Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Samurajų garbės kodeksas

Samurajų garbės kodeksas

Bušido (武士道 bushido) – nerašytas samurajų garbės kodeksas, klestėjęs dėl neokonfucionizmo. Įkvėptas šintoizmo ir dzenbudizmo, bušido apibūdino samurajų elgesį feodalinėje visuomenėje. Šis kodeksas vedė samurajus „tikro kario“ keliu, mokė suvokti kovos, meno ir garbės tiesas (Bushido: The soul of Japan, 1900).

Feodalizmo laikais bušido nebuvo įtrauktas į jokį rašytinį sąvadą, tad samurajai neprivalėjo laikytis šių taisyklių. Nebuvo priežiūros institucijų, kurios galėtų stebėti, ar samurajai nenuklysta nuo tikrojo kelio. Šiuo „garbės keliu“ buvo labai domimasi, todėl dauguma japonų metraštininkų panoro įamžinti taisykles raštuose bei knygose.

Seniausioje Japonijos knygoje „Kodžiki“ (古事記 Kojiki) paminėti samurajai ir karys, kuris kovėsi su katana (刀, liet. „japoniškas kardas“). Jamatas Takeras (Yamato Takeru) buvo laikomas „tikruoju samurajumi“, idealiu kariu, nes „Kodžiki“ jis apibūdintas kaip drąsiausias samurajus, geriausiai įvaldęs katanos meną.

Vėliau pasirodė Daidodžio Judzano (1639–1730) „Karo menų pradmenys“; šiame veikale autorius tiksliai apibrėžė bušido reikalavimus. Pasak D. Judzano, samurajai turėjo būti pavyzdingi sūnūs ir niekada neapleisti savo šeimininkų. Taip pat samurajai privalėjo gerbti šeimą ir tikėti, kad svarbiausios dorybės yra ištikimybė, teisybė ir drąsa (vartiklis.lt).

„Hagakure“

Knyga „Hagakure“ (葉隱 hagakure, liet. „paslėpti lapai“) yra praktiškas dvasinis gidas kariams. Ją sudaro buvusio Nabešimos Mitsušigės (Nabeshima Mitsushige) tarno, samurajaus Jamamoto Cunetomo (Yamamoto Tsunetomo) kolekcijos komentarai. Curamotas Taširas (Tsuramoto Tashiro) surinko visus šiuos komentarus iš savo ir Cunetomo pokalbių, vykusių 1709–1716 m., bet knyga buvo išleista daug vėliau. „Hagakure“ dar vadinama „Samurajaus knyga“, „Nabešimos literatūrinių šaltinių rinkiniu“ arba „Hagakure literatūrinių šaltinių rinkiniu“ (Hyakutake Watkin, 1990).

„Hagakure“ buvo parašyta praėjus maždaug 100 m. po Tokugavos eros pradžios, gana taikiais laikais. Kadangi nebuvo su kuo kovoti, samurajus pradėta kviesti į valdančiąją klasę. Knygoje Cunetomas pristato siūlymų, kaip išlaikyti kariuomenę pasiruošusią ir išsaugoti tinkamą požiūrį tais laikais, kai pasirinkti, kas garbinga, o kas ne, buvo labai sunku.

Knygoje aprašytas Cunetomo požiūris į bušido, samurajų kodeksą. Sakoma, kad „Hagakure“ bušido kartais aprašomas kaip „mirties kelias“ – tai reiškia gyventi taip, lyg vienas žmogus jau būtų miręs, ir kad samurajai, norėdami įrodyti ištikimybę valdovui, turi būti pasirengę mirti bet kuriuo momentu. Cunetomo posakis „kario kelias yra mirtis“ (angl. the way of warrior is death) apibendrina ryžtą pasiaukoti, jį ir deklaruoja bušido devizas: „<…> jei esi nužudomas mūšyje, tai tavo lavonas turi ryžtingai žvelgti į priešo veidą <…>“ (Yamamoto Tsunetomo, 1907).

Šioje citatoje pabrėžtina, kad samurajai mirtį suvokė kaip neišvengiamą dalyką ir pasirinkdavo mirti tuo metu, kai buvo gerbiami, jie vengdavo „bailio mirties“. Samurajai buvo disciplinuoti ir drausmingi kariai, gerbę nerašytas taisykles.

7 pagrindiniai kodekso punktai:

  • gi (義 gi) – teisingumas;
  • ju (勇 yu) – drąsa;
  • džin (仁 jin) – geranoriškumas, sugebėjimas derinti savo ir kitų interesus;
  • rei (礼 rei) – pagarba;
  • makoto (誠 makoto) arba šin (信 shin)– sąžiningumas;
  • meijo (名誉 meiyo)  – šlovė;
  • čiugi (忠義 chugi) – ištikimybė.

Šie punktai nurodyti Nitobės Inadzo (Nitobe Inazo) knygoje „Bušido: Japonijos siela“ (Bushido: The soul of Japan, 1900). Šias dogmas samurajai laikė savo religija, vadovavosi jomis kasdieniame gyvenime. Viena iš bušido taisyklių reikalavo atlikti sepuku (切腹 Seppuku) – persipjauti katana pilvą ir garbingai mirti, jei samurajaus valdovas žuvo mūšyje arba mirė dėl kitų priežasčių.

Jamamotui Cunetomui nepavyko atlikti sepuku, nes jo valdovas, miręs 1700 m., nepritarė šiam veiksmui ir liepė Jamamotui pažadėti, kad jis to nedarys. Užuot pasirinkęs mirtį, Jamamotas padėjo parengti „Hagakure“ knygą (Varley 2000, p. 211).

Charakiris

Charakiris (腹切り harakiri) – samurajų savižudybės būdas, pasirenkamas, kai norima išsaugoti garbę; tai garbinga savižudybė. Jis atsirado XII a., iškilus samurajų klasei, ir Japonijoje buvo dar vadinamas sepuku. Iš pradžių samurajai charakirį taikė nenorėdami patekti į priešo rankas, bet ilgainiui šis savižudybės būdas tapo garbinga mirties bausmės alternatyva. Tarp samurajų jis paplito ir kaip noras išvengti negarbės, įrodyti savo tiesą, išpirkti padarytus nusikaltimus, atsiprašyti dėl klaidų, pasiaukoti tam, kad būtų išgelbėta šeima. Dažniausiai charakirį atlikdavo pats samurajus ir jo geriausias draugas ar giminaitis. Karys turėdavo nedidelį peilį, juo persipjaudavo pilvą iš kairės į dešinę, tada šiek tiek į viršų, po to draugas arba giminaitis nukirsdavo jam galvą. Dažniausiai samurajai savanoriškai atlikdavo charakirį, tačiau buvo ir priverstinių atvejų. 1868 m. pastarieji buvo panaikinti (The Columbia Electronic Encyclopedia, 2012).

Charakiris buvo atliekamas anksti ryte. Samurajus, apsuptas savo artimųjų, sėdėdavo lauke, žiūrėdavo į kylančią saulę. Iš pradžių jis rašydavo trumpą atsisveikinimo poemą (俳句 haiku), o po to pasitikdavo savo lemtį – garbingą mirtį nuo kardo ašmenų. Senovėje tikėta, kad žmogaus siela slepiasi ne širdyje ar gerklėje, o būtent pilve, dėl to samurajus tradiciškai persipjaudavo pilvą, kad išlaisvintų sielą (The Columbia Electronic Encyclopedia, 2012).

„Gyvenk trumpai, bet šlovingai. Vieno žmogaus išnykstantis gyvenimas yra tik pasiruošimas mirčiai. Krintantis žiedas toks pats jaudinantis, kaip ir jo grožis, kai žiedas dar augo ant šakos; paskutinis momentas, kaip ir sepuku ritualo ceremonija, yra tiesos momentas“ (Jack Seward’s „Hara-Kiri“, 1968).

Samurajų haiku

Haiku – prozinės poezijos stilius, unikali japonų poezijos forma. Haiku primena dvasinę filosofiją, taosistų simbolizmą, rytų mistikų ir dzenbudistų mokymą. Jų įtaka atsiskleidžia simbolių gausa, poetiniu piešiniu. Haiku būdinga paprasta kalba, peržengianti įprastas reikšmes, eilėse vyrauja linijinis tikslus mąstymas apie gamtos malonę ir pasyvią žmogaus egzistenciją. Tai spalvų, jausmų, gamtos, filosofijos mišinys, keliantis kontrasto įspūdį. Haiku kilo XVI a. iš kito žanro – tankos (kitaip uta); tai japonų lyrikos žanras, nerimuotas penkiaeilis, kurį sudaro skiemenys, eilutėse išsidėstę taip: 5, 7, 5, 7, 7. Pirmosios tankos eilutės ir yra haiku.

Samurajų kelias buvo nuolat lydimas mirties. Šie kariai jos nelaikė tragedija, nes manė, kad mirtis – neišvengiamas dalykas, kurį anksčiau ar vėliau teks patirti. Toks požiūris sieja samurajus su jų pareiga, taip gimsta atsakomybė, sielos ir kūno auka – dedikacija savo suverenui. Paprasta drąsa laikoma ne dorybe, bet aklu postūmiu į priekį, kai veikiama neatsižvelgiant į aplinkybes. Intelektualumas, žmogiškumas ir drąsa yra vertinami bruožai, jie daro samurajų žmogumi (Yamamoto Tsunetomo, 1907).

Tokugavas Iejasu

1542–1616

Skirtingas oras praeina, o atsimename visada vienodą.
Vienintelis skirtumas, kad negali nieko pasiimti kartu.
O, kaip malonu! Vienas miegas, bet du pabudimai.
Šis sapnas apie nykstantį pasaulį! Apverkite ankstyvą saulėlydį!

(Ibid, p. 53)

Oučis Jošitaka

1507–1551

Abu: ir nugalėtojas,
Ir nugalėtasis, yra,
Bet taip pat yra ir rasos lašai,
Bet taip pat yra ir žaibai –
Štai kaip turėtume žvelgti į pasaulį.

(Berry Hideyoshi, p. 235)

Nindžiucu

Nindžiucu (忍術 ninjutsu), arba ninpo (忍法 ninpo), yra senovinis Japonijos kovos menų stilius, karinė taktika ir mąstymo būdas. Nindžiucu praktikuojantis žmogus buvo vadinamas šinobi (忍 shinobi). Šis stilius buvo vienas nemėgstamiausių samurajų kovos būdų (Hatsumi Masaaki, 1988).

Kaip ir daugelio kovos menų, nindžiucu istorija nėra tiksliai žinoma. Jis išsivystė todėl, kad reikėjo pasipriešinti valdančiajai samurajų klasei. Šis kovos stilius atsirado XIII arba XVI a. Iga Kokos, Šigos provincijose Japonijoje. Tuo metu kilo daug pavojų, nes Japonijoje vyko pilietinis karas. Nindžiucu skirtas išgyventi netikėčiausiose situacijose, taip pat kovos būdui. Šinobi sugebėjo pasislėpti, pabėgti, išmanė savigyną, mediciną, mokėjo šaudyti iš lanko, žinojo, kaip naudoti sprogmenis ir nuodus. Tuo metu šie veiksmai buvo laikomi labai negarbingi, ypač laikantis bušido kodekso, tad jie buvo pasmerkti valdančiosios samurajų klasės. Nindžiucu leisdavo veikti paslapčia, žmonėms nepastebint. Buvo populiaru samdytis šinobi įvairiems darbams, reikalaujantiems neįprastų įgūdžių, bet kurių dėl bušido taisyklių samurajai negalėdavo atlikti. Buvo 18 nindžiucu disiplinų:

  •  dvasinis tobulėjimas (精神的教養 Seishinteki kyōkō);
  •  neginkluotos kovos metodai (体術 Taijutsu);
  •  kardo valdymo technika (剣術 Kenjutsu);
  •  lazdos technika (棒術 Bōjutsu);
  •  geležčių svaidymas (手裏剣術 Shurikenjutsu);
  •  ieties (槍 yari) technika (鑓術 Sōjutsu);
  •  naginata technika (薙刀術 Naginatajutsu);
  •  kusarigama technika (鎖鎌術 Kusarigamajutsu);
  •  sprogmenys ir pirotechnika (火薬術 Kayakujutsu);
  •  maskavimasis ir apsimetimas (kitu asmeniu) (変装術 Hensōjutsu);
  •  slapto veikimo ir patekimo metodai (忍び入り Shinobiiri);
  •  jojimo menas (馬術 Bajutsu);
  •  vandens treniruotės (水練 Suiren);
  •  taktika, strategija (謀略 Bōryaku);
  •  šnipinėjimas, žvalgyba (諜報 Chōhō);
  •  pabėgimas ir slapstymasis (隠遁術 Intonjutsu);
  •  meteorologija (天門 Tenmon);
  •  geografija (地門 Chimon).

 

Naudota literatūra:

Goodreads, 2014. Hagakure quotes. [internete] rasta: <https://www.goodreads.com/work/quotes/275268-hagakure> [žiūrėta: 2014-03-30].

Gutenberg. Bushido: The soul of Japan. [internete] rasta: <http://www.gutenberg.org/files/12096/12096-h/12096-h.htm> [žiūrėta: 2014-03-30].

Hayes, S. K., Masaaki H., Secrets from the Ninja Grandmaster (Rev. Ed.), 2003. Boulder, Colorado; Paladin Press.

Hill, R., 2008. World of Martial Arts. [e-knyga] rasta: < http://books.google.lt/books?id=1Ze0-x2ROuQC&pg=PT62&dq=Bujinkan&hl=en&ei=RIUuTb-JB4H48Abs9-WtCQ&sa=X&oi=book_result&ct=result&redir_esc=y#v=onepage&q=Bujinkan&f=true > [žiūrėta: 2014-03-30].

Hyoko. Hagakure. [internete] rasta: <http://www.hyoho.com/Hagakure1.html> [žiūrėta: 2014-03-30].

Infoplease, 2012. Harakiri. [internete] rasta: <http://www.infoplease.com/encyclopedia/history/hara-kiri.html > [žiūrėta: 2014-03-30].

Yamamoto, T., 1907. Hagakure: Book of the Samurai. [e. knyga] rasta: <http://themathesontrust.org/library/hagakure-book-of-the-samurai> [žiūrėta: 2014-03-30].

Samurai archives, 2012. Death poems. [internete] rasta: <http://www.samurai-archives.com/deathq.html> [žiūrėta: 2014-03-30].

Samurajai. Samurajų įtakos Japonijos istorijai ir kultūrai tyrimas. [internete] rasta: <http://samurajai.wordpress.com/> [žiūrėta: 2014-03-30].

Vartiklis. Samurai. [internete] rasta: <http://www.vartiklis.lt/mitai/japan/samurai.htm> [žiūrėta: 2014-03-30].

 

Redagavo Kristina Tutlytė

9 votes