Ungaikio

Ungaikio (jap. 雲外鏡, Ungaikyō, liet. Veidrodis virš debesų) japonų mitologijoje yra vadinamas cukumogamių (jap. 付喪神 arba 九十九神, Tsukumogami) klasei priskiriamas jokajus (jap. 妖怪, Yōkai). Ši mitologinė būtybė yra apibūdinama kaip apsėstas veidrodis, kuris savo paviršiuje atspindi demoniškas arba monstriškas formas (Yokai.com, 2020).

Būtybės vaizdinys

Teigiama, jog apsėstame veidrodyje arba Ungaikio gyvenanti dvasia, geba manipuliuoti veidrodyje atsispindinčiu vaizdu, t.y. ji gali paversti į veidrodį žvelgiančio ar veidrodyje atsispindinčio žmogaus ar daikto formas į tokias kokias tik nori.

Manoma, jog šią galią veidrodyje gyvenanti dvasia įgavo šimtmečių bėgyje, per kuriuos veidrodyje atsispindėjo nesuskaičiuojama gausybė jokajų, antgamtinių būtybių ar kitų dvasių formų.

Sakoma, jog žmonės pažvelgę į Ungaikio veidrodinį paviršių, gali jame išvysti transformuotą, atgal į juos žvelgiančią demonišką ar monstrišką savo paties atvaizdą (Yokai.com, 2020).

Sąveika

Tikėta, jog žmonės, turintys Ungaikio, galėjo panauoti jo galias bei veidrodyje įkalinti kitus jokajus.

Tai buvo galima padaryti aštuntojo mėnesio, pagal senąjį mėnulio kalendorių, penkioliktos dienos naktį.

Sakoma, jog būtent šią naktį į krištolinį indą buvo pilamas vanduo, kuriame turėjo atsispindėti mėnulio pilnatis.  Žmonės manė, jog panaudoję šį vandenį bei su juo ant Ungaikio paviršiaus nupiešę tam tikro jokajaus vaizdinį, galėjo priversti veidrodyje apsigyventi savo pasirinktojo jokajaus dvasią (Yuqi, 2018).

Taip pat, aukščiau pristatytą naktį, buvo galima sužinoti ar žmogaus turimame veidrodyje yra apsigyvenusi Ungaikio dvasia. Tai buvo galima padaryti padėjus veidrodį ant vandens paviršiaus. Jei jame žmonės išvysdavo pabaisos atvaizdą, jie galėjo būti tikri, kad jų veidrodyje yra apsigyvenusi Ungaikio dvasia (Yokai.com, 2020).

Kilmė

Ungaikio buvo pirmą kartą paminėtas XVIII a. japonų poeto, folkloristo bei ukijo-e (jap. 浮世絵, Ukiyo-e) meistro, Torijamos Sekieno (jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien) darbe „Hiaki Curedzure Bukuro“ (jap. 百器徒然袋, Hyakki Tsurezure Bukuro) (Yuqi, 2018).

Manoma, jog šis jokajus yra paties autoriaus vaizduotės vaisius, kuris yra paremtas seno kinų mito apie magišką veidrodį pagrindu. Veidrodis buvo vadinamas Šiomakio (jap. 照魔鏡, Shōmakyō). Pasakojama, jog šis veidrodis galėjo atskleisti žmonėmis apsimetančių demonų tikrąsias formas (Yuqi, 2018).

Teigiama, jog Šiomakio galiomis naudojosi Kinijos Šangų dinastijos (kin. 商朝, Shāng cháo) karalius Džou (kin. 紂王, Zhòu Wáng). Pasinaudodamas veidrodžio galiomis karalius sugebėjo sužinoti, jog jo konsortė Dadzi (kin. 妲己, Dájǐ) iš tikrųjų buvo žmogumi apsimetusi, piktoji devynuodegės lapės (kin. 狐狸精, Húlíjīng) dvasia, kuri ketino valdyti šalį, pasinaudodama valdovo gera valia. Šiomakio atskleidus tikrąją konsortės formą, Dadzi buvo priversta bėgti bei vėliau apsigyventi Japonijoje (Yuqi, 2018).

Torijama Sekienas bandė įteigti mintį, jog veidrodis, savo paviršiuje atspindėdamas įvairias būtybes, demonus ir dvasias, pamažu perimdavo jų skleidžiamą energiją ir palaipsniui pats tapdavo mistinių galių turinčiu jokajumi (Yuqi, 2018).

Modernus būtybės vaizdinys

Šiuolaikiniuose pasakojimuose Ungaikio yra apibūdinamas kaip veidrodis, kuris bėgant metams transformavosi ir tapo sąmoninga būtybe. Teigiama, jog praėjus šimtui metų veidrodis įgauna sielą ir taip tampa jokajumi. Tai savo ruožtu yra labai dažnas bei cukumogamiams būdingas bruožas. (Yuqi, 2018).

Naudota literatūra

1. Yokai.com, 2020. Ungaikyō. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. balandžio 2 d.].
2. Yuqi M., 2018. Yōkai: Ungaikyō. Sites.temple.edu. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. balandžio 2 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras