Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Tokugavų dinastija

Tokugavų dinastija

Tokugavų dinastija arba Tokugavų šiogunatas (徳川幕府 Tokugawa bakufu, 1603-1868) – tai 265 metus trukusi feodalinė dinastija, kurią valdė šiogunai (shogun, liet. karo vadas). Tokugavų valdymo periodas yra priskiriamas Japonijos Edo istoriniam laikotarpiui dėl tuo metu Edo (dabartinis Tokijas) buvimo Tokugavų sostine. Tokugavų periodas Japonijoje dažnai apibūdinamas dviprasmiškai – anksčiau siejamas su tamsiu feodaliniu laikotarpiu, šiuo metu jis dažnai yra apibūdinamas kaip auksinis taikos ir suklestėjimo amžius, kuriame buvo išlaikyta ir išgryninta tikroji nepaliesta Japonijos kultūra prieš ją paveikiant Vakarų imperializmui.

Istorinis Nobunagos, Hidejoši ir Iejasu vaidmuo

Pirmasis Tokugavos šiogunas ir jo įkūrėjas buvo Tokugava Iejasu (1542-1616). Jis gimė ir subrendo politinės suirutės metu, Sengoku periode (1467-1590). Šio periodo metu centralizuota politinė valdžia – imperatoriškasis teismas ir karinė valdyba (šiogunatas, arba bakufu) – prarado savo veiksmingumą. Tiesioginė politinė įtaka buvo perleista apytiksliai dviem šimtams vietinių kunigaikščių, arba daimio, valdžiusių provincijų teritorijas. Sengoku periodo pabaigoje, kai kurie daimio tapo ypatingai galingi – vadovavo didžiuliams teritorijos plotams ir dešimtims tūkstančių karių. Vienas tokių lyderių buvo Oda Nobunaga (1534-82). Nobunaga buvo centrinės Honšiu salos Ovari provincijos daimio. Jo planas buvo suvienyti šalį po ilgų karo metų. Pasitelkęs strategiškai naudingas sąjungas ir žiaurias karines taktikas, Nobunaga pajungė apie trečdalį šalies į savo valdžią. Jo valdymo laikotarpiu buvo panaikintos gildijos (za), kuriose prekybą kontroliavo šventyklos, maldyklos ir aristokratai. Jų vietoje, Nobunaga įtvirtino atvirą prekiavimą (raku-ichi, rakuza), kuris leido žmonėms laisvai užsiimti prekių pirkimu ir pardavimu. Taip pat  daugumoje vietų jis panaikino kontrolės punktus (sekisho), kurie kliudė laisvai prekių tėkmei, tokiu būdu buvo įkurta ankstyvoji moderni komercinė prekyvietė. Kai Nobunaga buvo nužudytas 1582 m., jo gabiausias generolas Tojotomis Hidejošis (1536-98) perėmė jo poziciją. Hidejošis buvo talentingas karo ir politikos taktikas. Jo talentas ir ambicijos leido jam pakilti iš kuklios valstiečio pozicijos iki aukštos daimio vietos. Sekdamas Nobunagos pasiekimais, jau maždaug 1590-aisiais Hidejošis pajungė visą Japoniją į savo valdžią.

Paskutiniuosius Hidejošio valdymo metus lydėjo dvi problemos. Viena jų – tai paties Hidejošio tikėjimas, jog jo valdžia buvo neribota. Ši didybės manija atsisipindėjo nesėkminguose bandymuose užgrobti Korėją ir Kiniją. Antroji problema, jo sunkumai susilaukti įpėdinio. Po jo mirties 1597 m., jis po savęs paliko tik vieną dar jauną sūnų. Hidejošis patikėjo savo sūnaus likimą penkiems patikimiems sąjungininkams. Kiekvienas jų prisiekė saugoti įpėdinį ir užtikrinti Tojotomi klano ateitį. Tarp šių penkių sąjungininkų buvo ir Tokugava Iejasu. Jis valdė svarbią teritoriją šiaurės rytinėje Honšiu. Praėjus vos trejiems metams po Hidejošio mirties, Iejasu išdavė savo buvusį valdovą. 1600-aisiais Sekigaharos mūšyje, Tokugava Iejasu kariuomenė įveikė Tojotomi klaną. 1603 m., Iejasu įtvirtino naują šiogunatą jo šeimos vardu. 1615 m. Tukugava Ieyasu dar kartą susitiko mūšyje su Tojotomi klanu ir galutinai sutriuškino jį ir jo sąjungininkus.

Pirminis politinis tikslas, iškeltas Tokugavos Iejasu ir jo įpėdinių – sūnaus Hidetados (1578-1632) ir anūko Iemicu (1604-1651) – buvo pašalinti visus galimus nesutarimus ir maištus. 1630-ųjų metų pabaigoje, Tokugava Iemicu ištrėmė iš Japonijos portugalų ir ispanų katalikų misionierius ir pirklius. Šis sprendimas buvo priimtas, daugumos manymu, ne dėl neapykantos krikščionybei ar svetimšalių buvimo šalyje, bet daugiausia buvo pagrįstas politine grėsme, kurią kėlė naujatikiai, ypatingai daimio, perėmę krikščionybę, nes ankstyvieji šiogunai vis dar nepasitikėjo kitais daimio, kurie dar tik neseniai tapo šiogunų sąjungininkais ir nebuvo visiškai įsipareigoję Tokugavos taisyklėms. Tokugavos šiogunai sekė Nobunagos ir Hidejošio sukurtomis idėjomis ir naudojo jų taktikas. Jie išvystė valdymo formą, kuri buvo autoritarinė, bet ne diktatoriška. Tai galima matyti iš ankstyvųjų šiogunų žemės paskirstymo tarp daimio. Tokugava pasiliko sau tik ketvirtadalį šalies žemės. Likusią dalį šiogunatas paskirstė taip – 10% giminėms (shinpan daimyo), kiti 26% atiteko ilgai ir ištikimai tarnavusiems sąjungininkams, fudai daimyo. Likę 38% atiteko patiems naujausiems, mažiau stabiliems sąjungininkams. Šie sąjungininkai buvo „išoriniai“ arba tozma daimyo. Toks ankstyvųjų šiogunų žemės paskirstymas, norint laimėti lojalumą ir taip užtikrinti daimio priklausomybę, parodo Tokugavos politinio valdymo išradingumą, pragmatizmą ir apdairumo požymį. Šioje politikos kryptyje šiogunai buvo itin atsargūs balansuodami su reikalavimais, skirtais daimio, žinant jiems duotas privilegijas. Pavyzdžiui, šiogunatas niekada tiesiogiai neapmokestindavo daimio. Vietoj to, šiogunai skirdavo netiesioginius mokesčius kaip įsakymą daimio parūpinti darbo jėgos ir neapdorotų žaliavų, skirtų pilių, kelių, paštų ir t.t., statybai ir taisymui. Taip pat šiogunatas versdavo visus daimio reguliariai keliauti iš jų valdomos teritorijos į šiogunato sostinę Edo, tai buvo užduotis, eikvojanti laiką ir išteklius. Šis apsilankymas pas šiogūną užtrukdavo keturis mėnesius per metus, likusią metų dalį daimio praleisdavo savo valdomose teritorijose. Toks privalomas šioguno lankymas, dar vadintas sankin-kotai arba „lankymas apsikeičiant“ – išleidžiant vieną daimio pas šioguną ir paliekant kitą toliau valdyti kunigaikštystę – buvo kaip prevencija nuo galimų sukilimų, kurie ilgą laiką trikdė Japonijos gyventojų ramybę prieš Tokugavos laikotarpį. Daimio grįžtant į savo žemes turėdavo palikti žmonas, vaikus ir šeimas pas šioguną Edo mieste, tam, kad būtų užtikrintas geras jo elgesys. Taipogi, daimio turėjo gauti šiogunato patvirtinimą prieš tuokiantis. Be viso to, daimio buvo visiškai laisvi valdyti savo kunigaikštystes taip, kaip norėjo. Jie išleisdavo savo įstatymų kodeksus ir vykdė teisingumą. Kai kurie iš jų netgi išleido savą valiutą. Šiogunatas įsikišdavo į daimio valdymą tik retais atvejais. Tokiais būdais, Tokugava išlaikė politinę valdžią ir autonomiją 265-is metus be karinių atakų panaudojimo.

Izoliacijos laikotarpis

Tokugavų laikotarpis Japonijoje dar vadinamas izoliacijos nuo išorinio pasaulio laikotarpiu. Japonija pagrinde atsiribojo nuo Europos – 1639 m. šiogunatas ištrėmė Ispanijos ir Portugalijos pirklius ir misionierius ir uždraudė beveik visas keliones į užsienį. To pasekmė – oficialiai leistinas kontaktas su Europa buvo įmanomas tik iš olandų prekybinio uosto Nagasakyje ir netgi šis vienintelis susisiekimo taškas su išoriniu pasauliu buvo suvaržytas griežto šiogunato. Nepaisant to, Japonija nebuvo visiškai užsidariusi ir palaikė diplomatinius santykius su Korėja ir Okinava bei leido kinų pirkliams atvykti į Nagasakį. Todėl prekės ir informacija pasiekė Japoniją gan palengva ir tai netgi leido ankstyvajame XIX a. susiformuoti nedidelėms bendruomenėms, išmanančioms Vakarų mediciną ir mokslą. Be to, išsilavinę japonai buvo nepaprastai gerai informuoti apie išorinio pasaulio geografiją, nepaisant jų negalėjimo išvykti į užsienio šalis. Japonijos izoliacija suteikė šaliai taip reikėto stabilumo ir vidinio vieningumo, bet šiame atsiribojime galima įžvelgti ir nemažai ironijos. Kaip tik tuo momentu, kai Japonija uždarė duris išoriniam pasauliui, likusi pasaulio dalis pradėjo atsiverti ir mainytis žaliavomis, prekėmis, išmintimi ir idėjomis, nepalyginamai išbaigtesnėmis ir platesnėmis, nei buvo dalinamasi anksčiau. Socialinių ir technologinių pokyčių greitis Vakaruose per du amžius nuo 1640-ųjų itin paspartėjo, tuo tarpu Japonijoje pokyčiai buvo sąmoningai sulėtinti Tokugavų politikos. Nors Japonija XIX a. vėl atidarė duris pasauliui, šį kartą jei teko daug atsigriebti per prarastą laiką.

Ekonomika. Socialinis gyvenimas. Menas.

Taikos metai ir besiplečianti ekonomika Tokugavų periode lėmė neįtikėtiną miestų augimą. Vieni labiausiai išsiplėtusių miestų buvo senoji sostinė Kiotas, naujoji sostinė Edo bei Osaka – dar vadinama „pasaulio virtuve“. Prasiplėtus miestams ir padidėjus gyventojų skaičiui, anksčiau nuvertinta pirklių klasė ėmė rodyti naują svarbą. Sukaupę papildomas lėšas, pirkliai ir jų pavaldiniai sugebėjo įsteigti ligi tol beveik nežinomą miesto gyvenimą. Laisvalaikis, tiksliau vakaro laisvalaikis, tapo prieinamas ir miesto gyventojui. Kūrėsi arbatos namai ir smuklės, dauguma jų taip pat dirbo kaip ir vietos, paskirtos meilei. Malonumų kvartalai Edo ir Osakoje tapo populiarūs ir teikė pasitenkinimą iš laisvos ir nesuvaržytos kompanijos. Teatrai (kabuki) ir viešos vonios taip pat tapo labiau lankytinomis vietomis. Taigi ir turizmas, keliavimas, ieškant malonumų bei žinomų vietų lankymas išpopuliarėjo Tokugavų laikotarpiu. Toks pirklių klasės (taip pat ir samurajų) turtų ir malonumų padidėjimas  yra atvaizduotas su labai aiškiomis detalėmis to meto populiariame mene, anstpauduose ant medinių lentelių (Ukiyo-e). Šie antspaudai, įvairių prekeivių išvežti laivais į Ameriką ir Europą tapo daugelio kolekcionierių eksponatais. Taip pat Tokugavų laikotarpiu iškilo vienas žinomiausių, labiausiai mylimų bei cituojamų literatūros atstovų Japonijoje – tai poetas Matsuo Bašio (1644-94). Jis yra labiausiai žinomas dėl savo rašymui naudojamos trumpos poetinės formos, žinomos kaip haiku. Šioje srityje jis turėjo daug įpėdinių, bet tik kelis sau lygius.

 

Literatūros sąrašas:

Bellah, R., 1985. Tokugawa religion. The cultural roots of modern Japan. New York: Mcmillan.

Harootunian, H.D., 1988. Things seen and unseen. Discourse and Idealogy in Tokugawa Nativism. Chicago and London: The University of Chicago Press.

Yonemoto, M., 2008. Tokugawa Japan: An Introductory Essay. [internete] rasta: <http://www.colorado.edu/cas/TEA/curriculum/imaging-japanese-history/tokugawa/pdfs/essay.pdf>  [žiūrėta: 2015-05-18].

Morton, W.S., 1994. Japan. It‘s history and culture. USA: McGraw-Hill, Inc.

The Saylor Foundation, n. d. The Tokugawa Shogunate [internete] rasta: <http://www.saylor.org/site/wp-content/uploads/2013/02/HIST103-2.2.2-TokugawaShogunate-FINAL.pdf> [žiūrėta: 2015-05-18].

Totman, C., n. d. Tokugawa Japan. The Eocial and Economic Antecendents of Modern Japan. [e-knyga] rasta: <http://www.bakumatsu.ru/lib/Tokugawa_Japan_The_Social_and_Economic_Antecedents_ of_Mod ern_Japan.pdf> [žiūrėta: 2015-05-18].

 

3 votes