Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kagura

Kagura

Kagura (神楽 kagura, liet. „dievų pramoga“) – šventas, senovinis šintoistinis šokis. Jis yra šokamas Japonijos festivaliuose daugiau nei tūkstantį metų. Kagurą atliekantys šokėjai yra lyg istorijos pasakotojai, naudojantys įvairias kaukes, kostiumus, artistiškus judesius su kardais, specialiuosius efektus ir fejerverkus, kurie pasakoja istoriją apie šintoistinius mitus. Šintoistų maldyklos tarnaitės miko, šokdamos šį šventąjį šokį, naudoja varpelius, vėduoklę, bambuko šakelę su lapais, šventą japoniško svarainio šakelę.

Mitologija

Kaguros šokis pirmą kartą buvo atliktas deivės Udzumės (天宇受売命 arba 天鈿女命 Ame no Uzume no mikoto, liet. „aušros, garbės ir džiaugsmo deivė“). Pasak mitologijos, deivė Amaterasu susipyko su savo broliu Susano. Iš pykčio dievas Susano suniokojo savo sesers ryžių laukus ir brutaliai nužudė vieną iš jos tarnaičių. Dėl šios priežasties deivė Amaterasu užsidarė Dangaus oloje (天岩戸 Ama no Iwato), todėl visas pasaulis paskendo tamsoje ir įsiviešpatavo amžina naktis. Įvairūs šintoizmo dievai susirinko prie šios olos ir pradėjo mąstyti kaip iš ten išvilioti saulės deivę Amaterasu. Dievas Omoikane (思兼 arba 思金, liet. „išminties dievas“) sugalvojo planą. Jis paskyrė keletą dievų gaminti veidrodį, rinkti brangakmenius ir gaminti šventąją virvę. Kiti dievai turėjo atnešti prie olos šventojo sakaki (žydinčio spygliuočio) medžio šakų ir pririšti prie jų šventuosius brangakmenius. Šventasis paukštis – gaidys, buvo priverstas giedoti, nes tai simbolizuoja saulės patekėjimą. Kai buvo baigta ruoštis, dievai uždegė laužą ir pakvietė deivę Udzumę. Aušros deivė užlipo ant pakylos ir pradėjo šokti. Visi dievai, kurie sėdėjo aplink, dainavo ir sveikino deivę pritariamaisiais šūksniais. Udzumė paniro į šventąjį transą. Ji apnuogino savo krūtis, pakėlė sijoną apnuogindama ir lytinius organus (visa tai simbolizavo žemdirbystės derlingumą). Tuo momentu daugybė dievų pradėjo juoktis ir tai sudrebino dangų.

Išgirdusi daugybės dievų juoką kitoje olos pusėje, Amaterasu tuo susidomėjo. Ji pastūmė akmenį, užtvėrusį įėjimą į olą, kad galėtų pažiūrėti, kas vyksta lauke. Tuo metu du dievai pastatė veidrodį prieš saulės deivę ir ši pamatė neapsakomai gražią moterį. Nesuvokdama to, kad tai jos pačios atspindys veidrodyje, deivė buvo pakerėta šio vaizdo. Tuo metu, Amane-no Tadžikarao (天手力男神 arba 天手力雄神 Amane no Tadikarao, liet. „fizinės jėgos dievas“) paėmė Amaterasu už rankos ir išvedė ją iš olos. Pasaulyje vėl atsirado saulės šviesa, o dievas Futotamas (ふとたま Futotama) užrišo šventąją virvę ant uolos įėjimo, kad saulės deivė daugiau negalėtų joje pasislėpti (Sharma 1994, p. 100).

Kagura pasirodymai

Senovėje kagurą galėdavo atlikti tik šintoistinės maldyklos tarnaitės, nes šis šokis būdavo atliekamas dievams kaip ceremonija, kurios metu žmonės prašydavo gero derliaus, sėkmingos žvejybos ir apsaugos nuo ligų. Tos tarnaitės buvo vadinamos miko (巫女). Šiais laikais kagura atliekama kaip pramoga žmonėms. Dažnai šis šokis atliekamas auditorijose ar salėse, taip pat specialiose kaguros salėse (神楽殿 Kagura-den). Senovėje jis buvo atliekamas ten, kur gyveno šintoizmą išpažįstantys žmonės, ir šventose vietose, kuriose melstasi dievams.

Net ir dabar žemės ūkiu besiverčiatys kaimai rudenį, nuėmus ryžių derlių, šventyklose vis dar atlieka kagurą, norėdami dievams parodyti dėkingumą už gerą derlių. Žmonės renkasi pažiūrėti kaguros pasirodymo visą naktį. Seniau kai kurie kaguros pasirodymai vykdavo net tris dienas iš eilės.

Kagura yra skirstoma į dvi pagrindines grupes: mikagurą ir sotokagurą. Šokiai yra suskirstyti pagal tai, kur jie yra šokami – ar imperatoriškuose rūmuose, ar už jų ribų.

Mikagura

Kagura yra vienas iš labiausiai paplitusių ir iki šiol vyraujančių Japonijos vaizduojamojo meno šakų. Mikagura (御神楽 mikagura) yra atliekama tik kilmingųjų žmonių – imperatoriškuose rūmuose ir didžiausiose šiontoistinėse maldyklose. „Mi“ – reiškia „pareikšti pagarbą“. Šokis imperatoriškuose rūmuose buvo atliekamas priešais patalpas, kuriose buvo laikomas šventas veidrodis Jata no Kagami (八咫鏡 Yata no Kagami), kuris buvo panaudotas išviliojant saulės deivę Amaterasu iš Dieviškosios olos (Lancashire 2016, p. 24). Ritualas pradedamas laužo uždegimu. Dvi muzikantų grupės sėdėdavo priešais veidrodį. Kairėje pusėje sėdinti grupė buvo vadinama motokata (jap. もとかた motokata), dešinėje pusėje – suekata (jap. すえかた suekata). Už muzikantų sėdėdavo mikaguros ritualo vedėjas (jap. 人長  ninjō). Pasirodžius imperatoriui, buvo pradedama groti „Laužo“ daina (jap. 庭火の曲  Niwabi no Kyoku). Vėliau mikaguros ritualas buvo suskirstytas į keturias dalis: torimono (jap. とりもの), osaibarį (jap. おさいばり), kosaibarį (jap. こさいばり), dzoką (jap. じょおか). (Ortolani 1990, p. 16-17)

Sotokagura

Sotokagura (jap. 里神楽 sotokagura) – tai įvairių stilių šokiai, atliekami už imperatoriškųjų rūmų ribų. Šią kagurą galėjo šokti ne tik kilmingieji, bet  ir paprasti žmonės. Plintant šio stiliaus šokiui po visą Japonijos teritoriją, atsirado daugybė įvairiausių sotokaguros stilių. Sotokagurą galima skirstyti į keturis tipus: miko (jap. 巫女  miko) kagurą; Isės (jap. 伊勢 Ise) kagura; Idzumo (jap. 出雲 Izumo) kagurą; „liūto“ (jap. 獅子Shishi) kagurą. (Takayama 2007)

Miko kagura

Miko (巫女 miko) – šintoistinės šventyklos jauna tarnaitė, kuri atlieka kaguros šokį. Miko kagura yra lėtas ir grakštus šokis, atliekamas mergaitės miko. Ritualo metu vyksta šamanistinė veikla – apsėdama šamanė ir ji pranašauja, nes tikima, kad miko per šį ritualą tampa tarpininke tarp dievų ir žmogaus. Miko kagura yra seniausias kaguros šokis, atliekamas ir šiomis dienomis. (Takayama 2007)

Isės kagura

Isės kaguros pavadinimas yra kilęs iš Mijės prefektūroje esančios Didžiosios Isės šventyklos. Ši šventykla yra viena iš seniausių šventyklų visoje šalyje, pastatyta III amžiuje. Tai pagrindinė vieta, kurioje garbinama saulės deivė Amaterasu. Nors iš šios šventyklos yra kilęs Isės kaguros šokis, joje kagura nebeatliekama. Vis dėlto čia iki šiol vykdomos karšto vandens ceremonijos, kurios simbolizuoja žmonių kreipimąsi į dievus, aukojant jiems karštą vandenį. Šis ritualas dar yra vadinamas Judatės (jap. 湯立て yudate) kagura. Isės kagurą galima pamatyti Aiči prefektūroje Gėlių šventės (jap. 花祭 hana matsuri) metu ir Nagano prefektūroje Žiemos šventės (jap. 冬祭 fuyu matsuri) metu. Ritualinis šokis yra atliekamas šokėjams dėvint arba nedėvint kaukes. (Petersen 2007, p. 26)

Idzumo kagura

Šis šokis išpopuliarėjo Oitos ir Šimanės prefektūrose. Idzumo kagura yra žinoma kaip teatrališkiausias kagura pasirodymas iš visų. Kaip ir Isės kaguros ritualas, Idzumo kaguros pasirodymas vykdomas su kaukėmis ir be jų. Jei ritualas vykdomas be kaukių, jį atliekantis šokėjas visada rankose laiko kokį nors objektą, nes šokis yra labai ekspresyvus. Dažniausiai Idzumo kaguros ritualo metu atpasakojamas vienas iš daugelio mitologinių įvykių. (Petersen 2007, p. 28)

„Liūto“ kagura

Šis šokis išsiskiria iš kitų šokių tuo, kad ritualuose yra naudojamos medinės liūto kaukės. Atliekant „liūto“ kaguroją medinė liūto galva yra judinama viso liūto šokio (jap. ししまい shishimai) metu. Pagrindinis šio šokio tikslas yra atiduoti aukas dievams ir išvaryti blogąsias dvasias iš teritorijos. Kartu su dainomis ir muzika, šokis simbolizuoja, kaip išvaromas blogis. Muzika atliekama fleitomis, būgnais ir cimbolais. (Asai 1999,  p. 34-35)

Kagura šiomis dienomis

Deja, šiais laikais kagura prarado savo originalią formą. Ilgainiui originalūs kaguros judesiai buvo pamiršti, todėl sukurti nauji. Dabar kagura yra labiau stilizuota, ritualai supaprastinti. Anksčiau kagurą atlikdavo tik moterys, bet dabar, kai šis šokis labiau išskiriamas kaip teatro pasirodymas, vaidmenis ant scenos gali atlikti ir vyrai. Šokio pasirodymus galima skirstyti į dvi grupes: maikatą (jap. まいかた maikata) ir hajašikatą (jap. はやしかた hayashikata). Maikatos yra šokėjai, apsirengę spalvingais, detaliai išsiuvinėtais drabužius, o hajašikatos groja muziką įvairiais muzikos instrumentais. Priklausomai nuo atliekamos kaguros, maikatos taip pat dėvi įvairius perukus, kurie vadinami gaso (jap. がっそ) ir kaukes, su kuriomis šoka ir kalba. Hajašikatos groja odaiko (jap. おだいこ) – dideliu būgnu, kodaiko (jap. こだいこ) – mažu būgnu, čiočigane (jap. ちょちがね) – cimbolais, ir jokubue (jap. よくぶえ) – fleita.

 

Literatūra

  1. „Kagura“, Kids Web Japan. Prieiga per internetą: < http://web-japan.org/kidsweb/meet/kagura/kagura03.html>. [žiūrėta 2017 m. gruodžio mėnesio 4 d.]
  2. Asai, S. 1999, Nōmai Dance Drama: A Surviving Spirit of Medieval Japan, Greenwood Publshing Group, Kalifornija. [internete] Prieiga per internetą : < https://books.google.lt/books?id=Fy2R4QIW4_4C&dq=shishi+kagura&hl=lt&source=gbs_navlinks_s >. [žiūrėta 2017 m. gruodžio mėnesio 4 d.]
  3. Bocking, B. 1997, A Popular Dictionary of Shinto, Psychology Press, Didžioji Britanija. [internete] Prieiga per internetą: < https://books.google.lt/books?id=y0TIfrZuq_YC&hl=lt&source=gbs_navlinks_s>. [žiūrėta 2017 m. gruodžio mėnesio 4 d.]
  4. Frédéric, L. 2002, Japan Encyclopedia, Harvars University Press, Kembridžas, Masačusetsas. [internete] Prieiga per internetą: < https://books.google.lt/books?id=p2QnPijAEmEC&hl=lt&source=gbs_navlinks_s >. [žiūrėta 2017 m. gruodžio mėnesio 4 d.]
  5. Lancashire, T. 2016, An Introduction to Japanese Folk Performing Arts, Ashate Publishing, Farnemas. [internete] Prieiga per internetą: < https://books.google.lt/books?id=Ph0GDAAAQBAJ&hl=lt&source=gbs_navlinks_s >. [žiūrėta 2017 m. gruodžio mėnesio 4 d.]
  6. Ortolani, B. 1990, The Japanese Theatre: From Shamanistic Ritual to Contemporary Pluralism, Brill Publishes, Leidenas. [internete] Prieiga per internetą: < https://books.google.lt/books?id=prcfAAAAIAAJ&hl=lt&source=gbs_navlinks_s >. [žiūrėta 2017 m. gruodžio mėnesio 4 d.]
  7. Petersen, D. 2007, An Invitation to Kagura: Hidden Gem of the Traditional Japanese Performing Arts, Lulu Press, Morisvilis. [internete] Prieiga per internetą: < https://books.google.lt/books?id=LFRUnFhs5qgC&dq=gasso+wig&hl=lt&source=gbs_navlinks_s >. [žiūrėta 2017 m. gruodžio mėnesio 4 d.]
  8. Raz, J. 1983, Audience and Actors: A Study of Their Interaction in the Japanese Traditional Theatre, Brill Publishes, Leidenas. [internete] Prieiga per internetą: < https://books.google.lt/books?id=hiQVAAAAIAAJ&dq=ame+no+uzume&hl=lt&source=gbs_navlinks_s >. [žiūrėta 2017 m. gruodžio mėnesio 4 d.]
  9. Sharma, A. 1994, Religion and Women, Suny Press, olbanis, Niujorkas. [internete] Prieiga per internetą: < https://books.google.lt/books?id=2Oeq-yXuJrYC&dq=ame+no+uzume&hl=lt&source=gbs_navlinks_s >. [žiūrėta 2017 m. gruodžio mėnesio 4 d.]
  10. Takayama, S. 2007, „Kagura“, Encyclopedia of Shinto. Prieiga per internetą: < http://eos.kokugakuin.ac.jp/modules/xwords/entry.php?entryID=1013%20 >. [žiūrėta 2017 m. gruodžio mėnesio 4 d.]
  11. Mäkitalo, T., Miko performing Kagura on Mikoshi, fotografuota 2010m. rugpjūčio 2 d.
1 vote