Hebo
Hebo (河伯 Hebo) – kinų mitologijos dievybė, kuri kontroliuoja ir valdo upes, ypač siejama su Geltonosios upės valdymu, žmonių dar vadinama „Upės grafu”. Geltonosios upės dievybė turi net keletą vardų: Fengi (冯夷 / 馮夷 Féng yí), Bingi (冰夷 Bīng yí) ir Hopo (Jordan 1993, p. 127). Dievybė Hebo yra Geltonosios upės įasmeninimas. Laikomas geranorišku, bet gobšiu, nenuspėjamu ir pavojingu kaip ir pati upė. Hebo taip pat turėjo svarbų vaidmenį istorijoje, religiniame garbinime Kinijoje (ypač Šiaurės Kinijoje), kultūroje, literatūroje ir poezijoje.
Atsiradimo mitai
Apie šią dievybę yra net keletas skirtingų pasakojimų, kurie aiškina jo atsiradimą. Vienas iš jų teigia, jog tai buvo žmogus, kuris pasiekė nemirtingumą, prisirišdamas sunkius akmenis ir nusiskandindamas Geltonojoje upėje, taip tapdamas jos dievu (Jordan 1993, p. 127). Kitas mitas teigia, jog tai buvo paprastas žmogus, kuris bandydamas perbristi Geltonąją upę nuskendo, tačiau dangaus imperatorius Tiandi (天帝 Tiāndì) pasigailėjo šio žmogaus ir pavertė jį baltuoju drakonu su žmogaus veidu, kuris turėjo valdyti visas Kinijos upes.
Geltonoji upė, dar vadinama Huanghe (黃河 Huánghé), yra viena iš didžiausių ir ilgiausių pasaulio upių, kurios ilgis siekia 4700 km ir tai yra antroji pagal ilgį Kinijos upė, kuri turi didelę kultūrinę reikšmę visai šaliai. Upė buvo viena iš pagrindinių žemės ūkio drėkinimo šaltinių. Geltonoji upė teka per devynias Kinijos provincijas (kitaip dar vadinamas autonominiais vienetais): Činghai, Sičuaną, Gansu, Ningsia, Vidinę Mongolija, Šensi, Šansi, Henaną ir Šandongą. Kinija dažnai vadinama geltonąja žeme – motina Geltonoji upė yra laikoma pagrindiniu kinų tautos simboliu (China encyclopedia 2008, p. 4).
Legenda apie Hebo vestuves
Hebo ne be priežasties kėlė upės potvynius. Jis turėjo žmoną Luošen, kuri pasirodo buvo Fusi, rytų dangaus dievo dukra. Ji paskendo Luohe (洛河 Luò Hé) upėje ir taip tapo dievaite Luošen (Luohe upė buvo Geltonosios upės atšaka). Kadangi Hebo dažnai linksmindavosi su fėjomis, Luošen tapo liūdna ir nusiminusi. Tada vieną dieną ji sutiko Šaulį I. Šaulys turėjo žmoną Čangę , kuri buvo nemirtinga, bet atkeliavo į žmonių pasaulį su I. Tačiau I dažnai klajodavo palikdamas Čangę vieną namuose ir todėl ji jautėsi labai vieniša. Dėl šios priežasties poros santykiai labai pablogėjo.
Vieną dieną šaulys I išėjo medžioti su lanku ir strėlėmis. Jis nuėjo prie plačios Luohe upės atšakos, kur vanduo švelniai sruveno ir buvo gausu medžių ir gražių gėlių. Ten graži dievaitė ir kelios fėjos linksminosi. Dievaitė labai traukė šaulį I ir jis vieną naktį susapnavo, jog yra su ja. Kaip ir šaulį traukė Luošen grožis, taip ir Luošen pamilo Šaulį. Kai jie dar kartą susitiko, abu įkrito į meilės upę ir susijungė (Chen 2011, p. 108).
Hebo pasinėrė į sielvartą po to, kai nesugebėjo sustabdyti Luošen ir Šaulio I meilės. Jis pagrasino kaimo gyventojams, jog sukels upės potvynį, kuris užtvindys kaimiečių namus, jegu jie neatsiųsią jam gražios mergelės. Išsigandę kaimiečiai išrinko gražią vietinę merginą, kurią dailiai aprengė, paguldė į lovą, išpuoštą gėlėmis, ir paleido į upę. Lova su mergina nugrimzdo į upę, tokiu būdu nunešdama žmoną upės dievybei – Hebo. Šitoks žmonos ieškojimas upės dievui tapo papročiu, kuris tęsėsi iki Kariaujančių valstybių periodo (475-22 pr. Kr.).
Žyniai ir žyniuonės palei Džang upę pasinaudojo šiuo papročiu norėdami užsidirbti pinigų ir pradėjo kiekvienais metais už tam tikrą atlygį ieškoti žmonos šiai dievybei. Tokiu būdu buvo stengiamasi išvengti Hebo rūstybės – upių potvynių (Chen 2011, p. 110).
„Žyniai vaikščiodavo aplinkinėse teritorijose ir ieškodavo gražių merginų iš neturtingų šeimų, nes tokios šeimos neturėdavo pinigų ir negalėdavo apsaugoti savo dukterų. Kai išrinkdavo merginą, jos šeima jai įteikdavo sužadėtuvių dovanas ir ji būdavo paimama iš namų, išmaudoma ir aprengiama geriausiais šilkais. Mergina gyvendavo keletą dienų specialiame name, kuris buvo vadinamas „apvalymo namu“, ir kuris buvo pastatytas ant upės kranto. Šeimos su gražiomis dukterimis gyveno baimėje ir dėl šios priežasties dažnai net persikeldavo gyventi į kitą vietą“(Jing 2001, p. 131).
Vieną kartą šalies magistras dalyvavo šitokiose vestuvėse. Jis pasakė, jog mergina nėra pakankamai graži, jog būtų Hebo žmona ir liepė žyniams nueiti pas Hebo, jog pasakytų, kad suras jam gražesnę žmoną. Tada įmetė žynius į upę, tačiau jie taip ir negrįžo. Tada magistras liepė kitiems žiniams eiti pas Hebo, kad viską išsiaiškintų. Žyniai atsiklaupė ant kelių ir išsigandę maldavo pasigailėjimo. Magistras nutraukė šį baisų paprotį ir norėdamas sustabdyti Hebo kerštą liepė iškasti griovius, kurie apsaugotų kaimų gyventojus nuo potvynių visiem laikam (Chen 2011, p. 110).
Literatūros sąrašas:
Chen, L., 2011. Chinese myths & legends. New York: Cambridge University Press. [e-knyga]. Prieiga per internetą: čia, [žiūrėta 2014 m. balandžio 27 d.].
China Encyclopedia Compilation Group, 2008. China Encyclopedia. Beijing: China Intercontinental Press.
Jing, A., 2001. The Water God’s Temple of the Guangsheng Monastery. Boston. [e-knyga]. Prieiga per internetą: čia, [žiūrėta 2014 m. balandžio 26 d.].
Jordan, M., 1993. Dictionary of Gods and Goddesses. New York: Fact on File, inc.
Pregadio, F., 2008. The Encyclopedia of Taoism. [e-knyga]. Prieiga per internetą: https://books.google.lt/books?id=X_3IZ-1Ws5AC&printsec=frontcover#v=onepage&q&f=false, [žiūrėta 2014 m. balandžio 27 d.].
