Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kinijos komunistų partija

Kinijos komunistų partija

Kinijos komunistų partija (中国共产党 Zhōngguó Gòngchǎndǎng) – pagrindinė Kinijos Liaudies Respublikos valdančioji politinė jėga. Partija valdo Kiniją nuo 1949 m., po kurių valstybė tapo totalitarine. Šiuo metu Kinijos komunistų partijai priklauso apie 85 milijonus žmonių ir tai vienas didžiausių politinių judėjimų pasaulyje.

Kinijos komunistų partijos susikūrimas

Kinijos komunistų partija (KKP) iš pradžių buvo ne tik suformuota kaip politinė jėga, bet ir revoliucinis judėjimas, kuris susikūrė 1921 metais. Pirmieji komunistinio judėjimo revoliucionieriai buvo Li Dadžao (李大钊 Li Dazhao) ir Čen Dusiu (陈独秀 Chen Duxiu). Pirmiausia jie priklausė Gegužės 4-osios judėjimui – visuomeninei, intelektiniai bei sociopolitinei jėgai, kuri veikė 1917-21 metais. Judėjimo šalininkai pasisakė už nacionalinę nepriklausomybę, individo emancipaciją ir visuomenės bei kultūros atnaujinimą. Tačiau, Li Dadžao ir Čen Dusiu po bolševikų pergalės Rusijoje 1917 metais tapo marksizmo propaguotojais. Per 1920 m. vykusius neramumus Kinijoje, Mao Dzedongas (毛泽东 Mao Zedong), Liu Šaoči (刘少奇 Liu Shaoqi) ir Li Lisan (李立三 Li Lisan) pradėjo organizuoti darbininkų sąjungas. Kinijos komunistų partija 1924 m. prisijungė prie Nacionalistų partijos, iš pradžių sąjunga buvo labai sėkminga. Po trijų metų Čang Kai-šekas (蔣中正Chiang Kai-shek) – Nacionalistų partijos vadovas pradėjo žiauriai elgtis su komunistais ir išvijo juos iš Šanchajaus. Po šių įvykių Kinijos komunistų partija turėjo savo veikla užsiimti pogrindyje.

Kinijos komunistų partijos atėjimas į valdžią

Kinijos komunistų partija su Mao priešaky pasirinko savo revoliucines veiklas plėtoti ne miesto proletariatuose, o judėjimą perkėlė į kaimo vietoves, kur gavo didelį valstiečių palaikymą. 1931 metais Kinijos Sovietų Respublikoje, pietinėje valstybės dalyje, buvo apie 10 milijonų partijos šalininkų. Kinijos Sovietų valstybė gyvavo tik 6 metus, nes ji greitai buvo sunaikinta karinės Nacionalistų partijos. Po Mao Dzedongo ir likusiųjų komunizmo pasekėjų pasitraukimo 1934-35 metais, Mao tapo Kinijos komunistų partijos vadovaujantis asmuo ir šį postą išlaikė iki savo mirties (1976 m.). Kiti svarbūs to meto Mao Dzedongo šalininkai ir lyderiai taip pat buvo Džou Enlai (周恩来 Zhou Enlai) bei Džu De (朱德 Zhu De).

Kinijos komunistų partijos veikla

1936 m. per Siano įvykius, Čang Kai-šekas suorganizavo militaristinę kompaniją prieš komunistus ir užuot likęs „Vieningame fronte“ bei kovojęs su didėjančia Japonijos karine agresija. Kol Čang Kai-šeko Nacionalistų partija kovojo ir vos neišprovokavo karo Čongčingo mieste, Kinijos komunistų partija telkė jėgas kovojant su japonais užpuolusiais šalį. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui 1945 m. partija jau valdė teritorijas Kinijoje su 100 milijonų gyventojų, turėjo patyrusią kariuomenę ir veiksmingą politinę kampaniją, jungiančią valstiečius, darbininkus, vidurinę visuomenės klasę bei smulkiuosius verslininkus. 1946 m., dar vykstant Kinijos pilietiniam karui, komunistų partija pateikė žemės reformos programą, kuri susilaukė didelio valstiečių palaikymo. Nacionalistų šalininkai dėl savo neprotingų ir demoralizuotų veiksmų prarado ir tai mažą turėtą kinų paramą. 1949 m. Nacionalistų partija pasitraukė iš žemyninės Kinijos į Taivaną ir komunistų partija įkūrė Kinijos Liaudies respubliką.

Kinijos komunistų valdymas po 1949 m.

Po 1949 m. Kinijos komunistams tapus vadovaujančia partija, per kelerius metus ją lydėjo nemažai nesutarimų dėl tolimesnio šalies vystymo ir plėtojimo. Iš pradžių partija buvo perėmusi sovietų vadovavimo modelį ir glaudžiai bendradarbiavo su Sovietų Sąjunga. Tačiau tarp Kinijos komunistų partijos ir Sovietų Sąjungos komunistų pradėjo didėti nesutarimai dėl užsienio politikos ir ideologinės savimonės. Šios valstybės 1950 metais nutraukė savo bendradarbiavimo saitus.  Komunistų partija mėgino paspartinti Kinijos industrializacijos augimą ir taikė drąsias ir net žalingas priemones. 1958–1960 m. šalyje buvo taikoma vadinamoji „Didžiojo šuolio“ programa, tai buvo socialinė bei ekonominė programa, kuria siekta kuo galima greičiau modernizuoti žemės ūkiu ir valstietija paremtą kinų visuomenę. Buvo steigiamos „liaudies komunos“, kur žmonės negaudavo atlygio, o užauginta produkcija skirstoma visiems po lygiai. Taip pat nusavintas asmeninis žmonių turtas, propaguota karinė darbo bei gyvenimo tvarka.

Kinijos komunistų partijos nesutarimai

1966 m. Mao Dzedongas ir kiti Kinijos komunistų partijos lyderiai pradėjo nesutarti dėl valstybės ekonominės, socialinės ateities. Mao pradėjo Kultūrinę Revoliuciją arba Didžiąją Proletariato Kultūrinę Revoliuciją, kurios metu partijos pagrindinis lyderis susilaukė prieštaravimų iš radikalesnės partijos dalies ir dar labiau pragmatiškesnės komunistų šalininkų pusės, jiems vadovavo Liu Šaoči su Deng Siaopingu (邓小平 Deng Xiaoping). Liu Šaoči ir Deng Siaopingas Kultūrinės Revoliucijos metu prarado anksčiau turėtą politinę įtaką. Nuo 1971 iki 1976 m. tarp radikalų ir pragmatistų nelengvai, bet įvyko paliaubos. Šiame laikotarpyje mirė Džou Enlai (1949–58 m. ėjo užsienio reikalų ministro pareigas) ir pats Mao Dzedongas. Neilgai laukus radikalų grupė pasivadinus „Keturių gauja“ taip pat ir Mao našlė buvo suimti. Po šių įvykių Deng Siaopingas įgavo didesnę politinę galią. Kultūrinė Revoliucija formaliai buvo baigta, programa pavadinta „Keturios modernizacijos“, kurią sudarė pramonės, agrikultūros, mokslo ir technologijų bei gynybos sektoriai, adaptuota Kinijos visuomenėje. Švietimo ir meno draudimai, apribojimai buvo palengvinti. Revoliuciniai, ideologiniai užmanymai tapo ne tokie svarbūs ir darantys įtaką. Po Mao Dzedongo mirties Kinijos komunistų partijos vadovu tapo Hua Guofengas (华国锋 Hua Guofeng), jis valdė 1976-1981 m. laikotarpiu. Deng Siaopingo statytinis Hu Yaobangas (胡耀邦 Hu Yaobang) atėmė partijos lyderio postą iš Hua Guofengo.

Kinijos komunistų partijos struktūra

Kinijos komunistų partija dėl didelio partijos narių skaičiaus yra pirmaujanti savo sudėtimi pasaulyje. Tai monolitinė, monopolinė partija, kuri dominuoja Kinijos Liaudies Respublikos politiniame gyvenime. Kinijos komunistų partija yra pagrindinis vadovaujantis organas, kurio įsakymams paklūsta kiti regioniniai valdžios vienetai. Kas penkerius metus Nacionalinis Partijos Kongresas (Nacionalinis suvažiavimas), kurį sudaro apie du tūkstančius delegatų, renkasi į plenarinę sesiją. Joje yra išrenkamas Centrinis komitetas, jį sudaro apie 200 narių. Komitetas posėdžiauja maždaug kartą per metus ir jo susitikimo metu renkamas Politbiuras. Šią politinę struktūrą sudaro 20-25 nariai su partijos vadovaujančiu asmeniu. Sekretoriatas – tai valdžios organas, kuris atlieka pagrindinę administracinę funkciją, jam vadovauja Kinijos komunistų partijos Generalinis sekretorius. Centrinė disciplinos priežiūros komisija yra tokia pati svarbi kaip Centrinis komitetas bei paklūsta tiesiogiai Nacionaliniam suvažiavimui. Komisija atsako už komunistų partijos narių nusižengimų kontrolę ir korupcijos suvaldymą. Taip pat į Centro komitetą įeina ir Centrinė karo komisija. Kinijos komunistų partijos valdžios organams priklauso Centrinis organizacinis departamentas, Generalinis biuras, Propagandos departamentas, Tarptautinių ryšių departamentas ir Suvienytojo fronto departamentas. Nuo partijos veiklos valdžioje neatsiejamos įvairios sudarytos grupės ir komisijos. Komunistų partijos sudarytos komisijos ar grupės: Darbo komitetas partijos organams, vykdantiems Centrinio komiteto nurodymus; Centrinė finansų ir ekonomikos grupė; Valstybinio saugumo grupė; Centrinė ryšių su užsieniu grupė; Centrinė partinė mokykla; Partinių paslapčių apsaugojimo komisija ir kitos.

Kinijos komunistų partijos vadovaujantys asmenys

Po 2012 m. įvykusio Nacionalinio suvažiavimo buvo išrinktas dabar valdžioje esantis Politbiurio vykdomasis komitetas. Jam priklauso šie asmenys:

Si Dzinpingas (习近平 Xi Jinping) –  dabartinis generalinis partijos sekretorius;

U Bangguo (吴邦国 Wu Bangguo) – Nacionalinio liaudies kongreso Vykdomojo komiteto pirmininkas;

Ven Dziabao (温家宝 Wen Jiabao) – Valstybės tarybos pirmininkas;

Dzia Činglinas (贾庆林 Jia Qinglin) – Liaudies politinių patarėjų konferencijos pirmininkas;

Li Čangčunas (李长春 Li Changchun) – vadovauja propagandos „skleidimui“;

Li Kečiangas (李克强 Li Keqiang) – vykdantysis vicepremjeras;

He Guočiangas (贺国强 He Guoqiang) – Centrinės disciplinos priežiūros komisijos vadovas;

Džou Jongkangas (周永康 Zhou Yongkang) – politinių ir legislatyvinių reikalų komiteto vadovas;

Kinijos komunistų partijos ideologinių pažiūrų pasikeitimas

Praėjus beveik 100 metų nuo Kinijos komunistų partijos susikūrimo ideologija, kuria paremti politinės organizacijos pamatai, įgavo „Kinijos komunizmo“ terminą. Tik susikūrusi partija rėmėsi Karlo Markso – socializmo ir komunizmo pradininko idėjomis. Pagrindinės marksizmo teorijos kaip visuomenė turi funkcionuoti buvo panaikinti socialinę nelygybę pagrįsta kapitalizmo santvarka ir valdžia turi priklausyti proletariatui (darbininkų sluoksniui). Kinijoje komunizmas vadinamas maoizmu, pagal pirmojo Kinijos komunistų partijos lyderio Mao Dzedongo vardą. Jis taip pat palaikė ir taikė revoliucijos taktiką kaip ir Leninas ar Stalinas bei revoliucijos įrankiu laikė partizaninį karą. Po 1978-ųjų metų Kinijos ūkyje įvyko permainos ir šalyje pradėta taikyti rinkos ekonomikos sistema. Kinijos Liaudies Respublika yra vienpartinė, diktatūrinė valstybė, kuri remiasi kapitalizmu.

 

Literatūros sąrašas:

Cheek, T., Saich, T.  1997. New Perspectives on State Socialism in China. New York: M. E. Sharpe.

Encyclopaedia Britannica., 2015. Chinese Communist Party (CCP), [internete] rasta: <http://www.britannica.com/topic/Chinese-Communist-Party> [žiūrėta kovo 20].

Yang, B., Saich, T., 1996. The Rise to Power of the Chinese Communist Party: Documents and Analysis. New York: M. E. Sharpe.

MacFarquhar, R., 1997. The Politics of China: The eras of Mao and Deng. Cambridge: Cambridge University Press.

Magistad, M.K., 2012. China: What happened to Mao’s revolution? BBC News., [internete] rasta: <http://www.bbc.com/news/magazine-18120921.> [žiūrėta 2016 kovo 15].

 

10 votes