Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Ikebana

Ikebana

Ikebana (生け花 ikebana, liet. „gyvosios gėlės“), arba kado (華道 kadō, liet. „gėlių kelias“), – tai japoniškas gėlių komponavimo menas, gyvuojantis jau 600 metų ir turintis daug įvairių stilių.

Atsiradimo istorija

Nors tiksliai pasakyti, kaip atsirado ikebana, yra sunku, manoma, kad ji į Japoniją atkeliavo VI a. per budizmą. Tuo metu budistų vienuoliai pradėjo puošti šventyklų altorius gėlių kompozicijomis, tačiau tai buvo tik šio meno užuomazgos. Kaip tradicinis japoniškas menas, ikebana atsirado maždaug XIV a. pab. – XVI a. vid. Muromači periode (室町時代 Muromachi-jidai). Tačiau tuo metu ikebana dar nebuvo populiariosios kultūros dalis. Šiuo laikotarpiu japonų feodalai ir generolai paskirdavo menininkus, atsakingus už estetiką. Kai kurių iš jų specializacija buvo sukomponuoti gėles pagal šakelę, įstatytą vazos centre. Šis gėlių komponavimo stilius vadinosi tatebana (立て花 tatebana, liet. „stovinčios gėlės“). Nuo to laiko pradėjo augti gėlių komponavimo meistrų skaičius. Vienuolis Ikenobo Senkei (池坊線形 Ikenobo Senkei) – vienas įtakingiausių to laikotarpio meistrų. Jis atidarė pirmąją gėlių komponavimo mokyklą Japonijoje.

Edo periode įvyko vienas svarbiausių ikebanos meno pasikeitimų. Ikenobo Senkei tatebanos gėlių komponavimo stilius įtraukė vis įvairesnes tuometinės Japonijos gyventojų grupes. Nuo samurajų (侍 samurai) karių klasės šis menas paplito tarp miestiečių ir miesto prekiautojų, taip atsirado naujas ikebanos stilius rika (立花 rikka, liet. „stovinčios gėlės“). Dar vėliau, po rikos, atsirado naujas stilius seika arba šoka (生花 seika arba shōka, liet. „gyvos gėlės“). Seikos stilius buvo paremtas trikampio principu. Trys kampai simbolizavo dangų, žemę ir žmoniją. Atsidarė daug naujų mokyklų, kurios mokė šio gėlių komponavimo stiliaus.

Meidži periode (明治時代 Meiji-jidai), vykstant modernizacijai, ikebana buvo primiršta. Tačiau vėliau Meidži valdžia, kuri buvo nutarusi šviesti moteris, norėdama, jog jos taptų geromis žmonomis ir motinomis, nusprendė, kad ikebana įeis į jų mokymo programą. Taigi, anksčiau buvusi vien vyrų užsiėmimu, ikebana tapo viena iš moterų mokymosi sričių. Šis valdžios sprendimas padėjo ikebanos menui vėl atsigauti ir tapo atviras moterims.

XIX a. pab. žmonės pradėjo auginti vakarietiškus augalus. Tada Ohara Unšino (小原雲心 Ohara Unshin) dėka pasidarė populiarus naujas ikebanos stilius moribana (盛花 moribana, liet. „sukrautos gėlės“). Jis buvo naudojamas naujoms vakarietiškoms gėlėms ikebanos kompozicijose. Taigi, ikebana ir jos kultūrinė aplinka vystėsi kartu su Japonijos istorija.

Ikebanos mokyklos

Per amžius veikė šimtai ikebanos mokyklų, štai keletas pačių žymiausių:

  • Ikenobo (池坊Ikenobō),
  • Saga Goriū (嵯峨御流Saga Goryū),
  • Senkei-riū (専慶流Senkei-ryū),
  • Jošin Goriū (容真御流Youshin Goryū),
  • Mišio-riū (未生流Mishō-ryū),
  • Ohara-riū (小原流Ohara-ryū),
  • Sogecu-riū (草月流Sogetsu-ryū).

Ikebanos stiliai
Tatebana – pirmosios budistų vienuolių darytos gėlių kompozicijos. Gėlės komponuojamos gana natūraliai. Pagrindinis gėlės stiebas kompozicijoje turi būti vidutiniškai pusantro karto aukštesnis už gėlių vazoną. Jis statomas vertikaliai pačiame centre. Du papildomi stiebai dedami simetriškai iš kairės ir dešinės pusės. Kompozicija daroma aukštame, dažniausiai metaliniame vazone. Šiam ikebanos stiliui buvo naudojama didelė vietinių gėlių įvairovė.

Rika atsirado 1462 m. Ankstyvajame rikos stiliuje naudotos septynios gėlių šakelės. Jos visos simbolizuoja septynis natūralaus kraštovaizdžio elementus: kalno viršūnę, kalno šlaitą, krioklį, tekantį kalnu, miestą, slėnį kalno užnugaryje, o visa ši scena padalijama į dvi dalis – saulės apšviestą (pozityviąją pusę) ir aptemusią (negatyviąją pusę). XVIII a. prie kompozicijos buvo pridėtos dar dvi šakelės. Devynios šakelės rikos stiliuje naudojamos iki dabar. Pati svarbiausia šakelė šioje kompozicijoje simbolizuoja tiesą, ji statoma kompozicijos centre vertikaliai. Jos ilgis gali būti 3–5 kartus didesnis už vazą. Visų kitų aštuonių šakelių pozicija derinama prie centrinės. Prie kompozicijos dar pridedamos ir kelios kitos šakelės: viena – dideliais lapais, kita, padedanti galutinai užbaigti kompoziciją, dedama užpakalinėje pusėje. Taip pat gali būti pridedamos medžio ar įvairių žolių detalės, šakelės, skirtos visai kompozicijai paremti.

Nageire (なげいれ nageire, liet. „sumesti“) – XVI a. pab. atsiradęs naujas gėlių komponavimo stilius, skirtas būtent arbatos gėrimo ceremonijai. Nageire gėlių kompozicijos daug paprastesnės nei rikos stiliaus. Dažnai tai būdavo vienos vazos kompozicija su vienintele gėle. Pagrindiniai šio stiliaus bruožai: laisvė, spontaniškumas ir norėjimas išreikšti natūralų grožį. Iš pradžių terminas negeire reiškė visus japoniškus gėlių komponavimo stilius, išskyrus rikos.

Šokos, arba seikos, stilius paplito XVII a. pab. Iškilus pirkliams ir jiems tapus ekonomiškai klestinčia gyventojų klase, vis labiau buvo nusisukama nuo aristokratiškos ir dvasinės gėlių kompozicijų meno reikšmės. Vis labiau augo poreikis supaprastinti sudėtingą rikos stilių. Taip atsirado naujas gėlių komponavimo stilius šoka. Šio stiliaus pagrindas – trys šakelės, kurios komponuojamos į nesimetrišką trikampį. Šis stilius pabrėžia paties augalo prigimtį ir natūraliąjo augimo liniją. Pirmoji ir pagrindinė kompozicijos šaka gali būti nuo pusantro iki trijų su puse kartų didesnė už vazą. Antroji šaka sudaro du trečdalius pirmosios ilgio, trečioji – vieną trečiąją. Šios proporcijos suteikia kompozicijai tarsi tris aukštus, vadinamus viršutiniu, viduriniu ir žemiausiu. Kiekvienas aukštas turi papildomų, kompoziciją prilaikančių, šakelių. Šokos stilius sujungia rikos stiliaus didingumą ir nagerie stiliaus paprastumą; taip atsirado daugybė įvairių komponavimo galimybių. XVIII a. pab. šoka tapo pačiu populiariausiu gėlių komponavimo stiliumi.

Moribana atsirado po 1868 m., pradėjus auginti gėles ir augalus iš Vakarų. Ohara Unšinas buvo pirmasis, savo kompozicijose pradėjęs naudoti šias gėles. Jis pristatė 30 naujų gėlių kompozicijų parodoje, kuri sulaukė didžiulio pasisekimo. Taip atsirado moribana. Šis stilius paremtas trijų šakų principu ir pabrėžia natūralų augalų augimą, spalvas. Kompozicijos daromos negiliose, plačiose vazose. Taip pat suteikiama visiška laisvė pasirinkti augalus, skirtus kompozicijai. Kompozicija yra gana žema, kartais netgi liečia vazos kraštą. Sakoma, kad moribana buvo sukurta vakarietiškoms gyvenamosioms erdvėms dekoruoti, tačiau teisingiau būtų teigti, kad stilius sukurtas tam, kad būtų galima panaudoti vakarietiškus augalus (Itasaka 1983, p. 290).

Laisvo stiliaus ikebana prasidėjo 1921 m. ir gėlių komponavimui suteikė dar daugiau laisvės nei moribanos stilius. Naujosios kompozicijos paremtos tradiciniu trikampio elementu iš šotos stiliaus, tačiau trikampio forma buvo netaisyklinga.

Avangardinė ikebana pradėjo formuotis po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Šiam stiliui pradžią davė moribana. Avangardo ikebanos kompozicijoms naudojamos ne tik gėlės ar žolės, bet ir plastikas, tinkas ar metalas. Yra dvi pagrindinės avangardinės ikebanos rūšys: skulptūros tipo siekia modernių, naujų formų ir kompozicija atrodo tarsi meno kūrinys; paprastesnė ikebana, kuri siekia surinkti ir parodyti natūralius objektus, rastus gamtoje.

Ikebana užsienyje

Nors iki Antrojo pasaulinio karo ikebanos mokytojai iš Japonijos dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose, susidomėjimas ikebana nebuvo didelis. Po karo ikebanos menas tapo populiarus tarp Japonijoje paskirtų dirbti karininkų žmonų. Daug iš jų grįžo į savo gimtąsias šalis būdamos sertifikuotos ikebanos mokytojos. Ikebana yra populiariausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Dėl ikebanos užsienio valstybėse pradėjo kurtis gėlių komponavimo ir sodininkystės klubai. Populiariausios ikebanos mokyklos Sogecu, Ohara ir Ikenobō turi padalinių užsienio šalyse (Itasaka 1983, p. 292).

Ikebana šiandien

Japonijoje vis dar gyvuoja 600 metų ikebanos tradicija. Manoma, kad dabar Japonijoje yra nuo 1200 iki 3000 ikebanos mokyklų. Maždaug 15–20 milijonų žmonių Japonijoje studijuoja ikebanos meną. Dauguma jų moterys nuo 18 iki 26 metų. Ikenobō, Ohara ir Sougecu mokyklose mokosi 1–3 milijonai mokinių. Šios mokyklos pačios populiariausios ir išlaikiusios daugiausia klasikinės ikebanos tradicijų. Taip pat daug žmonių mokosi ikebanos meno individualiai. Skirtingi ikebanos stiliai ir formos siekia harmonizuoti modernias šiuolaikines erdves, kur žmonės dirba, gyvena ar leidžia savo laisvalaikį. Kompozicijoms naudojamos natūralios medžiagos, kurios leidžia pamatyti gamtos grožį uždarose patalpose. Tradicinis ikebanos menas išsivystė į modernią meno formą ir ja gali mėgautis kiekvienas.

 

Šaltiniai

Coler, S. History of ikebana, [internete] rasta: <http://www.stephencoler.com/ikebana_history_en.htm> [žiūrėta 2016 m. balandžio 2 d.].

Hays, J., 2009. Ikebana – Japanese flower arraging, [internete] rasta: <http://factsanddetails.com/japan/cat20/sub129/item2782.html> [žiūrėta 2016 m. balandžio 2 d.].

Ienaga, S., 1979. Japanese art: a cultural appreciation. New York: Weatherhill.

Itasaka, G., 1983. Kodansha encyclopedia of Japan, Volume 2: const ‒ f. Tokyo: Kodansha; New York: Kodansha Iternational.

Richie, D. ir Weatherby, M., 1966. The masters’ book of ikebana: background and principles of Japanese flower arrangement. Tokyo: Bijutsu Shuppan-sha.

Teshigahara, W., 1980. Ikebana: A new ill. Guide to mastery. Tokyo; New York; London: Kodansha.

Iliustracijos

Castelijn, D., 2014. Ikebana beautiful is born! Ikebana Beautiful, [internete] rasta: <http://ikebanabeautiful.com> [žiūrėta 2016 m. balandžio 2 d.].

 

Redagavo Paulina Kuodytė

2 votes