Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Akupunktūra

Akupunktūra

Akupunktūra (lot. acus – adata + punctura – (į)dūrimas) (针灸 zhēnjiǔ). Tai gydymo būdas, paremtas tam tikrų taškų dirginimu specialiomis adatomis. Patys kinai akupunktūrą apibūdina  kaip  technišką badymą su adatomis (Lewith, 1998).

Istorija

Akupunktūros gydymas naudojamas jau apie 2000 metų, bet kai kurie autoriai skaičiuoja, kad Kinijoje šis gydymas naudojamas jau 4000 metų. Pasak kinų, akupunktūra pradėta bandyti jau nuo akmens amžiaus, kai pradėti naudoti akmeniai peiliai ir kiti įrankiai jie žymimi hieroglifu, kuris tariasi „Bian“. Tai reiškia „aštrus, kampuotas akmuo įveikia negandas ir susirgimus“. Ir modernioje kinų kalboje hieroglifas „Bi“ reiškia skausmingus susirgimus. Šis šiuolaikinis hieroglifas sukurtas iš reikšmės „Bian akmenys“, kurie naudojami mažinti skausmus ligos metu (Lewith, 1998).

Pirmasis užregistruotas bandymas naudoti aštrius daiktus gydant ligą datuojamas maždaug 1500 m. pr. Kr. Šang dinastijos. Maždaug šiuo laikotarpiu buvo rasti vėžlių kiautų gabalai su užrašais (runomis), manoma, kad jie buvo naudojami būrimui ir gydymui (Lewith, 1998).

Pirmas žinomas tekstas apie akupunktūrą buvo autoriaus Huangdi Neidzing (黄帝内经). Šis veikalas padalintas į dvi dalis, „Su Ven“ arba „Paprasti klausimai“ ir  „Ling Šiu“ arba sudėtingi klausimai. Knyga taip pat žinoma dėl alternatyvių pavadinimų, tokių kaip Geltonojo imperatoriaus „Klasikinė vidaus medicina“, “Kanoninė Medicina“, tačiau visi šie pavadinimai priklauso tam pačiam pagrindiniam tekstui (Lewith, 1998). 

Akupunktūros adatos

Kai akupunktūra išsivystė, gydomieji „Bian“ akmenys buvo atmesti. Pradėtos naudoti adatos iš keramikos bei akmens. Įdomu yra tai, jog šios primityvios adatos dar yra naudojamos, kai kuriuose atsilikusiuose Kinijos kaimo vietovėse. Ilgainiui jas pakeitė metalinės adatos, jos ir perėmė klasikinę „devynių adatų formą“. Jos sudarytos iš adatų: panašių į strėlių galvutes, kurios skirtos paviršiniam badymui; adatos apvaliomis galvutėmis masažui; buka adata spaudymui ir baksnojimui; trijų kampų adata įdurti į kraujagyslę; panaši į kardą adata skirta nuleisti puliniams arba kraujui; aštri apvali bei plona kaip siūlas adata – greitam badymui; ilga – storiems raumenims ir didelė – įdurti į skausmingus taškus (Lewith, 1998).

Daug panašių kinų legendų pasakoja, kad paslaptingas žmogus, o gal dievybė Fusi (伏羲), sukūrė devynias adatas, kurios stipriai pasireiškė kinų medicinoje (Ping 1999, p. 3)

Šiais laikais pagrindinė adata, darant akupunktūrą, laikoma plona kaip siūlas adata filliform, nes dauguma kitų adatų buvo pakeista į sudėtingesnius chirurginius instrumentus, pavyzdžiui, adata, panaši į kardą, dabar pakeista operuojant skalpeliu (Lewith, 1998).

Iš pradžių „devynios adatos“ buvo gaminamos iš bronzos, aukso arba sidabro ir pirmąkart panašu, kad panaudotos prieš 2000 metų. Čiungšano provincijos Princo kapas, datuojamas II a. pr. Kr. buvo iškastas 1968 m. Ten rastas „devynių adatų“ rinkinys, 4 adatos iš aukso ir 5 iš sidabro. Vieni akupunktūristai naudojo adatas iš šių metalų, bet dauguma jų naudoja nerūdijančio plieno labai plonas, kaip siūlus (Lewith, 1998).

Moksibacija

Moksibacija (ang. Moxibution) – tai yra gydymas, atliekamas odą deginant augalu „moxa“. Kinų hieroglifas „Dziu“ (灸)  pažodžiui reiškia „randą su degančiu objektu“. Tačiau iš tikrųjų pati procedūra nepalieka jokių randų. Gydymo metodas atsirado, greičiausiai kažkur po ugnies išradimo (Ping 1999, p. 6). Tai yra mišinys, kuris skirtas padidinti šilumą vietose, kur bus duriamos adatos. Šis mišinys gaminamas iš paprastojo kiečio džiovintų lapų. Kinai tiki, kad kuo senesnis moxa, tuo geresnės jos gydomosios savybės. Vėliau moksibacija atsiskyrė nuo akupunktūros ir stipriai paplito Kinijoje. Ji naudojama daug daugiau rūšių ligų gydyti, nei akupunktūra, tačiau naudojama tose pačiose vietose, kur ir bedamos adatos. Kai kurie akupunktūros taškai, ypatingai tie, kurie yra aplink akis, yra uždrausti gydyti moxa. Senovės Kinijoje moxa, taip pat buvo prideginama į specifinius kūno taškus tam, kad palaikytų bendrą žmogaus gerą sveikatą (Lewith, 1998).

Dar senoviniais laikais egzistavo kitoks moksibacijos tipas naudojant medieną. Tam reikėjo: pušies, kipariso, apelsino, kiniško apelsino, šilkmedžio ir tai buvo pavadinta „ugnis iš 8 rūšių medžio“. Kiekviena mediena turėjo savo unikalius gydymo požymius (Ping 1999, p. 7). 

Akupunktūros taškų ir kanalų evoliucija

Iš pradžių ant kūno nebuvo jokių specifinių taškų nei akupunktūrai, nei moxa, bet palaipsniui per empirinę patirtį, buvo rasti taškai ir įrodyta, jog akupunktūra gydo ligas. Akupunktūros taškai yra milijonų išsamių pastabų bei bandymų galutinis produktas. Kai jie buvo sukurti, kiekvienas taškas turėjo savo vardą ir simbolį, priklausomai nuo jo gydymo savybių (Lewith, 1998).

Akupunktūros taškus galima sugrupuoti į kanalų sistemą, kuri tęsiasi per visą kūną, o ja teka gyvybinė energija. Akupunktūros taškai yra skirti tam, kad paveiktų gyvybinės energijos tekėjimą per kanalą ir taip paveikti ligos procesą kūne. Pirmasis, kuris aiškiai nurodė, kur durti adatas į taškus ir kanalus, buvo  Nei Čing Su Ven, jis taip pat darė stebėjimus dėl skausmo, įdūrus adatą į tam tikrus taškus.  Skausmingų taškų badymas yra turbūt originalus metodas, kurio dėka atrasta daugybė akupunktūros taškų. Dažnai skausmingus susirgimus sukelia tam tikri apibrėžti taškai visame kūne. Kada šie taškai stimuliuojami, skausmas gali būti sušvelnintas. Taigi šitoks gydymas vadinamas „iš taško gydant skausmą“.  Pradedant nuo šitos paprastos įdėjos galima maždaug įsivaizduot, kaip tobulėjo akupunktūros sistemos taškai. Kanalų evoliucija, jungiančia juos su akupunktūros taškais yra daug sunkiau suprasti.  Atrodo, kad šitai išsivystė nuo intuityvaus supratimo apie gyvybinės energijos tekėjimą per kūną. Neaišku, iš kur kilo idėja apie pačius kanalus, tačiau per pastaruosius 2000 metų jie sudarė didžiąją dalį tradicinės kinų medicinos (Lewith, 1998).

Akupunktūros tekstai, mokymas, kalba

Tangų dinastija suprato akupunktūros klestėjimo meną. Sun Si-Miao (孙思邈) valdymo laikotarpiu buvo pagaminti 10 000 Auksinių adatų tai buvo vienas iš pagrindinių produktų medicinoje jo valdymo laikotarpiu. Šios dinastijos laikotarpiu yra pirmasis tekstas apie riškias kanalų spalvų diagramas sužymėtas ant kūno iš priekio ir galo. Tai buvo labai gera medžiaga mokytis mokiniams ir aiškinti mokytojams apie akupunktūros gydymo meną. Yra žinoma, kad ši medžiaga nukopijuota iš kito teksto, tačiau originalas yra dingęs (Lewith, 1998).

Kinai išvystė spausdinimo meną Sui ir Tangų dinastijos laikotarpiu, deja, tai nebuvo plačiai taikoma šiuose perioduose, dauguma knygų buvo kopijuojama ranka. Ankstyvojoje Kinijoje spausdinimas yra panašus į išpjautą antspaudą, hieroglifai buvo išraižomi ant kiekvieno akmens atskirai. Per Sun Si valdymo laikotarpį (960-1280) spausdinimo technikos buvo patobulintos ir plačiau naudojamos. Tai davė postūmį akupunktūrai ir jos knygos dažniau pasiekiamos. Dauguma knygų prieš Sui dinastiją, buvo iškraipytos, blogai nurašytos ir supainiotos, nes jas perrašinėjo ne medicinos žinovai, todėl kažkuriuose tekstuose galima atrasti daug painiavos ir nesuprantamų hieroglifų (Lewith, 1998).

„Bronzinis  modelis“

Tai modelis, naudojant mokantis naujos akupunktūros technikos. Vei-ji (Wei-Yi) surinko ir sulygino visą informaciją, kurią galėjo gauti apie akupunktūrą XI a. Jis iš naujo redagavo visus kanalus ir taškus. Vei-Ji sudarė savo autoritetingą veikalą, pavadintą „Iliustruotu vadovu“, jis datuojamas ir sukurtas 1026 m. Šiame veikale rašoma apie akupunktūros taškus bei moksibaciją. „Bronziniame modelyje“ detaliai aprašomi 352 akupunktūros taškai. Labai daug informacijos pateikta apie akupunktūros taškų vietas, adatos įdūrimo metodą į kiekvieną tašką, bei ligos simptomai, kurie priskiriami tiems taškams. Dar veikale galima pamatyti daug iliustracijų, kurios žymiai greičiau padeda mokytis akupunktūros. Kinai taip susižavėję šiuo veikalu, jog tam buvo pastatyta didelė statula bei akmeninės plokštės su visu tekstu, iškaltu ant jų (Nawei 2014).

Akupunktūros įtvirtinimas Kinijoje 

Per Mingų dinastijos (1368-1644) valdymo laikotarpį atsirado daug naujų išradimų, tokiu kaip popieriaus dirbtuvės, metalo dirbinių parduotuvės, bet esmė tame, kad akupunktūroje iš esmės niekas labai nekito, tačiau ji su kitais medicinos menais labai stipriai buvo skatinama ir išplito, tapo tikslesnė, moksliškesnė. Šiuo laikotarpiu Dr. Li Shih – chen parašė traktatą apie 8 ekstra kanalus, Dr. Kao Wu domėjosi senoviniais akupunktūros tekstais bei papildydavo tekstus apie  moksibaciją. 1537 m. suredagavo ir išleido knygą pavadinimu „esminiai skaitiniai apie akupunktūrą bei moksibaciją“. Taip atsirado populiauriausi veikalai ir knygos apie akupunktūrą ir moksibaciją (Lewith, 1998).

Šios senosios akupunktūros tradicijos išliko iki mūsų laikų ir Kinijos kaime vis dar populiarios. Žinoma, atsirado ir naujų akupunktūros rūšių, tačiau visos jos remiasi senąja.

 

Literatūros sąrašas:

Lewith, G., 1998. The History Of Acupuncture In China[internete] <http://www.healthy.net/Health/Article/The_History_of_Acupuncture_in_China/1819> [žiūrėta 2014 03 19].

Nawei, J., The ‘New’ Bronze Model for Teaching Acupuncture Points. [internete] <http://www.acupuncturechinanawei.com/history-and-faq/49-the-new-bronze-model-for-teaching-acupuncture-points.html>  [žiūrėta 2014 03 26]

Ping, Ch., 1999. History and development of traditional Chinese Medicine, Beijing, Amsterdam, Tokyo.

 

 

34 votes