Edo laikotarpio kultūra
Edo laikotarpis, dar vadinamas Tokugavų laikotarpiu, Japonijoje truko nuo 1603 m. iki 1867 m. Tokugavų šiogūnato įkūrėjas buvo Tokugava Iejasus. Šis laikotarpis pavadintas pagal tuometinę sostinę Edą (dabartinis Tokijas). Nors Edo laikotarpiu Tokugavos šiogūnai ribojo ryšius su užsienio šalimis ir Japonija buvo izoliuota, tačiau kaip tik tada labai suklestėjo kultūra. Edo laikotarpis taip pat laikomas amatų aukso amžiumi. Žmonės siekė malonumų ir aktyviai kūrė naujas kultūros formas. Dauguma nekilmingų žmonių skaitė knygas, lankėsi teatruose, kai kurie net rašė haiku (俳句), domėjosi muzika, mokėjo groti įvairių žanrų kūrinius (Nishiyama 1997, p. 8–9).
Šiuo laikotarpiu daug dėmesio skirta kultūrai. Šiogūnatas siekė kontroliuoti kultūrinį judėjimą Japonijoje, tačiau visiškai to padaryti nepavyko. Suklestėjus pirklių luomui, išaugo populiariosios miesto kultūros poreikis. Didėjantis miesto kultūros populiarumas rodė šio laikotarpio meno tendencijas. Edo laikotarpiu išpopuliarėjo kabukio teatras, haiku poezija, tapyba.
Dailė
Edo laikotarpiu pakito menininkų padėtis visuomenėje. Menininkai buvo labiau išsilavinę nei ankstesniais laikotarpiais, dauguma jų buvo laikomi įžymybėmis, tad sulaukė didesnės finansinės sėkmės. Šiuo laikotarpiu atsirado naujų dailės krypčių, pvz., ukijo-e, bundžinga.
Tradicinė tapyba vis dar buvo populiari tarp samurajų. Samurajų rezidencijoms dekoruoti reikalauta daug tapybos kūrinių. Vienas žymiausių tapytojų buvo Kano Taniu (Kanō Tanyū), jis tapo oficialiu šiogūno menininku. Jo žymiausi darbai buvo nutapyti ant širmų, juose dažniausiai vaizduoti paukščiai, augalai, tigrai. Tapytojas naudojo šviesias spalvas ir plonus aukso lakštus. Kano mokykla diktavo oficialųjį Edo periodo skonį (National Gallery of Art, p.6).
Ukijo-e (浮世絵 Ukijo-e) japonų kalba reiškia nuolat kintančio pasaulio paveikslą, taip buvo vadinami medžio raižiniai. Juos gamino ir pardavinėjo Ede. Ukijo-e tapo labai populiarūs tarp vidurinės klasės atstovų. Šiuos medžio raižinius jie pirkdavo savo namų puošybai. Graviūras taip pat naudojo knygų iliustracijoms, atvirukams, arbatinių ir teatrų afišoms, šukoms, ginklams dekoruoti. Dažnai ukijo-e kaip suvenyrus parveždavo savo šeimoms ir draugams, gyvenantiems provincijoje. Graviūrose dažniausiai vaizduotas teatras ir jo aktoriai, malonumų kvartalai, geišos (Murase 1975, p.211). Ukijo-e gaminti dideliais kiekiais, tad buvo nebrangūs. Nuo XVIII a. vid., kai Edas virto Japonijos kultūros centru, ši meno sritis tapo viena pagrindinių kultūrinės veiklos sričių ne tik Ede, bet ir visoje Japonijoje (Nishiyama 1997, p. 64).
Bundžinga (文人画 bunjinga – „intelektualų tapyba“), arba nangos tapyba, yra kilusi iš Kinijos ir XVIII a. pristatyta Japonijoje. Šis tapybos žanras suklestėjo miestuose. Japonų intelektualai studijavo ir stengėsi perimti klasikinės kinų tapybos tradicijas. Japonija buvo izoliuota, todėl tapytojai galėjo mokytis tik iš importuotų knygų. Tapymui naudotas juodas tušas. Kaip ir kinai, japonai tapė gamtovaizdžius, gėles, paukščius, medžių šakas. Žymieji menininkai Taiga ir Busonas geriausiai išmanė kinų tapybos tradicijas, jas jungė su japoniškais tapybos bruožais (Andrijauskas 2001, p. 14–15).
Literatūra
Japonijos atskirtis nuo kitų valstybių labai veikė literatūrą, skatino vietinių literatūros formų raidą. Vieni žymiausių ir labiausiai išpopuliarėjusių literatūros žanrų buvo haiku ir gesaku.
Tokugavos valdymo laikotarpiu haiku tapo svarbiausiu poezijos žanru. Haiku sudaro 17 skiemenų trijose eilutėse. Poetai,vartodami paprastą kalbą, aprašo gamtos grožį, metų laikus, dienos laiką. Trieiliuose gausu simbolių, kuriais norima perteikti gamtos bei žmogaus ryšį. Žymiausias haiku poetas – Matsuo Bašio, kiti svarbūs poetai – Josa Busonas ir Kobajašis Issa.
Gesaku (戯作, liet. „žaisminga kompozicija“) pavadintas grožinės literatūros žanras, pasižymėjęs komiškumu ir satyra. Vieni žymiausių gesaku rašytojų buvo Džippenšia Iku ir Tamenaga Šunsui. Gesaku rašytojai siekė populiarumo visuomenėje ir finansinio pelno, todėl jų kūryba buvo orientuota į mases.
Teatras ir muzika
Kabukis. Valdant Takugavos šiogūnatui, teatras ir muzika buvo vienos populiariausių pramogų. Kabukis, no ir bunraku buvo populiariausios teatro rūšys. No (能) – muzikinė drama, atsiradusi jau XIV a. Ji jungė muziką, dramą ir šokį. Edo laikotarpiu no tapo oficialia standartizuota meno rūšimi. Kabukio ir bunraku vaidinimų temos buvo panašios, dažniausiai apie tragišką meilę, herojiškas istorijas ir legendas. Teatras dažnai sietas su muzika. Vienais pagrindinių tapo tokie instrumentai, kaip šiamisenas, koto ir šiakuhačis. Edo laikotarpio valdžia stengėsi kontroliuoti visas teatro ir muzikos rūšis.
Kabukis – teatro meno sritis, atsiradusi ankstyvajame XVII a. Pradžioje kabukio spektakliuose vaidino moterys, tačiau vyriausybei tai pasirodė amoralu, todėl joms uždrausta užsiimti šia veikla. Iki šiandien kabukyje vaidina tik vyrai, jie vaidina, šoka ir dainuoja.
Bunraku (文楽) yra tradicinis lėlių teatras, Edo laikotarpiu išpopuliarėjęs tarp nekilmingų gyventojų. Šiame lėlių teatre lėlės yra maždaug vieno metro, valdomos be virvelių. Lėlininkai jas laiko arti krūtinės. Vaidinimo metu grojama šiamisenu. Kiekvieną lėlę valdo trys žmonės. Pasakotojas įgarsina vyriškus bei moteriškus vaidmenis ir nuolat keičia intonaciją.
Virtuvė
Ryžiai, žuvis ir daržovės yra pagrindiniai bei populiariausi maisto produktai Japonijos virtuvėje. Saldžiosios bulvės vartotos jau XVIII a. Pietų Japonijoje saldžiosios bulvės pasidarė labai populiarios, ypač ten, kur buvo mažas ryžių derlius. Edo periodu, kaip ir ankstesniais, dėl šintoizmo ir budizmo religijų buvo draudžiama valgyti mėsą.
Sušiai (jap. すし) Edo laikotarpiu tapo populiariu patiekalu, jiems pagaminti nenaudota žuvies konservavimo metodika. Šis patiekalas gamintas jau anksčiau, tačiau Tokugavų valdymo laikotarpiu sušiai įgavo modernų stilių. Sušiai gaminami iš ryžių, jūros gėrybių, daržovių. Šiam patiekalui aštrumo suteikia japoniški krienai – vasabiai (わさび wasabi). Šiuo laikotarpiu atsirado daug sušių restoranų, jie buvo populiarūs tarp miestiečių.
Iš miltų gaminami lakštiniai labai išpopuliarėjo visoje Japonijoje. Jau XVII a. Ede padidėjo lakštinių suvartojimas, ypač kai buvo išplėtota grikinių lakštinių (蕎麦 Soba) gaminimo technika. Vakarų Japonijoje populiaresni buvo udono (うどん) lakštiniai, kurie gaminti iš kvietinių miltų.
Buvo populiaru kepti daržoves ir žuvį tempuros (天ぷら) tešloje. Pirmą kartą tempuros receptą pristatė portugalų misionieriai, atvykę į Nagasakį. Pirmasis Tokugavų šiogūnas Iejasus Tokugava labai pamėgo tempurą, nuo tada šis patiekalas išpopuliarėjo.
Arbatos ceremonija (茶道) vadinta sado arba čiado (tai reiškia „arbatos kelią, meną“). Nuo XVI a. arbatos gėrimo ceremonija išpopuliarėjo tarp visų gyventojų sluoksnių. Tradicinis arbatos paruošimas ir jos gėrimas buvo paveiktas dzenbudizmo. Arbatai paruošti naudojami žaliosios arbatos milteliai – mačia. Arbatos ceremonijoje svarbus paprastas ir lengvas maistas čiakaisekis (Chakaiseki), patiekiamas prieš arbatos gėrimą. Dažniausiai valgomi lengvi užkandžiai, tradiciniai saldumynai arba keli patiekalai.
Architektūra
Japonai skyrė architektūrą į viešą ir privačią. Geriausiai šį skirtumą galima pastebėti tarp Niko (Nikkō Tōshō-gū) šventyklos-mauzoliejaus ir imperatoriškosios vilos Katsuros. Šiogūnas Tokugava Hidetada liepė pastatyti Niko šventyklą, kuri pasižymėjo puošnumu, raižinių gausa. Jos priešingybė – kuklaus stiliaus Katsuros imperatoriškoji vila, pastatyta Kiote. Vila glaudžiai susijusi su sodais ir priestatais – tai tobulas darnumo pavyzdys.
Populiarūs buvo gyvenamieji minka (jap. 民家) namai. Šiuos tradicinius namus statydavosi gyventojai – nuo turtingų pirklių, kaimo vadovų iki neturtingų ūkininkų. Tradiciniams minka namams būdingos tvirtos medienos konstrukcijos, kad atlaikytų cunamius; šiuos namus buvo nesunku atstatyti. Skirtinguose regionuose randama įvairių minka pastatų architektūros stilių.
Naudota literatūra:
Andrijauskas, A., 2001. Estetiniai spontaniškosios Japonijos tapybos principai. Straipsnis internete: <http://www.elibrary.lt/resursai/LMA/Filosofija/FIL-10.pdf> [žiūrėta 2013 03 29].
Murase, M., 1975. Japanese Art: Selections from the Mary and Jackson Burke collection. [e. knyga] New York: Press of A.Colish Rasta: Google Books <http://books.google.lt/books?id=ZQ8NAl2Bj-4C&lpg=PA211&dq=ukiyo-e&hl=lt&pg=PA211#v=onepage&q=ukiyo-e&f=false> [žiūrėta: 2014 m. vasario 26 d.].
Nakayama, K., 1987. Pictorial Encyclopedia of Japanese Culture: The Soul and Heritage of Japan. Tokyo: GAKKEN CO., LTD.
National Gallery of art, 1998. Edo: Art in Japan 1615-1868. Landover: National Gallery of Art.
Nishiyama, M., 1997. Edo culture: daily life and diversions in urban Japan, 1600-1868. Honolulu: The Maple-Vail book Manufacturing Group.
Redagavo Eidmantė Kalašinskaitė
