Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kodama

Kodama

Kodama – dievybė, gyvenanti medyje. Terminas kilęs iš japoniško žodžio kodama (木霊, こだま), kuris pažodžiui reiškia „aidą“ (tarptautinė enciklopedija Britannica). Kodamos yra žmogui paprastai nematomos būtybės, todėl tikima, kad būtent dėl šios savybės, imituodamos žmogaus balsą,  dievybės šelmiškai žaidžia kurdamos „aidus“. Taip pat manoma, kad kodamos gyvena dideliuose ir itin senuose medžiuose, globoja miškan užsukusius „švarios sielos“ keliautojus. Jei tikima, kad medyje gyvena kodama, medis pažymimas šventa ryžių virve šimenava (標縄, Shimenava) (Joyce 2010).

Istorija
Kodamomis tikėta nuo pačių seniausių laikų, kai Japonija dar neturėjo rašytinės kalbos.  Per daugelį amžių sukurti trys skirtingi užrašymo būdai, skirti kodamoms pavadinti. Pats seniausias − 古多万− yra dviprasmiškas, susidedantis iš trijų rašmenų: 古 (ko „senas“),  多(da „daugelis“), 万 (ma „10000“). Kadangi senovės japonai naudojo kinišką rašymo sistemą, žodžiams rašyti dažnai buvo pasirenkamas hieroglifo tarimo garsas, o ne reikšmė, tai paaiškina 古多万 naudojimą. Vėliau atsirado terminai 木魂 (木 ko „medis“; 魂 dama „siela“) ir 木魅 (木 ko „medis“; 魅; dama „siela“). Moderniaisiais laikais paplito terminas 木霊 (木 ko „medis“; 霊 dama „dvasia“), kuris vartojamas iki šių dienų. Kartais naudojamas ir užrašymas 谺 (onkyo), tiesiogiai verčiamas kaip „aidas“.

Keičiantis hieroglifų reikšmėms, keitėsi ir pačios kodamos esmė: nuo gamtos dievų iki kaukų. Senovėje buvo sakoma, kad kodamos − tai gamtos dievybės, gyvenančios medžiuose, judančios iš vienos vietos į kitą, galinčios bet kada grįžti į buvusią vietą, pasirodančios ir išnykstančios kada tik panorėjusios. Vėliau imta manyti, kad kodama − į medį įsišaknijusi dvasia, kitaip tariant, kodama yra pats medis, savo išvaizda niekuo nesiskiriantis nuo aplinkinių medžių tol, kol nukertamas. Mat nukirtus tokį medį, iš jo imdavo tekėti kraujas, o tai reiškė baisiausią prakeiksmą nukirtusiems tą medį.

Dar buvo manoma, kad kodamos skleidžia aidus, rezonuojančius per kalnus, slėnius ir girias. Medžio griūties trenksmas, išgirstas girioje, buvo laikomas liūdnu medžio dvasios šauksmu. Moderniaisiais laikais kalno aidas imtas sieti su jokajumi (妖怪 Yōkai) jamabiku (山彦 Yamabiko, liet. „kalno dievas, dvasia“), kalnuose imituojančiu garsą, ir taip pat neretai vadinamu kodama (Davisson 2012).

Pirmasis šaltinis, kuriame minimos medžių dvasios, rastas seniausioje Japonijos kronikoje Kodžikyje (古事記 Kojiki, „Senovės reikalų užrašai“). Kodžikyje apie senųjų dievų gimimą rašoma: „<…> kitas jiems gimė Vėjo Dievas, kurio vardas Šina tsu hiko no kamis (Shina tsu hiko no kami). Kitą jie pagimdė Medžių Dievą, kurio vardas Kuku no či no kamis (Kuku no chi no kami) <…>“ (p. 28).

Edo laikotarpiu kodamos buvo priskirtos prie kitų Japonijos jokajų ir taip prarado savo dievybės statusą. Istorijose kodamos neretai įgydavo žmogaus pavidalą, kad galėtų priartėti prie savo mylimosios (-jo) ir ją (jį) vesti.

Kodamos Japonijos salose
Aogašimos ir Idzu salose žmonės vis dar garbina kodamas, melsdamiesi šventovėse, pastatytose po japoniškais kedrais. Hačidžio salos žmonės kasmet rengia festivalį, skirtą padėkoti girios dvasiai  – Kodama sama, taip tikėdamiesi palaimos ir atleidimo už iškirstus medžius. Tiesa, Okinavoje  egzistuoja Kinuši (Kinushi) – dvasia, tapati kodamai, kuri taip pat gailiai verkia, naktį nuvirtus medžiui (Davisson 2012).

Kodamų išvaizda
Nors Hajao Mijadzakis savo animė „Princesė Mononokė“ kodamą pavaizdavo kaip mažą, baltą, į ateivį panašią būtybę su judančia galva (Team Ghiblink), niekas negali tiksliai pasakyti, kaip iš tikrųjų atrodo ši dvasia. Interpretacijų esti įvairių: kodama vaizduojama tiek žmogaus, tiek mielų gamtos fėjų pavidalais. Vis dėlto senovės legendose kodama aprašoma kaip nematoma dvasia arba savo išvaizda niekuo nesiskirianti nuo paprastų medžių. Žinomas Japonijos ukijo-e (浮世絵 ukiyo-e) menininkas Torijamas Sekienas savo paveiksle „Iliustruotas naktinis šimto demonų paradas“ (画図百鬼夜行 Gazu Hyakki Yagyō)) kodamą pavaizdavo kaip senyvo amžiaus vyrą ar moterį, tiesiog stovintį šalia medžio.

 

Literatūros sąrašas:

 

Davisson, Z., 2012. Kodama – The Tree Spirit [internete] rasta: < http://hyakumonogatari.com/2012/08/05/kodama-the-tree-spirit/ > [žiūrėta: 2015 04 29].

Joyce, The Lazy Tree, 2010. Kodama「木魂」 Spirit of the Forest [internete] rasta: < http://cargocollective.com/joyceleelazytree/Kodama-Spirit-of-the-Forest > [žiūrėta: 2015 04 29].

Team Ghiblink, Mononoke Hime [internete] rasta: < http://www.nausicaa.net/miyazaki/mh/faq.html#index > [žiūrėta: 2015 04 29].

The Kojiki: Records of Ancient Matters (iš japonų kalbos į anglų kalbą vertė Chamberlain B. H., 1882  [internete] rasta: < http://sacred-texts.com/shi/kj/kj013.htm >  [žiūrėta: 2015 04 29].

Papildomai žiūrėti:

Japanese Creational Myths: Izanagi and Izanami version 2: < http://www.crystalinks.com/japancreation.html >

Encyclopedia of Shinto: Kukunochi:
< http://eos.kokugakuin.ac.jp/modules/xwords/entry.php?entryID=97 >

Cult web: Kodama
< http://www.att7.jp/dictionary/reinosyurui/kodama.html >

Smithsonian Libraries: Gazu Hyakki Yagyo version 1
< https://library.si.edu/digital-library/book/gazuhyakkiyagyo1tori >

 

Redagavo: Greta Kiškytė

4 votes