Vabi Sabi
Vabi sabi ( 侘び寂び wabi sabi, liet. ,,kuklus paprastumas“) – viena iš Japonijos estetikos filosofijų. Paprastai paaiškinti vabi sabi žodžių reikšmę yra sudėtinga. Vabi kilo iš veiksmažodžio vabu reiškiančio nykti ir būdvardžio vabiši, kuris buvo naudojamas apibūdinti vienatvę ir menkystę. Sabi pirmą kartą panaudotas poeto Fudživaros No Tošinari sunaikinimo jausmui perteikti. Haiku poetas Macuo Bašio panaudojo sabi išreikšdamas laikinumo jausmą (Juniper 2003, p. 49). Japonijoje šios sąvokos labai glaudžiai susijusios viena su kita ir tariant viena turima omenyje ir kitą. Siaurąja prasme tai grožio suvokimas, o plačiąja – gyvenimo būdas (Weidner 2008, p. 24).
Atsiradimo istorija
Vabi sabi atsirado kaip pasipriešinimo judėjimas prieš visuotinai priimtas taisykles,tačiau filosofijos ištakos nėra aiškios iki šiol. Pirmosios idėjos atsirado XI ir XII a. tapyboje. Vabi sabi taip pat didelę įtaką padarė Dzen Budizmas. Kinijos Dzen budizmas buvo suvokiamas kaip filosofijos kryptis, kuriai būdingos kitokios pasaulėžiūros paieškos, nepriklausomybė, individualus žmogaus požiūris. Japonijoje irgi atsirado Dzen budizmo vienuolynų, kurie ragino vertinti kasdienybės ypatingumą ir grožį. Manoma, kad tokios idėjos buvo skleidžiamos, nes vienuolynai buvo skurdūs ir naudojo natūralius daiktus vietoje prabangių dirbinių.
XVI a. Vabi sabi pasiekė viršūnę kaip principas, priešingas Kinijos meno prabangai ir tobulumui. Vabi sabi tapo priešingybe puošniems ornamentams – grožio ir gerovės rodikliui. Vabi sabi vertina tai, kas natūralu ir netobula; kiekviena nenatūrali puošybos detalė laikoma nereikalinga. Neįprasti ir ypatingi dalykai pradėti laikyti autoritetu. (Weidner 2008, p. 67- 68).
Idėjos
Grožis slypi ne tobulybėje, o nepakartojamume;
Neidealus grožis (kampuotas,grubus,ir t.t);
Gamtos aukštinimas;
Laikinumo suvokimas;
Ilgesys kylantis iš vidinio pasaulio;
Akcentuojamas procesas, ne rezultatas;
Modernizmas (Vakarų filosofija) prieš vabi sabi (Rytų filosofiją):
Panašumai:
Naudoja žmonių sukurtus objektus, erdves ir dizainą;
Stipriai reaguoja į dominuojančius laikotarpio jausmus;
Vengia bet kurių neintegralių struktūros elementų;
Abstraktūs, nereprezentuojantys grožio idealo;
Lengvai atpažįstami paviršiaus bruožai. Modernizmo – besiūlis, poliruotas, lygus. Vabi Sabi – žemiškas, margas, netobulas.
Skirtumai:
Modernizmas – išreiškiamas viešoje erdvėjė;
Vabi sabi – išreiškiamas privačioje erdvėje;
Modernizmas – išreiškia logišką, racionalią pasaulėžiūrą;
Vabi sabi – išreiškia intuityvią pasaulėžiūrą;
Modernizmas – absoliutus;
Vabi sabi – reliatyvus;
Modernizmas – universalūs, prototipiški sprendimai;
Vabi sabi – asmeniški, išskirtiniai sprendimai;
Modernizmas – masinės gamybos;
Vabi sabi – vienintelis;
Modernizmas – orientuota į ateitį;
Vabi sabi – orientuota į dabartį;
Modernizmas – žmonės taikosi prie technologijų;
Vabi sabi – žmonės taikosi prie gamtos;
Modernizmas – žmonių sukurtos medžiagos;
Vabi sabi – natūralios medžiagos;
Modernizmas – dažniausiai lengva ir šilta;
Vabi sabi – dažniausiai tamsu ir blanku;
Modernizmas – funkcionumas ir nauda pagrindinė vertybė;
Vabi sabi – funkcionumas ir nauda neturi reikšmės;
Modernizmas – amžinas;
Vabi sabi – kiekvienam savas metų laikas;
(Koren 1994, p. 25-29).
ARBATOS CEREMONIJA
Kalbant apie vabi sabi būtina paminėti arbatos ceremoniją, nes būtent šiame mene vabi sabi pasiekė savo aukščiausią meninę vertę ir jame galima giliausiai pajausti šią filosofiją (Weidner 2008, p. 69).
XII a. arbatos ceremonija kartu su Dzen budizmu atsirado Japonijoje. Tuo laikotarpiu arbatos ceremonija buvo elito pramoga. Buvo stengtasi sukurti elegantišką atmosferą ir padaryti įspūdį svečiams. Tačiau XV a. vienuolis Ikiu Sodžiun pagarsėjęs maištingumu nusistovėjusioms taisyklėms reikalavo nusigręžti nuo pompastikos ir prabangos. Arbatos ceremonija tapo dvasiniu procesu, parodančiu gyvenimo grožį ir laikinumą (Weidner 2008, p. 70).
Aukščiausią tašką vabi sabi arbatos ceremonijoje pasiekė Sen no Rikiu dėka. Jis laikomas arbatos gėrimo ceremonijos tėvu. Japonijos legenda pasakoja apie tai, kaip Sen no Rikiu įrodė, kad suvokia vabi sabi koncepciją ir arbatos meną. Jis kreipėsi į meistrą Takeno Ju norėdamas išmokti arbatos meno. Gavęs užduotį sutvarkyti sodą jis viską sutvarkė, tačiau pastebėjo, kad kažkas ne taip. Sodas atrodė švarus ir nepriekaištingas. Tuomet Rikiu papurtė vyšnios šakelę ir keli žiedlapiai nukrito ant žemės. Viską stebėjęs mokytojas suprato, kad Rikiu taps puikiu arbatos meistru (Weidner 2008, p. 14).
Rikiu arbatos ceremonijai reikiamus daiktus gamindavo amatininkai, kurie turėjo didesnę vertę nei kinų dirbiniai. Jis sukūrė arbatos namus, kurie savo išvaizda priminė valstiečio trobelę ir stovėjo toliau nuo kasdienio gyvenimo patalpų, tolimame sodo kampe. Jis buvo keturių kvadratinių metrų pločio ir buvo pastatyti iš paprastų, neapdorotų medžiagų: raudonojo molio, nendrių, bambuko ir daug medžio. Rikiu dėka vabi sabi arbatos gėrimo ceremonijoje tapo neatsiejama estetinės ir dvasinės japonų tradicijos dalimi (Weidner 2008, p. 71).
Boro
Tai japonų liaudies tekstilė šiandien žinoma kaip ,,taisymo menas“. Boro tekstilė buvo paprasto žmogaus domenas ir reprezentavo kolektyvinę ir skurdžią praeitį (Boroi store). Boro tekstilė reprezentuoja neužbaigtumą ir paprastumą. Tekstilė liudija pagarbą savitumui kaip priešpriešą vartotojiškai visuomenei (Boisbuchet).
VABI SABI NAMŲ DEKORE
Vabi sabi namų dekore įkvepia naudoti minimalistinį stilių. Paliekami daiktai, kurie yra naudingi ir gražūs (idealu, jei daiktai atitinka abi funkcijas). Patariama naudoti natūralias tekstūras, organines formas ir motyvus. Ieškoma spalvų schemų paimtų iš gamtos: rudos,juodos, pilkos, žemiško žalumo ir rūdžių spalvos. Labiau pageidautinos prislopintos spalvos nei šviesios (Noble Harbor).
VABI SABI HAIKU
Haiku – trumpas eilėraštis, kuriame užfiksuojamas akimirkos grožis – vienas iš vabi sabi bruožų. Eilėraščio turinys turi tam tikrą formą ir tematiką. Haiku taip įdėmiai observuoja kokį nors objektą, kad išnyksta distancija tarp stebėtojo ir stebimo objekto. Haiku neminimi asmens jausmai ar būsena, tačiau joje matoma individuali patirtis. Eilėraščio pradžioje yra koks nors dabarties įvykis, tiesioginė išorinio pasaulio patirtis. Šioje akimirkoje galima pajusti vabi sabi dabarties pojūtį, kuris sukelia ilgesį. Žmogaus patirtis atskleidžiama keliomis eilutėmis (Weidner 2008, p. 60).
VABI SABI KERAMIKOJE
Japonijos keramika egzistuoja dešimtis tūkstančių metų. Didžiausią įtaką jai turėjo molis. Pirminiai metodai buvo paimti iš Kinijos. Tačiau japonai linkę išstudijuoti idėją ir tada ją įsileisti. Viduramžių Japonijoje globojant Dzen vienuoliams ir Kamakuros šiogunatui, pamažu keramikoje įsivyravo paprastumas ir kuklumas. Nors kurį laiką vis dar buvo juntamas populiarumas prabangiam, elegantiškam Mingų porcelianui, susidomėjimas paprasta keramika augo. Nauji puodai buvo retai dekoruojami. Vietoje puošybos buvo rinktasi nelygi pelenų tekstūra. Puošni keramika iš Kinijos, kuri buvo vertinama karališkųjų rūmų ir turtingos valdančiosios klasės Dzen meistrų buvo laikoma per daug pretenzinga. Kinų keramika tapo vis mažiau patraukli japonų estetiniams jausmams. (Juniper 2003, p. 79).
Raku keramika, kuri vėliau tapo sinonimu arbatos indams buvo pristatyta Rikiu po to kai jis pastebėjo vietinių stogo čerpių vizualias savybes. Jis paprašė čerpių gamintojo Čiodžiro, pagaminti puodus panaudojant tokią pačią mažai kūrenamą techniką. Sen No Hidejošis suteikę šiam stiliui leidimą suteikdamas Čiodžiro sūnui auksinį antspaudą su simboliu raku (malonumas). Toks puodžiaus kaip menininko identifikavimas tapo atotrūkiu nuo bevardžių amatininkų tradicijos ir tapo precedentu Japonijos keramikoje. Raku tradicija ir šeimos linija tęsiasi iki dabar (Juniper 2003, p. 80).
VABI SABI IKEBANOJE
Sen no Rikiu pradėjo nagaire judėjimą, kuris reiškia „įsilieti“. Jame galima atrasti vabi sabi. Atsisakydamas visų formalumų ir prabangių vazų kilusių iš Kinijos, Rikiu pasiliko prie savo estetikos supratimo ir pasirinko paprasčiausias vazas gėlių kompozicijoms arbatos ceremonijos metu. Jos labiausiai žinomos kaip čiabana (arbatos gėlės). Rikiu rinkosi mažas laukines gėlės iš laukų vietoje puošnių. Jis pirmasis pristatė bambuko vazą kaip rimtą meninę išraišką.
Rikiu mokytojas norėjo pamatyti gėles sukučius, kurie augo arbatos sode. Mokytojas buvo pakviestas į ceremoniją, bet nustebo pamatęs,kad visos gėlės buvo nukirptos. Tačiau įeidamas į arbatos kambarį pamatę gėlių kompoziciją kurioje buvo vienas sukutis. Rikiu norėjo parodyti mokytojui, kad tikras grožis glūdi ne lauko gėlių grožyje, o vienos gėlės stebėjime. Sutelkiant dėmesį į vieną gėlę galima užpildyti suvokimo spragą tarp gėlės ir žmogaus. Ir galima suvokti,kad gėlė ir žmogaus nėra egzistenciškai atskirti.
Ikebana naudoja gyvąją terpę kūrybos procese, kuri suteikia unikalumo gėlių kompozicijai. Pagal Dzen budizmą, visi augalai – jaučiančios būtybės ir su jais turi būti elgiamasi kaip su gyvais. Gėlių aranžuotojas iš nagaire mokyklos rodo didžiausią pagarbą visai gyvybei ir nuolankiai leidžia gėlei atskleisti savo grožį neverčiant prisitaikyti prie žmogaus sukurto konstrukto (Juniper 2003, p. 86).
Pirmiesiems Japonijos akmens sodams turėjo įtakos Kinijos peizažų paveikslai importuoti Songų dinastijos metu. Dzen vienuoliai dar žinomi kaip išitateso (vienuoliai dedantys akmenis) formavo sodus kaip atviras žvyro erdves su retai išbarstytais įvairaus dydžio ir formų akmenimis. (Juniper 2003, p. 69). Riuan-dži sodas Kiote sukurtas su menininko Soami priežiūra 1450-ais, yra tipinis Dzen akmens sodo pavyzdys sukurtas užpilant smėlį ir sudedant penkiolika akmenų pailgoje tuščioje erdvėje. Tuščia erdvė supanti tuos akmenis yra būdas atkreipti stebėtojo dėmesį į kompoziciją per abstrakciją. Erdvė yra ne tik paprasta tuštuma, o prasminga regimoji tyla, išsigelbėjimas akiai ir protui (Engel 1994, p. 20).
Medžių, gėlių ar kitų augalų trūkumas (išskyrus akmenis supančias samanas), yra apibūdinamas terminu karesansui – iliuzija į išdžiovintą organinį gyvenimą supriešinant su žaluma augančia už sodo sienos. Tai yra ir tiesioginė nuoroda į nuvytusį, apleistą Sabi jausmą.
Griežtas apribojimas medžiagų pasirinkime ir fiziniame matmenyje prisideda prie unikalaus skaidrumo, kuris apibūdinamas kaip ritinys ar vienas rėmo kompozicija. Vieno rėmo kompozicijos sodas matomas visas iš karto kitaip nei pasivaikščiojimo sodas, kuris palaipsniui atsiskleidžia stebėtojui (Slawson 1987, p.82).
Šaltiniai:
Athanasiadis, B. 2008. The Japanese Aesthetic of Wabi Sabi and its Potential in Contemporary Composition. Canterbury Christ Church University. Priega internete: http://www.basilathanasiadis.com/thesis/ [Žiūrėta 2016 kovo 30]
Boisbuchet. [internete] rasta: <http://www.boisbuchet.org/boro-the-fabric-of-life/> [žiūrėta 2016 kovo 30]
Boroi store. [internete] rasta: <http://www.boroistore.com/concept/#narrative> [žiūrėta 2016 kovo 30].
Engel, D. 1994. A Thousand Mountains A Million Hills, Tokyo: Shufunotomo
Juniper, A., 2003. Wabi Sabi: the Japanese art of impermanence. Vermont: Tuttle Publishing.
Koren, L., 1994. Wabi-Sabi for Artists, Designers, Poets & Philosophers. California: Stone Bridge Press.
Noble Harbor. [internete] rasta: <http://nobleharbor.com/tea/chado/WhatIsWabi-Sabi.htm> [žiūrėta 2016 kovo 30]
Slawson, D. 1987. Secret Teachings in the Art of Japanese Gardens, Tokyo: Kodansha International.
Weidner, C. A., 2008. Vabi Sabi NETOBULAS, tačiau laimingas. Vilnius: Algarvė.
