Kiniški popieriaus karpiniai
Popieriaus karpymo menas (剪纸 jiǎnzhǐ) – tradicinio kinų meno šaka, atsiradusi prieš daugiau nei 2000 metų, kai buvo išrastas popierius. Vėliau ši meno šaka įvairiomis atmainomis paplito ir visame pasaulyje. Kinijoje karpiniai įvairių švenčių ir festivalių metu kabinami ant langų bei durų, dėl to dar yra vadinami Lango gėlėmis (窗花 chuāng huā).
Istorija
Mokslininkai nesutaria, tačiau manoma, jog pirmieji karpiniai atsirado prieš maždaug 2100 metų. Istoriniai įrašai nurodo, jog Hanų dinastijos (III a. pr. Kr.-III a.) laikais nežinomas asmuo, norėdamas pradžiuginti imperatorių U Di (武帝 Wǔdì), iš popieriaus išpjaustė Li Furen, tuometinės imperatoriaus sugulovės, atvaizdą ir tai buvo pirmasis popierinis karpinys. Tačiau kaikurie mokslininkai karpinių ištakomis laiko III a. pr. Kr., kada buvo aptikti odiniai, šilkiniai ir kitokių plonų medžiagų pjaustiniai. Vėliau, Pietų ir Šiaurinių dinastijų (V a.-VI a.) laikais, festivalių metu tapo papročiu klijuoti šilko juostelėse išpjaustytus žmonių atvaizdus. Tangų dinastijos (VII a.-X a.) laikotarpiu, pavasarį žmonės iš spalvoto šilko, popieriaus ar aukso folijos karpydavo įvairias formas: kregždes, gėles ar drugelius, kuriuos dovanodavo vieni kitiems, rišdavosi į plaukus, kabindavo ant gluosnio šakų, kabindavo ant sienų ar durų. Išbaigto karpinio iškirpti ir palikti ploteliai atitinkamai simbolizavo in ir jang (blogį ir gėrį), o tai puikiai atspindėjo kinų filosofiją. Ir taip šis reiškinys tapo tradicija. Galiausiai, karpiniai pagal tematiką bei panaudojimo prasmę šiandien skirstomi į penkias grupes (Bingshan 2007, p. 3).
Vimpelai
Šiai grupei priskiriami karpiniai naudojami apeigų tokių kaip laiminimas, aukojimas, blogų dvasių, ligų ir nelaimių baidymo metu. Pavasario festivalio metu šie karpiniai kabinami įvairiose namų vietose taip išreiškiant pagarbą protėviams, prašant jų palaiminimo, garbinant dangų, žemę bei atbaidant piktąsias dvasias. Yra netgi legenda, aiškinanti šių vimpelų atsiradimą. Po to kai Dziang Dzija (姜子牙 Jiāng Ziyá) padėjo karaliui Vu įkurti Vakarų Džou dinastiją (1100-771 pr. Kr.), jis išreikšdamas pagarbą, gyrė ir meldėsi už Šangų (1600-1100 pr. Kr.) ir Vakarų Džou (1100-771 pr. Kr.) dinastijų pareigūnus, kurie žuvo per dinastijų karus. Dziang Dzijai baigus melstis, įėjusi jo žmona paklausė, o kaip jis ketina garbinti ją. Kurį laiką pamąstęs, jis atsakė: ,,Vargingomis maldomis, nes kur tik tu nueisi, ten atneši neturtą. Tavo pareiga grįžti ten, kur matei skurdą ir apsileidimą tam, kad neištiktų dar didesnė nelaimė‘‘. Manoma, jog dėl to žmonės festivalių metu ir kabina iškarpytus vimpelus, jog atbaidytų vargingas dievyvbes bei negandas. Šios kategorijos karpinių gyvavimo laikotarpis pats trumpiausias. Dažniausiai jie laikomi pakabinti apie mėnesį, o kai kurie karpiniai, naudojami piktųjų dvasių atbaidymo ritualuose, naudojami tik pusvalandį, o vėliau tiesiog sudeginami.
Dovanos
Kinų kultūroje vyrauja subtilus dovanų pateikimas. Siunčiant dovanas, kinai dažniausiai jų nepakuoja, bet prie jų prideda pačių karpytus ar pirktus karpinius, taip linkėdami vieni kitiems ko geriausios kloties bei taip išreikšdami ypatingą ryšį su dovanos gavėju. Ypatingas dėmesys skiriamas siunčiant dovanas senjorams. Prie tokio siuntinio pridedamas didelio persiko ir tų metų zodiako ženklo karpinys, kuris simbolizuoja ilgą gyvenimą.
Vestuvės
Subtilūs karpiniai klijuojami nuotakos kambaryje. Juos dažniausiai karpo nuotakos svainės ir tetos. Vestuvių karpiniai pasižymi metaforiniais vaizdiniais, kurie jaunavedžius moko seksualinio gyvenimo, giminės pratęsimo subtilybių bei linki jiems sėkmingo vedybinio gyvenimo. Dažniausiai ant nuotakos kambario lubų kabinamas apskritas karpinys su gėlių ornamentais. Jo vyduryje vaizduojamos dvi besiporuojančios žuvys. Mat kinų folklore žuvis simbolizuoja ne tik priteklių, bet kartu ir dėl savo gebėjimo išleisti daug ikrų vaizduoja palikuonių gausą, taip pat tai yra ir tęstinumo simbolis. Aplink žuvis dažnai iškarpomi vyras ir moteris, stovintys prieš bijūnus, o karpinio kraštuose vaizduojami simboliai, reiškiantys, jog viskas klostysis gerai. Taip pat dažnai vaizduojama gyvatė, apsivijusi triušį; erelis, pagavęs triušį; gaidys, nešantis kūdikį; tarp lotosų šokinėjančios žuvys; vaikas, tarsi gimstantis iš lotoso žiedo. Apibendrinant, šie siužetai suprantami kaip nuorodos jauniesiems apie seksualinį, vedybinį gyvenimą, vaikų gimimą.
Siuvinėjimas
Kinija nuo seno laikoma žemdirbių visuomėne. Tad kol senovėje vyrai arė dirvą, moterys užsiiminėjo rankdarbiais ir audė. Jauni berniukai buvo mokomi žemės darbų, o mergaitės būdamos tik 8 ar 9 metų amžiaus jau buvo mokomos austi ir siuvinėti. Iš pradžių, mergaitės iš popieriaus formuodavo gyvulių ar kitų objektų siluetus, o vėliau juos apsiūdavo, kol galiausiai popieriaus nebesimatydavo ir jais papuošdavo namus.
Dekoracijos
Šios grupės karpiniais puošiami langai, durys, lovos, indai. Pastarieji karpiniai yra įvairiausios tematikos ir įmantriausių formų. Juose vaizudojami išvaizdūs gyvūnai, populiarių dramų herojai, legendų siužetai ir įdomūs gyvenimo įvykiai. Taip pat iškarpomi laimę, sėkmę reiškiantys užrašai. Bene svarbiausi yra langus puošiantys karpiniai. Jie yra keičiami tik kartą per metus – Pavasario festivalio (t.y. kinų Naujieji metai) išvakarėse. Kadangi dekoracija visus metus kabo matomiausioje namų vietoje, ji turi atrodyti nepriekaištingai. Žmonės netgi laikosi tokios nuomonės, jog lango karpiniai turi pasakoti įdomią istoriją ir turi būti gražūs ir nesvarbu, kiek kartų bežiūrėtum į juos, jie vis tiek būtų malonūs akiai ir nenusibostų per ištisus metus. Garsus kinų poetas Du Fu (杜甫 Dù Fǔ) yra netgi pasakęs: ,,Šiltas vanduo nuplauna mano kojas, o karpiniai pažadina mano dvasią‘‘ (Hinton 1989, p. 29).
Paplitimas
Popieriaus karpiniai egzistuoja ne tik Kinijoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Šilko kelio pagalba kiniškas popierius bei karpiniai iš jo paplito po visą pasaulį. Karpiniai iš pradžių vietiniais keliais paplito po visą Rytų, Pietryčių Aziją, kiek vėliau, apie XVI a. pasiekė Europą ir galiausiai atsirado netgi Pietų ir Šiaurės Amerikos žemynuose. Kadangi karpiniai buvo įsisavinti skirtingų visuomenių, dėl to buvo modifikuoti bei įgijo naujų bruožų. Panaudojimo, puošimo progos išliko universalios – tai vestuvės, įvairios šventės, dekoracijos, tačiau kito vaizduojami siužetai ir apipavidalinimas. Priklausomai nuo regiono, karpiniuose vaizduoti toje aplinkoje būdingi gyvūnai, augalai, kraštovaizdžiai. Kinijoje vyrauja raudona, Europoje juoda ir balta, o Pietų Amerikoje įvairios karpinių spalvos.
Netgi pačioje Kinijoje, priklausomai nuo regionų, karpiniai skiriasi. Šiaurinėje Kinijoje karpiniuose mažiau simbolikos, jų karpymo formos ne tokios griežtos, atsispindi įvairi mąstysena. Tuo tarpu pietinėje šalies dalyje karpinai labai subtilūs, rafinuoti, juose dažnai pastebima šmaikščių motyvų.
Karpiniai šiandien
Šiandieninėje Kinijoje karpiniai, nors ir pakitę, vis dar yra neatsiejama kinų kultūrinė dalis. Tradiciniais karpiniais įvairiomis progomis kinai vis dar dekoruoja savo namus ir jų nepamiršta. Kita vertus, visuomenei modernėjant, pakito ir vaizduojami siužetai bei gaminimo būdas. Nors tradicinė simbolika išliko, tačiau vis dažniau vaizduojami populiarių dramų veikėjai, įvairios garsenybės. Be to, vis mažiau kinų karpinius išsikarpo patys – dažniau juos tiesiog nusiperka. Kyla problema, jog vis daugiau žmonių pamiršta tradicinio meno atlikimo techniką, dėl to kultūrinės bei švietimo institucijos rengia įvairius tradicinio karpymo meno konkursus, jog taip pritrauktų kuo daugiau žmonių ir neleistų jiems pamiršti šios meno šakos. Kiniška popieriaus karpymo tradicija 2009 m. buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą.
Karpinių meistrai
Nepaisant to, jog tradicinių karpinių karpymas tarp paprastų žmonių Kinijoje nyksta, vis tik šalyje yra ir profesionalių meistrų, kurie specializuojasi būtent šioje srityje. Dažniausiai meistrai karpymo pradeda mokytis nuo mažens, nes tai neretai yra šeimos amatas ir užsiima tuo iki gyvenimo galo. Įgudęs meistras vienu prisėdimu geba iškarpyti ištisus siluetus net nenusibraižęs trafareto. Įdomu tai, jog moterų meistrių ir vyrų meistrų karpiniai skiriasi. Atlikimo technika išlieka tokia pati, tačiau skiriasi vaizduojami siužetai bei forma. Moterų dirbiniai dažniausiai abstraktūs, laikas bei erdvė nėra tokie ryškūs. O vyrų dirbiniai priešingai – atliekami labai subtiliai, juose kupina daug mažų ir įvairių detalių, būdingi realistiški siužetai (Jin 2010, p. 119). Kaip karpinių siužetai, taip ir jų dydžiai būna įvairūs – nuo delno dydžio netgi iki 6 metrų ilgio. Dažniausiai meistrai savo karpinius laiko specialiuose albumuose ir vėliau juos parduoda kolekcininkams, įvairioms įstaigoms. Tokių albumų kainos varijuoja nuo keliasdešimt iki kelių ar net keliolikos tūkstančių juanių (Kinijos valiuta).
Naudota literatūra:
Hinton, D., 1989. The Selected Poems of Tu Fu. New York: New Directions Publishing Corporation.
Jin, Z., 2010. Chinese Folk Arts: Multiple Forms and Cultural Implications. Beijing: China Intercontinental Press.
Song, T., 2007. Craftworks of China. Beijing: China Intercontinental Press.
Sun, B., 2007. Chinese Paper-Cuts. Beijing: China Intercontinental Press.
Papildomai žiūrėti
http://www.artisticchinesecreations.com/folkart.html
