Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Jošiko Kavašima

Jošiko Kavašima

Gimusi kaip Aisin Dziue Luo Sianju (愛新覺羅氏楊憲益 Aisin Gioro Xianyu), geriausiai žinoma Jošiko Kavašima (川島芳子 Kawashima Yoshiko), „Rytų brangenybės“ (東鎮 Dongzhen Eastern Jewel), arba Džin Bihui (金璧輝 Jin Bihui) vardu. Jošiko buvo keturioliktoji Mandžiūrijos princo Su dukra, Mandžiūrijos princesė, vėliau tapusi šnipe dirbančia Japonijai. Jošiko gimė 1907 metais gegužės 24 dieną Pekine. Jos tėvas Šanči (善耆 Shanqi) buvo Čingų (清朝 Qing) dinastijos princas, o jos mama buvo viena iš jo sugulovių.

Vaikystė

1914 metais, kai Jošiko buvo aštuoneri metai, jos tėvas atidavė ją savo geram šeimos draugui  Nanivai Kavašimai (川島浪速 Kawashima Naniwa), kuris buvo Japonijos šnipas, dirbęs Mandžiūrijoje. 1919 metais Naniva įsidukrino Rytų Brangenybę ir suteikė jai japonišką vardą Jošiko. Augdama Japonijoje, Macumoto mieste, Jošiko mokėsi japonų kalbos. 1922 metais mirė jos tėvas, o jos motina sekdama mandžiūrų tradicijas nusižudė. Po tėvų mirties Jošiko buvo išsiųsta į Tokiją, kur mokėsi kendo (剣道 kendō), dziudo (柔道 jūdō), fechtavimo ir jodinėti žirgais.

Vestuvės

Kai Jošiko buvo 20 metų ji buvo išsiųsta į Mongoliją. Kavašima Nanivas buvo suplanavęs Jošiko vestuves su Mongolijos armijos generolo sūnumi Kandžiurdžabu (Ganjuurjab). Tai buvo politiškai naudinga sąjunga. Tačiau jų santuoka po maždaug dvejų metų nutrūko ir Jošiko grįžo į savo gimtinę Kiniją.

Naujas gyvenimas

Jošiko apsistojo Šanchajuje, kur susipažino su Tanaka Riukičiu (田中 隆吉 Tanaka Ryūkichi). Jis buvo Japonijos armijos generolas ir žvalgybos pareigūnas. Jošiko naudodamasi savo turimais ryšiais ir Šanchajaus elito vakarėliuose viliodama Kinijos vyriausybės pareigūnus teikė Riukičiui naudingą informaciją. Tanaka išmokė Jošiko šnipinėjimo ir po kurio laiko ji oficialiai tapo šnipe dirbančia Japonijai. 1931 metais Jošiko buvo iškviesta atvykti į Tiandziną (天津, Tianjin). Japonijos armijos generolas ir pulkininkas Kendžis Doihara (土肥原 賢二 Doihara Kenji) davė Jošiko užduotį priversti Paskutinįjį Kinijos Imperatorių Puji ((溥仪 Pǔyí) (su kuriuo Jošiko turėjo kraujo ryšį) persikelti į Mandžiūriją.

Mandžiūrijos incidentas

Mukden arba Mandžiūrijos incidentas buvo įvykis inscenizuotas japonų kariuomenės, kurio dėka japonai įsiveržė į Madžiūriją ir įsteigė marionetinę Mandžiūrijos valstybę (滿洲國 Mǎnzhōugu). Ši valstybė turėjo padėti japonams įsiveržti į Kiniją. Tačiau kad Mandžiūrija būtų legaliai įteisinta, japonams reikėjo paversti Puji Mandžiūrijos imperatoriumi. Jošiko užduotis buvo įtikinti Puji palikti Tiandziną ir persikelti į Mandžiūriją. Pasitelkusi apgaulę Jošiko įtikino, kad Tiandzine pasilikti Puji nėra saugu ir 1931 metų lapkritį Puji buvo nugabentas į Mandžiūriją. Nors japonai Puji žadėjo padaryti Mandžiūrijos imperatoriumi, tačiau jis buvo pavadintas vyriausiuoju vadovu (tik po kelių metų išsikovojo Japonijos Mandžiūrijos valstybės imperatoriaus titulą). Taip buvo įteisinta Mandžiūrijos valstybė, kurios krašto apsauga ir valdžia buvo daugiausiai valdoma Kvandungo (関東軍  Kantōgun) armijos. Mandžiūrija tapo karine ir ekonomine baze skirta Japonijos įsiveržimui į Kiniją. Po šios sėkmingai įvykdytos užduoties Japoniją suteikė Jošiko majoro laipsnį.

Šanchajaus incidentas

Jošiko grįžus į Šanchajų jai ir Tanakai pulkininkas Doihara paskyrė kitą užduotį. Jie turėjo suorganizuoti Šanchajaus puolimą. Jiems buvo suteiktos Kvandungo armijos lėšos, kuriomis jie pasinaudojo nusamdydami provokatorius sukėlusius sumaištį Džabei (閘北 Zhabei) rajone. 1932 metų sausio 18 dieną penki budistų vienuoliai buvo užpulti kinų civilių šalia esančios gamyklos. Du iš jų buvo stipriai sužeisti, vienas mirė. Kilo maištas ir po kelių valandų gamykla buvo sudeginta (šaltiniai iki šiol nesutaria ar tai buvo kinai ar japonai). Vienas policininkas ir dar keli žmonės žuvo mėginant numalšinti maištą. Šis incidentas sukėlė protestus prieš japonus visame Šanchajuje. Po šių atakų Japonų valdžia pareikalavo kinų atsiprašymo, užpuolime dalyvavusių sulaikymo, nutraukti visas organizacijas prieš japonus ir sumokėti kompensaciją. Sausio 28 dieną, po pietų, Šanchajaus tarybą pranešė sutinkanti įvykdyti japonų reikalavimus. Apie 11 valandą vakare, Japonijos karinio jūrų laivyno vadas Šiodzavas Koičis (塩沢 幸 Shiozawa Kōichi) pranešė Šanchajaus merui, kad ketina užimti Džabei rajoną ir pareikalavo, kad kinų kariuomenė būtų iš ten išvesta. 11 val. 45 minutės japonų pajėgos įžengė į Džabei rajoną ir japonų karinis laivynas įsakė bombarduoti Šanchajų. Vėliau, pasibaigus Antrajam pasauliniui karui, Tanaka, dalyvaudamas Tokijo karo nusikaltimų teisme prisipažino esantis visiškai atsakingas už Šanchajaus incidentą įvykusi 1932 metais, teigdamas, kad jis buvo įvykdytas siekiant atitraukti dėmesį nuo Mandžiūrijos. Jis patvirtino, kad Jošiko taip pat buvo įtraukta į šį incidentą. Po Šanchajaus incidento Tanaka gavo įsakymą grįžti į Japoniją, o Jošiko toliau dirbo Kendžiui Doiharai.

Karo pabaiga

1945 metų rugsėjo 2 dieną Japonija pasidavė Kinijai. Tuo metu Jošiko buvo Pekine. Sužinojusi, kad Japonija pasidavė ir numanydama, kad kinai gali jos ieškoti, Jošiko kurį laiką slapstėsi ir planavo grįžimą į Japoniją. Praėjus beveik dviem mėnesiams po Japonijos pasidavimo, spalio 11 dieną, ji buvo sulaikyta kontržvalgybos pareigūnų ir uždaryta į Pekino pirmąjį kalėjimą. Būdama kalėjime ji parašė laišką savo įtėviui Kavašimai prašydama jo atsiųsti dokumentus įrodančius jai suteiktą Japonijos pilietybę. Tačiau Kavašima tuomet teigė, kad jai Japonijos pilietybė niekada nebuvo suteikta ir kad jis nebuvo jos įsivaikinęs. Kinijos nacionalistai ją vaizdavo kaip Čingų imperijos narę veikiančią prieš Kiniją, ir kaip moterį, kuri paskyrė savo gyvenimą norėdama sugrąžinti jos šeimos represinį režimą ir nuversti nacionalistų revoliucijos pasekėjus. Jos artimas ryšys su Japonija buvo kaip įrodymas kaltinant ją išdavyste. Nuo pat pradžių jos kaltinamasis nuosprendis buvo tik išankstinė išvada, bet vėliau ji pripažino savo kaltę, tačiau teigė viską dariusi Kinijos labui. Jos teismas dėl šnipinėjimo prasidėjo 1947 metų spalio 15 dieną. Po savaitės ji buvo pripažinta kalta dėl Kinijos išdavystės ir nuteista mirties bausme.

Egzekucija

Jošiko buvo uždaryta Pekino pirmajame kalėjime, kuriame praleido tris metus. Jos prašymas atlikti privačią egzekuciją buvo atmestas ir 1948 metų kovo 25 dieną viešos egzekucijos metu, stebint šimtams kinų, jai buvo įvykdyta mirties bausmė paleidžiant šūvį į galvą.

Abejonės dėl Jošiko mirties

Įvairios versijos ir gandai apie Jošiko mirtį iki šių dienų yra iki galo neišaiškintos. Neilgai trukus, kai spaudoje pasirodė po egzekucijos daryta nuotrauka su jos kūnu, žmonės ėmė spėlioti ar ji tikrai mirė tą dieną. Egzekuciją stebėjo tik du žurnalistai iš vakarų, tačiau jie buvo pašaliečiai, kuriais nebuvo galima pasitikėti. Kinų reporteriai tikėjosi būti įvykio liudininkai, bet jiems buvo uždrausta įeiti į kalėjimą. Kadangi nuotraukoje veidas padengtas krauju, nebuvo nieko išskirtinio kas galėtų patvirtinti lavono tapatybę. Viena iš versijų: pareigūnai buvo papirkti, kad suklastotų jos egzekuciją. Vėliau pasirodė moteris tvirtinusi, kad tą dieną mirė ne šnipė, o jos ligota sesuo. Ji tvirtino, kad jos šeimai buvo prižadėta didelė suma pinigų už apsikeitimą vietomis su Jošiko.

Naujausia versija, kurią tvirtina kinų tyrinėtojai, kad iki 1978 metų ji gyveno Džangčun (长春 Changchun) mieste, šiaurinėje Kinijos dalyje, kur turėjo daug ryšių. Kai japonų žurnalistai, domėjęsi Jošiko Kavašima, aplankė seną šventyklą Kinijoje, rado kapavietę su moters nuotrauka, panašia į Jošiko. Paklaustas vyriausiasis šventyklos vienuolis patvirtino, kad tai jos atvaizdas ir kad ji mirė sulaukusi garbaus amžiaus. Tačiau žurnalistams grįžus po kelių mėnesių, kapavietės nebebuvo, o vienuolis atsisakė kalbėti. Kitas incidentas, kai Japonijos ministras pirmininkas Kakuei Tanaka (田中 角榮 Tanaka Kakuei) paklausė Kinijos ministro pirmininko Džou Enlai (周恩来 Zhou Enlai) ar Jošiko buvo gyva ir jis tai patvirtino, sukėlė dar daugiau diskusijų. Tačiau nei viena iš šių versijų niekada nebuvo patvirtinta ar įrodyta. (Birnbaum Ph., 2015, p. 2-3)

Įdomūs faktai

  • Jošiko teigė, kad 16 metų ją išprievartavo jos senelis.
  • Būdama 17 metų ji nusikirpo plaukus trumpai ir pradėjo rengtis vyriškais drabužiais, taip pat ėmė mėgdžioti vyriško kalbėjimo manieras. Tai nuskambėjo kaip itin įdomus įvykis nacionalinėje Japonijos žiniasklaidoje.
  • Spėjama, kad Jošiko buvo transseksualė.
  • Ji buvo priklausoma nuo opijaus.
  • Gyvendama Šanchajuje turėjo meilužių tarp kurių buvo ir moterys ir vyrai.
  • Mandžuko valstybėje ji buvo populiari visuomenės veikėja, ne kartą davusi interviu ir dalyvavusi radijo laidose.
  • 1933 metais Muramacu Šiofu (村松梢風 Muramatsu Shōfu) išleido biografinį romaną apie Jošiko pavadinimu „The Beauty in Men’s Clothing“. Tai buvo labai hiperbolizuota Jošiko gyvenimo istorija. Nors tai buvo grožinės literatūros kūrinys, kuriame galėjo būti daug neteisingos informacijos, tačiau ši knyga buvo panaudota kaip vienas iš įkalčių Jošiko teisme.

Šaltiniai

Birnbaum Ph., 2015. Manchu Princess, Japanese Spy: The Story of Kawashima Yoshiko, the Cross-Dressing Spy Who Commanded Her Own Army. [e-knyga] Columbia University Press. Rasta: <http://books.google.com> [žiūrėta 2016 kovo 29].

Hagen S. C., 2014. Human Devil – Tientsin at War – Part II. Tientsin at War, [internete] rasta: <http://www.cshagen.com/human-devil/> [žiūrėta 2016 kovo 30]

Hoyt P. E., 2001. Japan’s War: The Great Pacific Conflict. [e-knyga] Cooper Square Press. Rasta: <http://booksgoogle.com> [žiūrėta 2016 kovo 30].

Yamamuro Sh., 2006. Manchuria Under Japanese Dominion. [e-knyga] University of Pennsylvania Press. Rasta: <http://books.google.com> [žiūrėta 2016 kovo 29].

Kimura R., 2014. Japanese Peony. [e-knyga] Itoh Press. Rasta: <http://books.google.com> [žiūrėta 2016 kovo 31].

Lindley M., 2008. Rytų Brangenybės užrašai. London: Bloomsbury Publishing.

Meyer-Fong T., 2015. The Uncooperative Facts of an Elusive Life. Los Angeles review of books, [internete] rasta: <https://lareviewofbooks.org/review/uncooperative-facts-kawashima-yoshiko> [žiūrėta 2016 kovo 30]

1 vote