šeimininką iki Šibujos stoties (渋谷駅 Shibuya-eki), žiūrėdavo, kaip jis perka bilietus, ir stebėdavo, kaip įeina į stotį. Tada Hačiko atsitūpdavo priešais stotį ir iki vėlyvo vakaro kantriai laukdavo savo šeimininko, grįžtančio iš darbo. Galiausiai jie kartu pareidavo namo. Tokia rutina tęsėsi iki 1925 m. gegužės 21 d., kai Hačiko šeimininką, Hidesaburo Ueną, netikėtai ištiko insultas ir jis mirė dėstydamas paskaitą (Messenger 2015).

Hačiko gyvenimas po Hidesaburo Ueno mirties

Nesuvokdamas, kad šeimininko nebesulauks, Hačiko vistiek ateidavo į tą pačią stotį tiksliai tada, kada turėtų grįžti profesorius Uenas. Nors profesoriaus giminaičiai persikraustė į kitą būstą, Hačiko iš ten pabėgdavo į senąją gyvenvietę, kur kažkada gyveno su šeimininku ir kiekvieną vakarą grįždavo į Šibujos stotį. Buvęs profesoriaus sodininkas Kikuzaboro Kobajašis (Kikuzaboro Kobayashi) leido šuniui pasilikti, jį prižiūrėdavo, šerdavo (Bouyet 2002, p. 5).

1932 m. vienas iš buvusių Ueno studentų Hirokičis Saito (Hirokichi Saito), kuris domėjosi ir surašinėjo Akita Inu veislės šunis, pastebėjo Šibujos stotyje laukiantį Hačiko. Vėliau Saito paskelbė Akita Inu veislės Japonijoje surašymo rezultatus. Tyrimas atskleidė, kad visoje Japonijoje yra tik 30 grynaveislių Akita Inu šunų. Vienas iš jų buvo Hačiko. Po surašymo Saito labai sudomino Hačiko istorija ir jis apie tai parašė porą straipsnių. Vienas iš straipsnių išleistas laikraštyje „The Asahi Shimbun“, po kurio Hačiko tapo visos Japonijos susidomėjimo objektu. Daugelis netoli Šibujos stoties dirbančių žmonių prisimindavo, kaip Hačiko kasdien pasitikdavo savo šeimininką. Dar daugiau žmonių ateidavo prie Šibujos stoties vien tam, kad galėtų aplankyti vietinę įžymybę ir jį pašerti. Istorija apie šuns meilę ir ištikimybę tapo sensacija – ją, kaip pamokančią pasaką, pasakodavo vaikams mokyklose. Taip žmonės jį praminė čiuken Hačiko. Galiausiai Hačiko tapo Japonijos ištikimybės simboliu, jis padarė didelę įtaką Akita Inu veislės populiarumui (Thangham 2007).

Hačiko mirtis

Hačiko nugaišo būdamas 11 metų 1935 m. kovo 8 d. Jo kūnas rastas netoli Šibujos stoties. 2011 m. veterinarai nustatė, jog Hačiko mirties priežastis – vėžys ir didelė parazitinių kirmėlių sukelta infekcija. Prieš tai ilgai manyta, kad šuo nugaišo nuo jakitori ( 焼き鳥/やきとり/ヤキトリ Yakitori) iešmų. Nors Hačiko skrandyje rasti keturi iešmai, veterinarai patikino, kad jie nebuvo mirties priežastis (The Japan Times 2011).

Hačiko atminimas

Hačiko palaikai buvo sudeginti ir palaidoti šalia šeimininko Hidesaburo Ueno kapo, o iš kailio padaryta iškamša, ji šiuo metu saugoma Nacionaliniame gamtos ir mokslo muziejuje (国立科学博物館 Kokuritsu Kagaku Hakubutsukan) Tokijuje. Taip pat šalia profesoriaus kapo pastatytas paminklas šuns atminimui (Bouyet 2002, p. 5–6).

Balandžio 8 d. (praėjus lygiai mėnesiui po Hačiko mirties) Tokijuje, prie Šibujos stoties, vyksta kasmetinė Hačiko atminimo ceremonija. Jos metu šunų mylėtojai, pagerbdami šuns ištikimybę ir meilę, prie Hačiko statulos padeda gėlių vainikus (Thangham 2007).

1934 m. balandžio mėnesį japonų skulptorius Teru Ando išliejo Hačiko statulą. Ji buvo pastatyta Šibujos stotyje, tiksliai toje vietoje, kurioje šuo laukė savo šeimininko. Atidengiant statulą dalyvavo ir pats Hačiko (The Japan Times 2009). Tačiau Antrojo pasaulinio karo metu dauguma Japonijos bronzinių statulų, įskaitant ir Hačiko, buvo išlydytos ir panaudotos karo pramonei, ginklų gamybai. Po karo Hačiko skulptūra atkurta. Ją išliejo Takešis Ando (Takeshi Ando), pirmosios statulos autoriaus sūnus. 1948 m. rugpjūčio mėnesį skulptūra vėl atidengta toje pačioje vietoje, kur stovėjo seniau. Šiandien tai populiari žmonių susitikimo vieta (Thangham 2007).

2007 m. laikraštis „The Japan Times“ iškrėtė skaitytojams balandžio 1-osios pokštą: pranešė, esą, vagys balandžio 1-ąją antrą valandą nakties pavogė Hačiko statulą. „The Japan Times“ šį „nusikaltimą“ aprašo su labai smulkiomis detalėmis, pvz.: vagys buvo uniformuoti, „incidentas“ užfiksuotas apsaugos kameromis (The Japan Times 2007).

2004 m. Odatėje, Hačiko gimtinėje, iš akmens nukalta šuns statula, kuri stovi priešais Akitos šunų muziejų.

2015 m., minint Hidesaburo Ueno 90-tąsias ir Hačiko 80-tąsias mirties metines, Tokijo universiteto Žemės ūkio fakulteto kieme pastatyta dar viena bronzinė statula. Ji vaizduoja laimingą šunį ir jo šeimininką, kai jie vėl susitiko po daugelio metų (Baseel 2015).

1994 m. japonų radijo stotis „Nippon Cultural Broadcasting“ (株式会社文化放送 Kabushiki Gaisha Bunka Hōsō) iš senų įrašų atkūrė Hačiko balsą. Pirmą kartą po 59 metų radijo klausytojai galėjo pasiklausyti šuns lojimo.

Hačiko šiuolaikinėje popkultūroje

1987 m. japonų režisierius Seidžiro Kojama (神山征二郎 Kōyama Seijirō) pastatė filmą „Hachiko Monogatari“ (ハチ公物語, liet. „Hačiko istorija“). Filme rodoma tikrais faktais paremta šuns istorija nuo gimimo iki mirties: jo meilė, laukimas, Hačiko ir šeimininko susitikimas šuns vaizduotėje.

Istorija apie šį šunį atgimė 2009 m. Lasės Halstromo (Lasse Hallström) filme „Hačiko: šuns istorija“ (Hachi: A Dog’s Tale), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Ričardas Giras (Richard Gere). Filmo pradžioje berniukas, vardu Ronis, pasakoja apie savo herojų – senelio šunį Hačiko. Vėliau pagrindinis dėmesys nukrypsta į šuns ir amerikiečių profesoriaus Vilsono tarpusavio ryšį. Filmo siužetas turi daug panašumų su tikrais įvykiais.

JAV mokslinės fantastikos animacinis televizijos serialas „Futurama“ irgi panaudojo Hačiko istoriją viename iš epizodų „Jurassic Bark“. Šiame epizode rodomas Frajaus šuns Seimūro laukimas. Jis 12 metų laukė savo šeimininko šalia „Penuči“ picerijos, kurioje Frajus dirbo, kol buvo užšaldytas. 2003 m. „Jurassic Bark“ nominuotas „Emmy“ apdovanojimui, tačiau nusileido „Simpsonams“ (Hawkins 2010).

Animė ir mangoje „Nana“ merginos, vardu Nana Komacu, pravardė yra Hači, nes, anot Nanos Osaki, ji labai ištikima draugė, kaip šuo Hačiko.

Apie Hačiko parašyta knygų, skirtų vaikams:

• Pamela S. Turner „Hačiko: tikroji ištikimojo šuns istorija“ („Hachikō: The True Story of a Loyal Dog“);
• Leslea Newman „Hačiko laukia“ („Hachiko Waits“);
• David Wroblewski „Edgaro Savtelo istorija“ („The Story of Edgar Sawtelle“).

 

Šaltiniai:

Baseel, C., 2015. Hachiko, Japan’s most loyal dog, finally reunited with owner in heart warming new statue in Tokyo, [internete] rasta: <http://en.rocketnews24.com/2015/02/11/hachiko-japans-most-loyal-dog-finally-reunited-with-owner-in-heartwarming-new-statue-in-tokyo/> [žiūrėta 2016 m. kovo 31 d.].

Bouyet, B., 2002. Akita, Treasure of Japan [e. knyga] Hong Kong: Magnum Publishing. Rasta: Google books<https://books.google.lt/> [žiūrėta 2016 m. kovo 31 d.].

Hawkins, K., 2010. Hachiko: The World’s Most Loyal Dog, [internete] rasta: <http://gimundo.com/news/article/hachiko-the-worlds-most-loyal-dog/> [žiūrėta 2016 m. kovo 31d.].

Messenger, S., 2015. Rare Photo Surfaces Of Hachiko, The World’s Most Loyal Dog, [internete] rasta: <https://www.thedodo.com/rare-photo-of-loyal-dog-hachiko-1446468544.html> [žiūrėta 2016 m. kovo 31 d.].

Murai, S., 2016. Famed dog Hachiko’s home city wants loan of much-loved statue, [internete] rasta: <http://www.japantimes.co.jp/news/2016/01/20/national/famed-dog-hachikos-home-city-wants-loan-much-loved-statue/#.Vv_Sq-KLTIU> [žiūrėta 2016 m. kovo 31 d.].

Reilly, K., 2007. Shibuya’s ‘loyal do gHachiko’ vanishes overnight, [internete] rasta: <https://web.archive.org/web/20111222100255/http://www.japantimes.co.jp/april_fool_a.html> [žiūrėta 2016 m. kovo 31 d.].

Thangham, C. V., 2007. Dog faithfully awaits return of his master for past 11 years, [internete] rasta: <http://www.digitaljournal.com/article/218509> [žiūrėta 2016 m. kovo 31 d.].

The Japan Times, 2011. Worms, not skewer, did in Hachiko, [internete] rasta: <http://www.japantimes.co.jp/news/2011/03/04/news/worms-not-skewer-did-in-hachiko/#.Vv_Ld-KLTIV> [žiūrėta 2016 m. kovo 31 d.].

 

Redagavo Paulina Kuodytė