Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Sekiho armija

Sekiho armija

Sekiho armija, Sekiho grupuotė arba Sekihotajus (赤報隊, Sekihōtai, liet. raudonasis būrys) tai karinė grupuotė egzistavusi Bakumacu laikotarpiu (幕末, Bakumatsu) Japonijoje, kurios didžiąją dalį sudarė: ūkininkai, valstiečiai, prekybininkai bei roninai (浪人, rōnin, liet. samurajus be šeimininko, klajoklis), taip pat kai kurie Šinsengumi (新選組, Shinsengumi) nariai, kurie atsiskyrė per pilietinį Bošino karą (戊辰戦争, Boshin sensō). Sekiho armija atstovavo naujajai Meidži (明治, Meiji) vyriausybei ir kartu su Šiši (志士 arba 維新志士, Shishi arba Ishin-shishi, liet. aukštos klasės žmonės, Meidži imperialistinė armija) kovojo prieš Tokugavos šiogūnato (徳川幕府, Tokugawa bakufu) režimą. Sekiho armija žygiavo per šalį ir skleidė žinią apie kasmetinės prievolės mokesčio sumažinimą perpus, ką žadėjo Meidži revoliucionieriai. Tokiu būdu buvo stengiamasi įgauti žmonių pasitikėjimą ir pritraukti daugiau pasekėjų šiogūnato valdžios nuvertimui. Šiuo terminu taip pat vadinama 1980 m. Japonijoje veiklą vykdyti pradėjusi politinė dešiniųjų-ekstremistų grupuotė.

Sukūrimas

Sekiho armijos pradžia sietina su 1867 m. Sacumos klano (薩摩藩, Satsuma-han, viena iš Japonijos teritorijų Edo laikotarpiu) lyderių, Sagarai Sodzo (相楽総三, Sagara Sōzō) įsakyta suburti Somotai grupuote (草莽隊, Sōmōtai), kadangi ši išliko su tuo pačiu kapitonu – Sagara bei mažai pakitusia sudėtimi. Somotai grupuotė užsiėmė teroristine veikla: organizavo padegimus ir plėšimus, siekiant išprovokuoti šiogūnatą atsakomajai kovai, kuri būtų davusi galimybę Sacumos ir Čošiu (長州藩, Chōshū-han, viena iš Japonijos teritorijų Edo laikotarpiu) teritorijų pajėgoms atvirai jam pasipriešinti.

Tai pavyko padaryti kuomet po 1867 m. pabaigoje išleisto imperatoriškosios valdžios revoliucijos įsakymo, kuriame skelbiama šiogūnato likvidacija ir naujos valdžios sukūrimas su imperatoriumi Meidži priešakyje, Sacumos, Čošiu ir Tosos (土佐藩, Tosa han, viena iš Japonijos teritorijų Edo laikotarpiu) pajėgos užėmė Kiotą  ir ėmė kontroliuoti imperatoriaus dvarą. Neilgai trukus, 1868 m. sausio 17 d. tuometinis šiogūnas Jošinobu (徳川慶喜, Tokugawa Yoshinobu) pareiškė, kad nepripažįsta šio įsakymo ir pareikalavo imperatoriaus jį pakeisti, šiam atsisakius, sausio 24 d. šiogūnas ėmė ruoštis Kioto užgrobimui. Tą patį mėnesį Tokugavos šiogūnatui ištikimi samurajai, atsakydami į betvarkę mieste padegė Sacumos rezidenciją Edo mieste (江戸, Edo, dab. Tokijas), šis įvykis laikomas pilietinio Bošino karo pradžia.

Beveik tuo pat metu, Sacumos klano nario Saigo Takamorio (西郷隆盛, Saigō Takamori) įsakymu, Kongorindžio šventykloje (金剛輪寺, Kongōrinji) esančioje ant Macuo kalno (松尾山, Matsuo-yama) Omi provincijoje (近江国, Ōmi no kuni, dab. Šiga prefektūra, 滋賀県, Shiga-ken) buvo suformuota oficiali Sekiho armija. Sekiho armija ėjo Šiši armijos priešakyje rinkdama informaciją, apie tai kaip į šiuos įvykius reaguoja įvairių teritorijų klanai, padėjusią įvertinti susidariusią situaciją.

Sudėtis

Kadangi Sekiho armiją sudarė įvairių luomų, rangų ir profesijų atstovai, po suformavimo jie buvo suskirstyti į tris padalinius, su kiekvienam iš jų priskirtu kapitonu.

Padaliniai ir jų kapitonai:

  • Pirmajam Sekiho armijos padaliniui vadovavo Sagara Sodzo, kurį sudarė tie patys dar Somotai grupuotei suburti pasekėjai iš Kanto regiono (関東地方, Kantō-chihō)
  • Antrasis padalinys buvo vadovaujamas buvusio devintojo Šinsengumi padalinio kapitono Mikisaburio Sudzukio (三木三郎 鈴木,Mikisaburō Sudzuki). Padalinį sudarė buvusio Šinsengumi štabo viršininko Kašitaro Ito (甲子太郎 伊東, Kashitarō Itō) pasekėjai, kurie po Ito mirties buvo priglausti Sacumos klano taip pereidami į imperatoriaus pusę.
  • Trečiojo padalinio kapitonas buvo Rensaburo Jukava (錬三郎湯川, Rensaburō Yukawa) iš Minakučio klano (水口藩, Minakuchi-han). Dauguma trečiojo padalinio narių buvo to pačio Minakučio klano kariai.

Nors oficialiais Sekiho armijos lyderiais buvo imperijos pareigūnai – Tošidzanė Ajanokodžis (歳実綾野居士, Toshizane Ayanokoji) ir Šigenojus Kinhisa (滋野井公寿, Shigenoi Kinhisa) tikruoju lyderiu laikomas – Sagara Sodzo.

Tragiška baigtis

1868 m. sausio pabaigoje, iškart po Tobos-Fušimio (鳥羽・伏見の戦い, Toba-Fushimi no Tatakai) mūšio, pirmasis padalinys su Sagara priešakyje atvyko į Kiotą, iš kur vėliau su kitais padaliniais patraukė į Edo. Ten Sagara iš vyriausybės gavo įsakymą išplatinti žinią apie tai, kad kasmetinis prievolės mokestis bus sumažintas perpus. Tačiau iš tikrųjų tai buvo politinė apgaulė siekiant įgauti ūkininkų palaikymą. Po radikalių pokyčių vyriausybė nebūtų turėjusi tiek pinigų išlaikyti šalį. Todėl po kelių savaičių įsakė Sekiho armijai grįžti į Kiotą, antrasis ir trečiasis padaliniai taip ir padarė, tačiau Sagara su pirmuoju padaliniu neketino grįžti ir toliau stiprino anarchistines tendencijas regione. Tad kai tik Sekiho armija įvykdė savo užduotį ir vyriausybei tapo nebereikalinga, gelbėdama savo gerą vardą ji apkaltino Sekiho armiją esant melagiais ir apsišaukėliais – „netikra armija“ bei įsakė ją pašalinti.

1868 m. vasario 12 d. šiogūnato kariai priėjo Šimosuvos miestelį (下諏訪町, Shimosuwa-machi) kur kalnų perėjoje Usui (碓氷峠, Usui-tōge) susidūrė su pirmu Sekiho armijos padaliniu. Vis gi po ilgos kovos šiogūnatas patyrė pralaimėjimą ir Sagarai bei likusiems gyviems pirmojo padalinio nariams pavyko pabėgti.

Tačiau ne ilgai trukus, vasario pabaigoje, Sagara su dar septyniais pirmojo padalinio nariais buvo sugauti ir areštuoti tame pačiame Šimosuvos miestelyje, kur kovo 3 d. jiems buvo įvykdyta egzekucija. Taip Sekiho armija neteko varomosios jėgos ir buvo praktiškai sunaikinta. Po šių įvykių Sudzukis su antruoju padaliniu įsiliejo į imperatoriaus šalininkų gretas ir tarnavo Šiši armijai. Didžioji dalis trečiojo padalinio vėliau irgi buvo nubausti mirtimi už grobstymus ir apiplėšimus. Iki egzekucijos visi Sekiho armijos nariai turėjo nešioti kalinių rūbus su ant nugaros išsiuvinėtu kandži (漢字, kanji. liet. japoniškas hieroglifas) simboliu – 惡 (あく, aku, liet. blogis). Tokiu būdu Sekiho armija tapo gudraus Meidži vyriausybės plano auka, dėl ko dažnai yra vadinama „atpirkimo ožiu“.

Pavėluotas atsiprašymas

Tik po 60 m. 1928-aisiais, didelių Sagaros Sodzo anūko pastangų dėka, imperatorius Šiova (昭和天皇, Shōwa-tennō) paskelbė oficialų atsiprašymą. Po kurio Sagarą pagerbė Jasukunio šventykloje (靖国神社 arba 靖國神社, Yasukuni Jinja) bei perlaidojo jį Aojamos kapinėse (青山霊園, Aoyama reien), taip atstatydamas gerą Sagaros Sodzo vardą.

Politinė dešiniųjų-ekstremistų grupuotė

Paskutiniu metu Sekiho grupuotės arba Sekihotajaus terminą pasisavino anoniminė, teroristinė-ekstremistinė grupuotė Japonijoje, pradėjusiai savo veiklą 1980 m. Pilnas grupuotės pavadinimas „Liaudies partizanų korpuso kraujo keršto skyrius, kovai už Japonijos tautos nepriklausomybę“ (日本民族独立義勇軍別働赤報隊, Nippon Minzoku Dokuritsu Giyugun Betsudo Sekihōtai). Vienas pagrindinių jų paskelbtos programos tikslų – sugrįžimas prie japonų tradicionalizmo. Grupuotės sudėtis ir narystė nežinoma iki šiol.

Teroristinė veikla

Su Sekiho grupuote siejama begalė teroro aktų, incidentų ir grasinimų, tokių kaip: 1990 m. gegužę įvykdytas teroristinis išpuolis Korėjiečių darbininkų bendrabutyje Nagojoje (名古屋市, Nagoya-shi, vienas didžiausių miestų Japonijoje) kaip protesto aktas prieš Pietų Korėjos prezidento vizitą, ar grasinimas pasikėsinimu į gyvybę dvejiems buvusiems Japonijos ministrams pirmininkams: Nakasonei Jasuhiro (中曽根康弘, Nakasone Yasuhiro) ir Takešitai Noboru (竹下登, Takeshita Noboru)  . Tačiau pats garsiausias – 1987 m. gegužės 3 d. įvykdytas išpuolis Nišinomijos mieste (西宮市, Nishinomiya-shi), esančiame Hijogo prefektūroje (兵庫県, Hyōgo-ken), kuomet Sekiho grupuotės teroristas ilgavamzdžiu šautuvu apšaudė „Asahi“ dienraščio (朝日新聞, Asahi shimbun, vienas iš penkių nacionalinių dienraščių Japonijoje) redakciją. Jo metu žuvo korespondentas Tomohiro Kodžiris (小尻知博, Tomohiro Kojiri). Nors 2003 m. kovą šio išpuolio byla pasiekė senaties terminą, tyrimas tęsiamas iki šiol.

Kol kas paskutinio Sekiho grupuotės atgarsio būta 2009 m. vasarį, kuomet jie atsiuntė grasinančias žinutes į NHK (日本放送協会, Nippon Hōsō Kyōkai, liet. Japonijos transliavimo korporacija, viena iš didžiausių televizijos kanalus valdančių korporacijų Japonijoje). Šie įvykiai rodo, kad dešinieji-ekstremistai Japonijoje tampa vis agresyvesni.

Literatūros sąrašas

Asahi.com, 2017. Asahi survey: Press Freedom in decline around the world. Asahi.com [internete] rasta <http://www.asahi.com/ajw/articles/AJ201704260046.html>  [žiūrėta 2017 balandžio 27].

Asahi.com, 2009. EDITORIAL: Harrasment against NHK. Asahi.com [internete] rasta <https://web.archive.org/web/20090401062211/http://www.asahi.com/english/Herald-asahi/TKY200902260073.html> [žiūrėta 2017 balandžio 27].

Beasley, W,G., 1977. Modern Japan: Aspects of History, Literature, and Society. University of California Press. [internete] rasta <https://books.google.lt/books?id=nD8CpRHBzlEC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false> [žiūrėta: 2017 balandžio 26].

Iwatate M., Sagara Festival and the Sekihōtai Army of the Meiji Restoration. [internete] rasta <http://www.yomiuri.co.jp/adv/chuo/dy/research/20110526.html> [žiūrėta 2017 balandžio 26].

Keene, D., 2002. Emperor of Japan: Meiji and His World. Columbia University Press.

Mikiso, H., Louis G. P., 2012. Modern Japan: A Historical Survey. UK: Hachette. [internete] rasta <https://books.google.lt/books?id=MzJWDgAAQBAJ&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false> [žiūrėta 2017 balandžio 26].

Ravina, M., 2011. The Last Samurai: The Life and Battles of Saigo Takamori. John Wiley & Sons. [internete] rasta <https://books.google.lt/books?id=a72F6i-CGaAC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false> [žiūrėta 2017 balandžio 26].

3 votes