Vabi Sabi

Vabi sabi (jap. 侘び寂び wabi sabi, liet. ,,kuklus paprastumas“) – viena iš Japonijos estetikos filosofijų. Paprastai paaiškinti vabi sabi žodžių reikšmę yra sudėtinga. Vabi kilo iš veiksmažodžio vabu, reiškiančio „nykti“, ir būdvardžio vabiši, kuris buvo vartojamas vienatvei ir menkumui apibūdinti. Sabi pirmą kartą pavartojo poetas Fudživaras No Tošinaris, jis norėjo perteikti sunaikinimo jausmą. Haiku poetas Macuo Bašio panaudojo sabi išreikšdamas laikinumo jausmą (Juniper 2003, p. 49). Japonijoje šios sąvokos labai glaudžiai susijusios ir tariant vieną turima omenyje ir kita. Siaurąja prasme tai grožio suvokimas, o plačiąja – gyvenimo būdas (Weidner 2008, p. 24).

Atsiradimo istorija

Vabi sabi atsirado kaip pasipriešinimo judėjimas prieš visuotinai priimtas taisykles, tačiau filosofijos ištakos nėra aiškios iki šiol. Pirmosios idėjos atsirado XI ir XII a. tapyboje. Vabi sabi taip pat didelę įtaką padarė dzenbudizmas. Kinijos dzenbudizmas buvo suvokiamas kaip filosofijos kryptis, kuriai būdingos kitokios pasaulėžiūros paieškos, nepriklausomybė, individualus žmogaus požiūris. Japonijoje irgi atsirado dzenbudizmo vienuolynų, jie ragino vertinti kasdienybės ypatingumą ir grožį. Manoma, kad tokios idėjos buvo skleidžiamos, nes vienuolynai buvo skurdūs ir naudojo natūralius daiktus vietoj prabangių dirbinių.

XVI a. vabi sabi pasiekė viršūnę kaip principas, priešingas Kinijos meno prabangai ir tobulumui. Vabi sabi tapo priešingybe puošniems ornamentams – grožio ir gerovės rodikliui. Ši filosofija vertina tai, kas natūralu ir netobula; kiekviena nenatūrali puošybos detalė laikoma nereikalinga. Neįprasti ir ypatingi dalykai pradėti laikyti siekiamybe (Weidner 2008, p. 67–68).

Idėjos 

Grožiui svarbi ne tobulybė, o nepakartojamumas;

neidealus grožis (kampuotas, grubus ir t. t.);

gamtos aukštinimas;

laikinumo suvokimas;

ilgesys, kylantis iš vidinio pasaulio;

akcentuojamas procesas, ne rezultatas;

Modernizmas (Vakarų filosofija) prieš vabi sabi (Rytų filosofiją):

Panašumai:

naudoja žmonių sukurtus objektus, erdves ir dizainą;

stipriai reaguoja į dominuojančius laikotarpio jausmus;

vengia bet kurių neintegralių struktūros elementų;

abstraktūs, nereprezentuojantys grožio idealo;

lengvai atpažįstami paviršiaus bruožai. Modernizmo – besiūlis, poliruotas, lygus. Vabi sabi – žemiškas, margas, netobulas.

Skirtumai:

modernizmas išreiškiamas viešoje erdvėje;

vabi sabi išreiškiamas privačioje erdvėje;

modernizmas išreiškia logišką, racionalią pasaulėžiūrą;

vabi sabi išreiškia intuityvią pasaulėžiūrą;

modernizmas – absoliutus;

vabi sabi – reliatyvus;

modernizmas – universalūs, prototipiški sprendimai;

vabi sabi – asmeniški, išskirtiniai sprendimai;

modernizmas – masinės gamybos;

vabi sabi – unikalus;

modernizmas orientuotas į ateitį;

vabi sabi – orientuotas į dabartį;

modernizme žmonės taikosi prie technologijų;

vabi sabi žmonės taikosi prie gamtos;

modernizme naudojamos žmonių sukurtos medžiagos;

vabi sabi naudojamos natūralios medžiagos;

modernizmas – dažniausiai lengva ir šilta;

vabi sabi – dažniausiai tamsu ir blanku;

modernizme funkcionalumas ir nauda yra pagrindinės vertybės;

vabi sabi funkcionalumas ir nauda neturi reikšmės;

modernizmas – amžinas;

vabi sabi – kiekvienam savas metų laikas;

(Koren 1994, p. 25–29).

Arbatos ceremonija

Kalbant apie vabi sabi, būtina paminėti arbatos ceremoniją, nes būtent šiame mene vabi sabi pasiekė aukščiausią meninę vertę ir arbatos ceremonijos metu galima giliausiai pajausti šią filosofiją (Weidner 2008, p. 69).

XII a. arbatos ceremonija kartu su dzenbudizmu atsirado Japonijoje. Tuo laikotarpiu arbatos ceremonija buvo elito pramoga. Buvo stengtasi sukurti elegantišką atmosferą ir padaryti įspūdį svečiams. Tačiau XV a. vienuolis Ikiu Sodžiunas, pagarsėjęs maištingumu prieš nusistovėjusias taisykles, reikalavo nusigręžti nuo pompastikos ir prabangos. Arbatos ceremonija tapo dvasiniu procesu, parodančiu gyvenimo grožį ir laikinumą (Weidner 2008, p. 70).

Aukščiausią tašką vabi sabi arbatos ceremonijoje pasiekė Sen no Rikiu dėka. Jis laikomas arbatos gėrimo ceremonijos tėvu. Japonijos legenda pasakoja apie tai, kaip Sen no Rikiu įrodė, kad suvokia vabi sabi koncepciją ir arbatos meną. Jis kreipėsi į meistrą Takeno Džio norėdamas išmokti arbatos meno. Gavęs užduotį sutvarkyti sodą, jis viską sutvarkė, tačiau pastebėjo, kad kažkas ne taip. Sodas atrodė švarus ir nepriekaištingas. Tada Rikiu papurtė vyšnios šakelę ir keli žiedlapiai nukrito ant žemės. Viską stebėjęs mokytojas suprato, kad Rikiu taps puikiu arbatos meistru (Weidner 2008, p. 14).

Rikiu arbatos ceremonijai reikiamus daiktus, kurie turėjo didesnę vertę nei kinų dirbiniai, gamindavo amatininkai. Jis sukūrė arbatos namus, kurie išvaizda priminė valstiečio trobelę ir stovėjo toliau nuo kitų gyvenamųjų patalpų, tolimame sodo kampe. Namelis buvo keturių kvadratinių metrų pločio ir buvo pastatytas iš paprastų, neapdorotų medžiagų: raudonojo molio, nendrių, bambuko ir daug medžio. Rikiu dėka vabi sabi arbatos gėrimo ceremonijoje tapo neatsiejama estetinės ir dvasinės japonų tradicijos dalimi (Weidner 2008, p. 71).

Boro

Tai japonų liaudies tekstilė, šiandien žinoma kaip ,,taisymo menas“. Boro tekstilė buvo paprastų žmonių sritis ir reprezentavo kolektyvinę ir skurdžią . Boro tekstilė reprezentuoja neužbaigtumą ir paprastumą. Tekstilė liudija apie pagarbą savitumui kaip priešpriešą vartotojiškai visuomenei (pvz.: https://www.boisbuchet.org/exhibitions/boro-the-fabric-of-life/).

Vabi sabi namų dekore 

Vabi sabi įkvepia namų dekore naudoti minimalistinį stilių. Paliekami daiktai, kurie yra naudingi ir gražūs (idealu, jei daiktai atlieka abi funkcijas). Patariama naudoti natūralias tekstūras, organines formas ir motyvus. Ieškoma spalvų, paimtų iš gamtos: rudos, juodos, pilkos, žemiško žalumo ir rūdžių spalvos. Labiau pageidautinos prislopintos spalvos nei šviesios (Noble Harbor).

Vabi sabi haiku 

Haiku – trumpas eilėraštis, kuriame užfiksuojamas akimirkos grožis. Momento grožis yra ir vienas iš vabi sabi bruožų. Eilėraščio turinys turi tam tikrą formą ir tematiką. Haiku taip įdėmiai žvelgia į kokį nors objektą, kad išnyksta distancija tarp stebėtojo ir stebimo objekto. Haiku neminimi asmens jausmai ar būsena, tačiau joje matoma individuali patirtis. Eilėraščio pradžioje yra koks nors dabarties įvykis, tiesioginė išorinio pasaulio patirtis. Šioje akimirkoje galima pajusti vabi sabi dabarties pojūtį, kuris sukelia ilgesį. Žmogaus patirtis atskleidžiama keliomis eilutėmis (Weidner 2008, p. 60).

Vabi sabi keramikoje

Japonijos keramika egzistuoja dešimtis tūkstančių metų. Pirminiai metodai buvo paimti iš Kinijos. Tačiau japonai linkę išstudijuoti idėją ir tik tada ją įsileisti. Viduramžių Japonijoje, globojant dzenbudizmo vienuoliams ir Kamakuros šiogūnatui, pamažu keramikoje įsivyravo paprastumas ir kuklumas. Nors kurį laiką vis dar buvo juntamas prabangaus, elegantiško Mingų porceliano populiarumas, susidomėjimas paprasta keramika augo. Nauji puodai retai buvo dekoruojami. Vietoj puošybos buvo rinktasi nelygi pelenų tekstūra. Puošnią keramiką iš Kinijos, kurią vertino karališkieji rūmai ir turtinga valdančioji klasė, dzenbudizmo meistrai laikė per daug pretenzinga. Kinų keramika tapo vis mažiau patraukli japonų estetiniams jausmams. (Juniper 2003, p. 79).

Raku keramiką, kuri vėliau tapo arbatos indų sinonimu, pristatė Rikiu po to, kai pastebėjo vietinių stogo čerpių vizualines savybes. Jis paprašė čerpių gamintojo Čiodžiro pagaminti puodus panaudojant tokią pačią techniką, mažai išdegant šiuos indus. Tojotomi Hidejoši leido naudoti šį stilių ir Čiodžiro sūnui suteikė auksinį antspaudą su simboliu raku (liet. „malonumas“). Toks puodžiaus kaip menininko identifikavimas tapo atotrūkiu nuo bevardžių amatininkų tradicijos ir tapo precedentu Japonijos keramikoje. Raku tradicija ir šeimos linija tęsiasi iki dabar (Juniper 2003, p. 80).

Vabi sabi ikebanoje

Sen no Rikiu pradėjo nagare (liet. „tekėjimas“) judėjimą. Jame galima atrasti vabi sabi. Atsisakydamas visų formalumų ir prabangių iš Kinijos kilusių vazų, Rikiu liko prie savo estetikos supratimo ir pasirinko paprasčiausias vazas gėlių kompozicijoms arbatos ceremonijos metu. Jos labiausiai žinomos kaip čiabana (liet. „arbatos gėlės“). Rikiu rinkosi mažas laukines gėlės iš laukų vietoj puošnių. Jis pirmasis pristatė bambuko vazą kaip rimtą meninę išraišką.

Rikiu mokytojas norėjo pamatyti gėles sukučius, kurie augo arbatos sode. Mokytojas buvo pakviestas į ceremoniją, bet nustebo pamatęs, kad visi žiedai buvo nukirpti. Tačiau įeidamas į arbatos kambarį pamatė gėlių kompoziciją, kurioje buvo vienas sukutis. Rikiu norėjo parodyti mokytojui, kad tikrą grožį sukuria ne lauko gėlių grožis, o stebima viena gėlė. Sutelkiant dėmesį į vieną gėlę, galima užpildyti suvokimo spragą tarp gėlės ir žmogaus. Ir galima suvokti, kad gėlė ir žmogus nėra egzistenciškai atskirti.

Ikebana naudoja gyvąją terpę kūrybos procese, ji suteikia unikalumo gėlių kompozicijai. Pagal dzenbudizmą, visi augalai – jaučiančios būtybės ir su jais turi būti elgiamasi kaip su gyvais. Gėlių aranžuotojas iš nagare mokyklos rodo didžiausią pagarbą visai gyvybei ir nuolankiai leidžia gėlei atskleisti savo grožį neverčiant prisitaikyti prie žmogaus sukurto konstrukto (Juniper 2003, p. 86).

Sodai

Pirmiesiems Japonijos akmenų sodams įtakos turėjo Kinijos peizažų paveikslai, importuoti Songų dinastijos metu. Dzenbudizmo vienuoliai, dar žinomi kaip išitateso (liet. „vienuoliai, dedantys akmenis“), formavo sodus kaip atviras žvyro erdves su retai išbarstytais įvairaus dydžio ir skirtingų formų akmenimis (Juniper 2003, p. 69). Rioandži sodas Kiote, sukurtas su menininko priežiūra 1450 m., yra tipinis dzen akmens sodo pavyzdys, sukurtas užpilant smėlį ir sudedant penkiolika akmenų pailgoje tuščioje erdvėje. Tuos akmenis supanti tuščia erdvė yra būdas atkreipti stebėtojo dėmesį į kompoziciją per abstrakciją. Erdvė yra ne tik paprasta tuštuma, o prasminga regimoji tyla, išsigelbėjimas akiai ir protui (Engel 1994, p. 20).

Medžių, gėlių ar kitų augalų trūkumas (išskyrus akmenis apaugusias samanas) apibūdinamas terminu karesansui – išdžiovinto organinio gyvenimo supriešinimas su žaluma, augančia už sodo sienos. Tai ir tiesioginė nuoroda į nuvytusį, apleistą sabi jausmą.

Griežtas apribojimas renkantis medžiagas ir fizinius matmenis prisideda prie unikalaus skaidrumo. Vieno rėmo kompozicijos sodas (dzen sodas) matomas visas iš karto, kitaip nei pasivaikščiojimo sodas, kuris palaipsniui atsiskleidžia stebėtojui (Slawson 1987, p. 82).

Šaltiniai:

Athanasiadis, B. 2008. The Japanese Aesthetic of Wabi Sabi and its Potential in Contemporary Composition. Canterbury Christ Church University. Priega internete: http://www.basilathanasiadis.com/thesis/ [Žiūrėta 2016 kovo 30]

Boisbuchet. [internete] rasta: <http://www.boisbuchet.org/boro-the-fabric-of-life/> [žiūrėta 2016 kovo 30]

Boroi store. [internete] rasta: <http://www.boroistore.com/concept/#narrative> [žiūrėta 2016 kovo 30].

Engel, D. 1994. A Thousand Mountains A Million Hills, Tokyo: Shufunotomo

Juniper,  A., 2003. Wabi Sabi: the Japanese art of impermanence. Vermont: Tuttle Publishing.

Koren, L., 1994. Wabi-Sabi for Artists, Designers, Poets & Philosophers. California: Stone Bridge Press.

Noble Harbor. [internete] rasta: <http://nobleharbor.com/tea/chado/WhatIsWabi-Sabi.htm> [žiūrėta 2016 kovo 30]

Slawson, D. 1987. Secret Teachings in the Art of Japanese Gardens, Tokyo: Kodansha International.

Weidner, C. A., 2008. Vabi Sabi NETOBULAS, tačiau laimingas. Vilnius: Algarvė.

Redagavo Gustė Nikliauzaitė