Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kappa

Kappa

Kapa (河童 kappa), dar vadinami kavataro (川太郎 kawatarō, liet. „upės berniukas“), komahiki (駒引, liet. „arklių traukėjas“) arba kavako (川子 kawako, liet. „upės vaikas“), yra jokajai, dažnai minimi japonų folklore. Pavadinimas kilęs iš žodžių upė (kawa) ir sulenkimas (wappa) arba vaikas (warabe). Šintoizme jie laikomi vandens dievybėmis.

Kapa su plaukais vadinami hyōsube (ひょうすべ). Su kapomis siejama daugiau nei 80 pavadinimų, pvz.: kawappagawappakōgomizushimizuchienkōkawasosuitengudangame. Kartu su oni ir tengu, kapos yra žinomiausi jokajai Japonijoje.

Kapos yra panašūs į suomių näkki, skandinavų näck / neck, slavų vodnik ir škotų kelpie. Visi pasakojimai apie juos ir apie pavojus, tykančius vandenyje, naudojami vaikams bauginti.

Manoma, kad legendoms apie kapas įtakos turėjo milžiniškas japoniškas driežas (hanzaki), agresyvi salamandra, kuri ryja savo aukas (Akutagawa 1927, p. 3–5).

Išvaizda
Kapa dažniausiai piešiamas kaip padaras, dydžiu prilygstantis vaikui. Jo oda žvynuota, dažniausiai mėlynos, žalios, kartais geltonos spalvos. Kapos gyvena Japonijos upėse ir ežeruose, turi įvairių savybių, kurios padeda gyvenant tokioje aplinkoje, pvz., plėvėtas rankas ir kojas. Kartais sakoma, kad kapos gali plaukioti kaip žuvys ir turi žuvies kvapą. Posakis „kappa-no kawa nagare“ („kapa skęsta upėje“) (Akutagawa 1927) reiškia, kad net ir geriausi daro klaidų.

Nors skirtinguose regionuose kapų išvaizda aprašoma nevienodai, dažniausiai pasikartojančios jų savybės yra: šarvai, snapas, žvynai, plokščia, nuolatos šlapia vieta ant viršugalvio, be plaukų. Pastaroji laikoma kapos jėgų šaltiniu. Ši vieta turi būti pilna vandens, kai kapa yra sausumoje: jei ji išdžiūsta, kapa praranda jėgas ir gali net numirti. Nors kapos laikomi vandens būtybėmis, gana dažnai jie išlipa į sausumą. Sausumoje jų žvynai pasidengia metalu. Pasak kai kurių legendų, pavasarį ir vasarą kapos leidžia vandenyje, o likusius metus − kalnuose ir yra vadinami kalnų dievais (山の神). Nors jie gyvena visoje Japonijoje, bet dažniausiai minimi Sagos prefektūroje (Encyclopedia Britannica).

Elgesys
Dažniausiai kapos laikomi apgavikais, pokštininkais ar šiaip bėdų pridarančiais padarais. Jų elgesys svyruoja nuo visai nekaltų pokštų: garsaus oro gadinimo ar žiūrėjimo moterims po sijonais, iki baisių nusikaltimų: žmonių ir gyvūnų skandinimo, vaikų grobimo, moterų prievartavimo.

Užsitarnavę vandens monstrų vardą, kapos dažnai kaltinami žmonių skandinimu. Sakoma, kad naudodamiesi savo didele jėga jie moka įvilioti ir įtraukti žmones į vandenį. Kartais teigiama, kad jie ieško aukų, nes nori išgerti jų kraują, suvalgyti kepenis ar atimti sielą. Net ir dabar kai kuriuose Japonijos kaimuose prie vandens telkinių yra ženklų, įspėjančių apie kapas.

Kapos taip pat puola gyvulius, dažniausiai karves ir arklius. Visoje Japonijoje labai populiarūs pasakojimai apie kapų bandymus nuskandinti arklius. Pagautas nusikaltimo vietoje kapa priverčiamas atsiprašyti, kartais net raštiškai. Ši ceremonija dažniausiai vyksta arklidėse, kur kapa bando pavogti arklį. Būtent arklidėse kapos laikomi pažeidžiamiausiais.

Kapos taip pat yra laikomi moterų prievartautojais. Kai kuriose Japonijos vietovėse gausu pasakojimų apie kapų išprievartautas moteris ir moteris, kurios susilaukė jų vaikų. Sakoma, kad tokius vaikus dažniausiai iš karto palaidodavo (Frederic, p. 15–19).

Buvo tikima, kad pasprukti nuo kapų yra tik keletas būdų. Vienas iš jų – apgauti kapas pasinaudojus jų labai dideliu mandagumo jausmu (Akutagawa, p. 10–14): jei žmogus nusilenkia kapai, šis privalo atsakyti tuo pačiu gestu. Nusilenkus vanduo nuo jo viršugalvio išsipila ir kapa negali pajudėti tol, kol negauna vandens iš savo gimtosios upės. Jei žmogus pripils vandens į kapos viršugalvį, ši būtybė jam tarnaus iki gyvenimo galo. Dar viena kapų silpnybė yra jų rankos – jas galima lengvai nutraukti. Norėdamas atgauti nutrauktas rankas, kapa gali tarnauti žmogui ar pasidalyti su juo savo žiniomis. Dar vienas kovos metodas yra šiogi (shogi) arba sumo: kartais kapa iškviečia žmogų į sumo dvikovą arba kitokių įgūdžių išbandymą. Pasakojimas apie tėvą, pažadėjusį kapai savo dukros ranką mainais už nuolatinį dirbamos žemės drėkinimą, byloja, kad kapos atviri įvairiems žmonių pasiūlymams.  Pasakojime dukra liepė kapai panardinti keletą moliūgų į vandenį, bet kadangi jam nepavyko įvykdyti užduoties, kapa privalėjo atsitraukti ir taip mergina buvo išgelbėta nuo pažadėtų vedybų. Taip pat su kapomis buvo kovojama pasitelkus jų baimę geležiai, sezamams ar imbierui.

Kapos nėra visiškai neigiamos būtybės: jie domisi žmonių civilizacija, supranta ir šneka japonų kalba. Kapos netgi gali susidraugauti su žmonėmis, jei jiems duodama baklažanų, soba makaronų, natto ar, geriausia, agurkų. Šie produktai kapoms yra skanesni už žmonių vaikus. Japonijoje tėvai kartais rašo savo ar vaikų vardus ant agurkų ir išmeta juos į vandenį, kuriame gyvena kapos, tikėdami, kad tai suminkštins vandenį ir jame bus galima maudytis. Kai kuriuose regionuose agurkai buvo valgomi prieš maudynes, siekiant apsisaugoti nuo kapų; kituose regionuose, priešingai, tai buvo laikoma kapų viliojimo priemone ir sakoma, kad taip padarius kapa tikrai užpuls. Susidraugavęs su žmonėmis kapa padeda jiems daugelyje ūkio darbų, ypač drėkinant žemę. Kartais kapa atneša žmonėms šviežių žuvų. Toks jų poelgis laikomas geru ženklu ir manoma, kad žuvų gavusi šeima bus turtinga.

Kapos gerai išmano mediciną. Manoma, kad jos suteikė žmonėms žinių apie kaulų struktūrą ir kaip atstatyti kaulus po lūžių. Dėl šių geranoriškų poelgių kai kuriose šventyklose kapos yra garbinami, jiems nešamos aukos. Taip pat kapų garbei rengiamos šventės, kuriose prašoma gero derliaus. Kai kurios jų švenčiamos ir šiais laikais. Šios šventės dažniausiai vykdavo per lygiadienius, kai kapos keliaudavo iš upių į kalnus arba, atvirkščiai.

 

Šaltiniai:

  1. Akutagawa, R. The Kappa.
  2. Encyclopedia Britannica, šaltinis internete: < http://www.britannica.com/EBchecked/topic/311800/kappa. >
  3. Frederic, L., 2002. Japan Encyclopedia.

 

Redagavo: Greta Kiškytė

3 votes