Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Sengoku era

Sengoku era

Sengoku era (戦国時代 Sengoku jidai) arba Kariaujančių valstybių laikotarpis yra vadinamas maždaug šimtmečio ilgumo periodas Japonijoje, kuris pasižymi socialine suirute, politinėmis intrigomis ir beveik nuolatos vykstančiais kariniais konfliktais. Tai chaoso ir sumaišties metas. Šio laikotarpio pradžią žymi Onin karas (1467-1477 m.), o pabaigą Japonijos susivienijimas, maždaug 1598 metais. Sengoku periodas išskirtinis tuo, jog jis pilnas nusikaltimų, pilietinių karų, kuriuose Japonijos karvedžiai varžėsi nesibaigenčiose kovose dėl valdžios ir įtakos skirtingose Japonijos teritorijose. Tokia padėtis šalyje lėmė samurajų luomo iškilimą, kurie japonų istorijoje siejami su kultūra, tačiau Sengoku eroje jie atliko svarbų vaidmenenį karinėje srityje. Kariaujančių valstybių eros pavadinimas prigijo dėl daugybės neramumų aptariamuoju metu. Dauguma istorikų laiko šį laikotarpį paskutiniu viduramžių periodu Japonijoje.

Samurajų padėtis

Sengoku periodas yra įdomus ir svarbus tuo, jog tuo metu itin suklestėjo samurajų luomas. XV-XVI amžius Japonijoje buvo labai chaotiškas, šalis skilo į dešimtis nepriklausomų valstybių, kurios nuolatos kariavo tarpusavyje. Dėl šios priežasties kariai buvo labai svarbūs ir reikalingi.

Samurajų luomas atsirado dar VII-VIII a. ir šiuo žodžiu buvo vadinami ne kariai, o jų tarnai, kurių pareiga buvo atlikti įvairius ūkio darbus. Tik vėliau, daugėjant karų, pradėta kurti profesionali kariuomenė, kurios pagrindą sudarė samurajai. Kovoms samurajai naudodavo lankus su strėlėmis, ietis, tačiau pagrindinis jų ginklas ir simbolis buvo kardas. Jis samurajams buvo tarsi ištikimas draugas, kuriuo jie rūpinosi ir puoselėjo. Šiems ginklams net būdavo uždedami vardai, mat buvo tikima, kad tai suteikdavo ginklui tam tikrų galių. Sengoku periodu itin išplito trumpi kardai, kurie būdavo nešiojami prie juosmens. Taip pat tuo metu atsirado katana ir vakidzaši – garsieji japoniški kardai. Japonų karo taktikos ir technologijos sparčiai patobulėjo XV-XVI amžiuje, kuomet šalyje vyraujant neramumams daugybė žmonių buvo mobilizuoti karui. Kariniai veiksmai ir manevrai buvo atliekami pasitelkiant kavalerijos ir pėstininkų pajėgas. Pėstininkų būriai buvo vadinami ašigaru (ashigaru), o jų pagrindinis ginklas buvo ilga ietis. Taip pat Sengoku laikotarpiu paplito šaunamieji ginklai, kuriuos atplukdino kinų piratai iš Portugalijos. Japonija juos priėmė ir įsisavino maždaug per dešimtmetį. Dėl šios priežasties Sengoku laikotarpio pabaigoje šaunamieji ginklai buvo jau gana plačiai paplitę.

Samurajai privalėjo griežtai laikytis ir gyventi pagal garbės kodeksą bušido (武士道). Išvertus iš japonų kalbos bušido reiškia „kario kelias“. Garbės kodekso pagrindą sudarė literatūros kūriniai, kurie nustatė koks turi būti idealus karys, skatino tokias vertybes kaip ištikimybė, drąsa, pagarba, teisingumas bei kitos. Ypač pabrėžiama buvo ištikimybė, nes samurajus privalėjo ištikimai paklusti ir tarnauti savo klanui net tada jeigu jis yra atleidžiamas iš tarnybos arba jei jam liepiama nusižudyti. Bušido kartu įtraukė konfucionizmo bei dzen budizmo dogmas, kurios buvo samurajų vidinio pasaulio ir dvasiškumo pagrindas. Palaikomas šiogūnų valdžios dzen budizmas XIV-XVI a. pasiekė savo įtakos viršūnę ir taip paveikė visas Japonijos kultūros sritis. Nors bušido sukūrė itin kilnaus ir ištikimo samurajaus paveikslą, tačiau yra žinoma, kad realybė buvo šiek tiek kitokia. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad daug svarbių Japonijos mūšių buvo laimėta ką nors išdavus, apgavus, taip pat žinoma, kad karo metu samurajai dažnai pabėgdavo dar prieš susiduriant su priešu arba net pereidavo į jų pusę. Tuo metu tai buvo natūralus reiškinys ir samurajai dėl to nebuvo smerkiami. Todėl nors Bušido garbės kodekse ir sukurtas idealaus kario paveikslas, tačiau realybėje viskas šiek tiek skyrėsi.

Sengoku laikotarpiu samurajų luomas turėjo nemažai privilegijų. Nors šalies gyventojams buvo uždrausta nešiotis ginklus, o nusižengus buvo baudžiama mirties bausme, samurajams tai negaliojo. Taip pat samurajai galėjo nemokėti mokesčių bei eiti valstybines pareigas. XVII amžiuje samurajų padėtis ėmė sparčiai keistis. Šalies karų laikotarpis, kuris tęsėsi beveik keturis šimtus metų, baigėsi ir Japonija pradėjo vienytis. Taikos laikotarpis lėmė šalies suklestėjimą, plėtėsi miestai, augo pirklių luomas, vystėsi kultūra. Tačiau visi šie dalykai kenkė samurajų luomui. Kadangi karai baigėsi, samurajams nebeliko su kuo kovoti, todėl karinėje srityje sumažėjo samurajų profesionalumo lygis.  Jie prarado savo karinius įgudžius, nebemokėjo taip gerai valdyti ginklo. Be to, Tokugavos šiogūnatas ėmė reikalauti, kad samurajai išmanytų ne tik karo, bet ir kitas sritis, tokias kaip religija, menas, poezija, nes suprato, kad šaliai tuo metu reikalingesni intelektualūs vadovai, o ne kariai. Imta propaguoti idealaus žmogaus idėja, to kuris yra ne tik puikus karys, bet ir mokslininkas. Samurajai noriai priėmė pokyčius, todėl karių išsilavinimo lygis labai išaugo, jie tapo filosofais, poetais bei meninkais. Deja, dėl to jie apleido karo sritį ir po daugiau nei šimto metų šis visuomenės sluoksnis visiškai išnyko.

Kova dėl valdžios

Sengoku periodas svarbiausias tuo, jog vyko kova dėl valdžios, kurioje galime išskirti tris pagrindinius veikėjus – Odą Nobunagą, Hidejošį Tojotomį ir Iejasu Tokugavą. Apie jų charakterį bei valdymo metodus yra žinomas posakis „Jeigu paukštis nečiulbėtų, Nobunaga jį nužudytų, Hidejošis įtikintų čiulbėti, o Iejasu lauktų kol pračiulbės.“

Oda Nobunaga

Oda Nobunaga (織田 信長) – Japonų karys ir valdininkas, kuris sunaikino Ašikaga šiogūnatą (1338-1573 m.) ir užbaigė ilgą laiką besitęsiančius feodalų karus suvienydamas pusę Japonijos provincijų. Nobunaga atkūrė stabilią vyriausybę ir sukūrė tokias sąlygas, kurios leido suvienyti visą šalį po jo mirties.
Oda Nobunaga gimė 1534 metais Ovari provincijoje. Jo tėvas Oda Nobuhide buvo daimis atsakingas už tam tikras Ovari srities dalis. Ši teritorija sudaryta iš aštuonių apygardų ir buvo viena iš pagrindinių Japonijos dalių, kurioje auginami ryžiai. Po tėvo mirties 1551 metais Oda Nobunaga paveldėjo dalį žemių ir nuo tada pradėjo plėsti savo įtakos sferą į kitas šalies sritis. Tam, kad įtvirtintų savo autoritetą Nobunaga ėmėsi ryžtingų veiksmų. 1560 metais Oda Nobunaga nustebino visą Japoniją nugalėdamas didžiulę Imagava Jošimoto armiją ir taip įrodydamas, kad yra puikus strategas. Galingas daimis Imagava Jošimoto iš kaimyninės Suruga provincijos vadovaudamas 40,000 karių armijai tikėjosi lengvai sutriuškinti išsišokėlį Nobunagą, tačiau Nobunaga su vos 2000 samurajų nugalėjo daimio kariuomenę ir šiame mūšyje pražudė patį Imagavą.
Po pergalės svarbiame mūšyje 1562 metais jis nutarė sudaryti sąjungą su Tokugava Iejasu, daimiu iš Mikavos provincijos. Jausdamas, jog turi stiprų užnugarį Nobunaga sutelkė savo dėmėsį į įtakos stiprinimą kitose srityse ir 1567 metais užėmė Inabajamos pilį, į ją perkelė savo valdymo centrą ir užimtą miestą pavadino Gifu. Siekdamas didesnės valdžios Nobunaga 1568 metais nužygiavo į sostinę Kiotą ir ten ėmė remti Ašikaga Jošiaki, kuris norėjo tapti šiogūnu. Nobunaga stengėsi tai padaryti, tikėdamasis, kad per Ašikagą Jošiakį galės valdyti ir naudotis juo kaip marionete. Planas žlugo kai Jošiaki nesutiko vykdyti Nobunagos nurodymų ir galiausiai 1573 metais Nobunaga nušalino jį nuo pareigų.
Nobunaga pasižymėjo dideliu žiaurumu, ir negailestingumu priešams, ypatingai budistų vienuoliams. Tai labai aiškiai matoma iš kovos ant Hijei kalno. Tendai budistinė sekta turėjo nemažai įtakos politikoje dar nuo Hejano period VIII amžiuje, todėl Nobunaga nusprendė juos sunaikinti. Nepaisant vienuolių maldavimo pasigailėti Nobunaga šaltakraujiškai išžudė daugiau nei tūkstantį vienuolių. Nors iš tokių poelgių matyti, kad Oda Nobunaga buvo itin įžūlus, negailestingas ir despotiškas, jis turėjo ir kitą pusę – saviem buvo atviras ir teisingas. Karvedys turėjo dešimt pagrindinių daimio, kurie dažnai jam patarinėdavo svarbiais klausimais. Iš patikimų žmonių Oda Nobunaga mokėjo priimti kritiką, taip pat atvirumą bei tiesą vertino labiau už kitų besąlygišką paklusnumą ir sutikimą su jo nuomone.
Nuo 1576 Nobunaga gyveno gana taikiai ir ramiai savo pilyje šalia sostinės. Jis neturėjo šiogūno titulo, bet dėl to nesijaudino, nes titulai jam nerūpėjo. Tačiau ramus periodas netruko ilgai. Vienas iš aukščiausių generolų Akeči Mitsuhide jautė pagiežą Nobungai dėl to, jog pastarasis prisidėjo prie Akeči motinos mirties. 1582 metais kai Nobunaga dalyvavo Kioto budistų šventyklos arbatos ceremonijoje, šventykloje netikėtai pasirodė Akeči siekdamas atkeršyti Nobunagai. Jis padegė šventyką ir Oda Nobunaga mirė ten kartu su savo sūnumi.
Japonijos istorijoje Oda Nobunaga žinomas kaip vienas svarbiausių karvedžių, pradėjusių vienyti šalį. Nors jo valdymo laikotarpis neretai sukelia dvejopus jausmus dėl žiaurių ir negailestingų poelgių, tačiau negalima pamiršti svarbių jo nuveiktų darbų. Nobunaga garsėjo tuo, kad greitai perimdavo karo naujoves ir kitus išradimus, sėkmingai integruodavo naujus ginklus savo mūšiuose. Jis buvo pirmasis daimio, kuris savo karius aprūpino muškietais. Taip pat sunaikino Ašikagos šiogūnatą, panaikino muitų mokestį ir svarbiausia padėjo pamatus tolimesniam šalies vienijimuisi.

Tojotomis Hidejošis

Tojotomis Hidejošis (豊臣 秀吉, Toyotomi Hideyoshi) – buvo žymus Sengoku eros daimyo, karys, generolas, samurajus ir politikas, yra laikomas antruoju pagal svarbą Japonijos vienytoju. Tojotomis Hidejošis buvo Oda Nobunagos įpėdinys. Jo valdymo laikotarpis dažnai vadinamas Momoyama periodu. Hidejošis žinomas dėl didelio skaičiaus kultūrinio palikimo, įskaitant ir įstatymą, jog tik samurajai gali turėti ginkluotę savo pačių apsaugai. Jis finansavo daugelio šventyklų, kurios iki šių dienų stovi Kiote restauravimą, bei statybas. Hidejošis vaidino svarbią rolę Japonijos krikščionybės istorijoje, nes jis buvo užsakęs egzekuciją, kurios metu buvo ant kryžių buvo pakabinti dvidešimt šeši krykščionys.
1575 m. Nobunaga buvo nugalėtas Mori Terumoto pajėgų Išijama Hongandži mūšyje, kuris vyko Osakos įlankoje. Norėdamas nugalėti Mori bazę vakarinėje Honšiu, Nobunaga ten išsiuntė dvi armijas. Nuo 1577 m. Oda Nobunagos paliepimu Hidejoši pradėjo vakarinės Japonijos dalies malšinimą. Hidejoši užėmė strategiškai svarbią Himejama pilį (dabar vadinama Himedži).
1581 m. Hidejoši apsiautė ir užkariavo Tottori tvirtovę Inaboje (dabar Tottori prefektūra), kuri priklausė Mori Tecumoto. Po metų, pasinaudodamas neįprasta užtvindymo taktika, jis užėmė Takamacu pilį (dabar Okajama prefektūra)
Hidejoši buvo kilęs iš Oda klano. Kitaip negu buvęs prieš jį Nobunaga, Hidejoši niekada neįgijo šioguno titulo. Vietoj to jis pats suorganizavo, kad Konoe Sakihisa jį įsivaikintų. Konoe Sakihisa buvo vienas kilmingiausių vyrų, priklausiančių Fudživaros klanui. 1586m., Hidejoši buvo oficialiai duotas naujo klano vardas ‘Toyotomi’. Po metų, jis pastatė prabangius rūmus Jarakudai ir linksmino valdantįjį imperatorių Go-Yozei, kuris prisidėjo prie Hidejoši įsivaikinimo sėkmės.
Hidejoši dalyvavo tokiuose mūšiuose kaip: Okehadzama, Anegava, Jamadzaki (Yamazaki) ar Komaki ir Nagakute mūšiuose. Vienas ryškiausiu įvykių buvo konfliktas su Akeči Micuhide (Akechi Mitsuhide). Po Oda Nobunaga ir jo jaunesniojo sūnaus žmogžudystės (kai kurie teigia, kad Oda Nobunaga nusižudė), kuriuos nužudė Akeči Micuhide, Hidejoši ieškojo kaip atkeršyti savo mylimo valdovo žudikui ir susitaikęs, bei susivienijęs su Mori klanu nukovė Akeči Jamadzakio mūšyje. Oda klano aukščiausių vasalų susirinkime Hidejoši teigė, kad Oda klano galva turėtų tapti Oda Nobunagos anūkas. Tačiau galingiausi Oda klano vasalai rėmė trečiąjį Nobunagos sūnų. 1583 m. vykusioje kovoje Hidejoši nugalėjo vieną iš šių vasalų ir privertė jį įvykdyti savižudybę. Tais pačiais metais, užvaldęs dalį tvirtovių, Hidejoši pastatė Osakos pilį. Tuomet jis perėjo prie pagrindinio savo siekio – visos Japonijos užkariavimo ir suvienijimo po 200 metų pertraukos. Taip jis norėjo pabaigti Oda Nobunagos pradėtą darbą.

Tokugava Iejasu

Tokugava šiogūnatas, taip pat žinomas kaip Tokugava bakufu ir Edo bakufu, buvo paskutinė feodalinės Japonijos karinė vyriausybė, kuri egzistavo tarp 1603 ir 1867. Vyriausybės galva buvo šiogūnai, ir kiekvienas iš šiogūnų buvo Takugavų klano narys. Tokugavų šiogūnas valdė iš Edo pilies ir šiogūnato metai tapo žinomi kaip Edo periodas. Taip pat šis metas yra vadinamas dar ir Tokugavos periodu, bei ikimoderniuoju. Žymiausias Tokugavų lyderis buvo Tokugava Iejasu (Tokugawa Ieyasu). Jis buvo Tokugavos šiogūnato įkūrėjas ir pirmasis Japonijos šiogūnas,  efektyviai valdęs Japoniją nuo Sekigahara mūšio iki Meidži atkūrimo. Iejasu užgrobė valdžią 1600 m., gavo paskyrimą 1603 m. būti šogunu, atsižadėjo posto ir pareigų 1605 m., bet grįžo į valdžą ir vadovavo iki pat mirties. Iejasu turėjo daug savybių, kurios ir padėjo jam iškilti į valdžią. Jis buvo atsargus ir drąsus tinkamu metu ir tinkamoje vietoje. Jis buvo sąjungininkas su vėlyvuoju Hodžio klanu, tačiau vėliau prisijungė prie Hidejoši armijos, kuri ir sužlugdė Hodžio klaną, o Iejasu peremė Hojo klano žemes. Tai buvo era smurto, netikėtų mirčių, bei išdavysčių. Jis buvo nelabai populiarus ar mėgstamas, tačiau jo bijojo ir gerbė už lyderio savybes ir visas gudrybes. Pavyzdžiui, jis išmintingai liepė trauktis savo kariams žygyje į Korėją.
Nepaisant visko, Iejasu pademonstravo ir puikią ištikimybę: kartą tapęs Oda Nobunaga sąjungininku, jis niekada nestojo prieš jį, ir abu lyderiai pasipelnė iš savo ilgos sąjungos. Taip pat, jis buvo žinomas už ištikimybę ne tik savo asmeniniams draugams, tačiau ir vasalams, kuriuos jis apdovanodavo. Kartą Iejasu yra pasakęs, kad yra užmezgęs tvirtą draugystę su savo vasalu Hattori Hanzo. Kaip bebūtų, jis visada atsiminė tuos, kurie jam kenkė ar buvo kažką blogo padarę praeityje. Kaip pavyzdys: Iejusu atėjęs į valdžią liepė nužudyti vyrą, kuris kartą buvo jį įžeidęs jaunystėje.
Iejasu buvo apsaugojęs daug buvusių Takedos tarnų nuo Oda Nobunga rustybės. Iejasu padėjo paversti daug Takeda, Hodžio ir Imagava klanų tarnų į lojalius sekėjus. Tačiau, tuo pačiu metu įžeisdamas, ar nubausdamas jis galėjo būti labai negailestingas. Iejasu buvo labai prieštaringa asmenybė.
Reikėtų paminėti Sekigaharos mūšį, nes tai buvo lemiamas mūšis prieš šogunato įkūrimą. Po šio mūšio Tokugava Iejasu užtruko dar tris metus, kol perėmė valdžią, tačiau Sekigahara labiau pažymi neoficialią pradžią Tokugavos bakufu, paskutinių šogunatų valdžiusių Japoniją. Japonija turėjo ilgą taikos periodą po šio mūšio.

Sengoku eros svarba

XVII amžiaus pradžioje Japonija pagaliau pradėjo vienytis ir taip pasibaigė daugiau nei amžių trukusi Sengoku era. Tam įtaką padarė trys žymiausi šio laikotarpio karvedžiai, kurie dar kitaip vadinami kaip “Trys suvienytojai“. Prieš jiems ateinant į valdžią Japonijoje nebuvo jokios valdžios centralizacijos ir politiškai vyravo didžiulis chaosas bei samyšis. Pirmasis pradėjęs vienyti šalį buvo Oda Nobunaga, jis naudojo itin žiaurias ir negailestingas priemones savo tikslams pasiekti, negailėjo nei vieno, kuris pasipainiojo kelyje, ir dėl savo žiaurumo buvo nužudytas gana anksti. Vėliau jo darbus tęsė kiti generolai – Tojotomi Hidejoši ir Tokugava Iejasu. Nors Tojotomi Hidejoši taip pat naudojo gana negailestingus būdus siekdamas savo tikslų, tačiau jis buvo šiek tiek diplomatiškesnis ir taikesnis už pirmataką. Galiausiai Tokugavai Iejasu 1601 metais pavyko nugalėti visus priešus ir sukurti stabilų Tokugavos šiogūnatą, kuris valdė iki Meidži atkūrimo 1868m. Nors Sengoku periodas truko neilgai, tačiau jis vadinamas vienu įdomiausių ir kartu žiauriausių periodų Japonijos istorijoje. Samurajų luomo iškilimas Sengoku eros laikotarpiu paliko didžiulį pėdsaką valstybės istorijoje ir tai iki šiol atsispindi šios šalies kultūroje. Šių laikų Japonijoje kuriama nemažai komiksų, animacinių filmų paremtų Sengoku eros įvykiais, karais ir tai tik įrodo, kokia ši era įdomi ir aktuali net ir šių laikų žmonėms.

Šaltiniai

Autorius nežinomas, 2015, Oda Nobunaga [internete] rasta: http://www.newworldencyclopedia.org/entry/Oda_Nobunaga [žiūrėta 2016 gruodžio 21]

Bryant A. J., 1994. Samurai 1550–1600 [internete] rasta: https://books.google.lt/books?hl=lt&lr=&id=BFiICwAAQBAJ&oi=fnd&pg=PT3&dq=sengoku+samurai&ots=HMlnEha9Qq&sig=fp-n3IhV0mLppltN1vveilHXKbk&redir_esc=y#v=onepage&q=sengoku%20samurai&f=false [žiūrėta: 2016 gruodžio 12]

Doyouknowjapan.com, Sengoku period [internete] rasta: https://doyouknowjapan.com/history/sengoku/ [žiūrėta: 2016 gruodžio 20]

Ebisawa A., 2015, Oda Nobunaga: Japanese warrior [internete] rasta:
https://www.britannica.com/biography/Oda-Nobunaga [žiūrėta 2016 gruodžio 21]

Jansen, M. B., 2000. The Making of Modern Japan.

Nakasendoway.com, The Warring States Period [internete] rasta: https://www.nakasendoway.com/the-warring-states-period/ [žiūrėta: 2016 gruodžio 20]

Sadler, A. L., 1937. The Maker of Modern Japan

Samurajai, 2011. Samurajų įtakos Japonijos istorijai ir kultūrai tyrimas [internete] rasta: https://samurajai.wordpress.com/ [žiūrėta: 2016 gruodžio 12]

Tsunetomo Y., 2006. HAGAKURĖ: slaptoji samurajų knyga

Turnbull S., 2003. Samurai– The World of the Warrior [internete] rasta: https://books.google.lt/books?hl=lt&lr=&id=EaAeDAAAQBAJ&oi=fnd&pg=PA3&dq=sengoku+samurai&ots=1dNPWwKQ4D&sig=-j2VEvJYmPoNDopeBAT4Z-dDhUY&redir_esc=y#v=onepage&q=sengoku%20samurai&f=false [žiūrėta: 2016 gruodžio 13]

 

5 votes