Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kinų raštas

Kinų raštas

Kinų raštas – viena iš seniausių rašto sistemų, paplitusi Rytų Azijoje, atsiradusi Kinijoje ir naudojama iki šių dienų. Savo rašmenis kinai vadina terminu handzi (汉字, „Han (kinų) tautos rašmenys“, arba „Han dinastijos rašmenys“), nes raštas susiformavo Hanų dinastijos valdymo laikais. Kinų rašmenys buvo pritaikyti ir kitų šalių rašto sistemoms: Vietnamo, Korėjos ir Japonijos.

Lietuvių kalboje kinų rašto ženklai dažnai vadinami hieroglifais, tačiau kinų kultūros tyrinėtojai linkę vengti šio pavadinimo, todėl pasirinktas „kinų ženklų“ terminas. Lietuvių kalboje šis terminas vartojamas vis dažniau.

Istorija

Mituose kinų rašmenų atsiradimas dažnai siejamas su herojais ar dinastijų kūrėjais. Vieni rašto atsiradimą priskiria legendiniam personažui Fusi (伏羲). Pasak kitų legendų, tradicinių rašmenų išradėju laikomas Geltonasis imperatorius HuangdiVis dėlto kinų kultūros tyrinėtojai mano, kad didesnį vaidmenį galėjo turėti ne pats Geltonasis imperatorius, o jo ministras ir raštininkas Cangje (黃帝). Tačiau prielaida, jog raštą sukūrė vienas asmuo, mažai tikėtina. Bendros rašto sistemos formavimasis didelėje teritorijoje buvo ilgas ir palaipsnis procesas. Tiksli rašmenų atsiradimo data nežinoma, manoma, kad galėjo atsirasti apie 2000–4000 m. pr. Kr. Rašmenys buvo raižomi ant kaulų, o ilgainiui jais pradėta puošti ir akmeninius, keraminius, bronzinius dirbinius (Juzefovič 2012, p. 22). Piktogramos virto ideogramomis, galiausiai susiformavo ideografinio principo raštas.

Rašymo stilių raida:

  • Pačios seniausios piktogramos rastos ant molio dirbinių. Vykstant kasinėjimams Bangpo vietovėje, rasti apie 4 tūkst. m. pr. m. e. naudoti moliniai dirbiniai, kurių paviršių puošė hieroglifus primenantys ženklai (Juzefovič 2012, p. 24).
  • Dziaguven (甲骨文jianguwen), arba rašmenys ant būrimo kaulų. Jie naudoti viduriniais ir vėlyvaisiais Šangų dinastijos laikais (1500–1000 m. pr. m. e.). Šie rašmenys yra dabartinių hieroglifų prototipai. Jie buvo raižomi ant vėžlių kiautų ir naudoti pranašavimams bei būrimams. Paprastai ant šių kaulų buvo užrašoma data, pranašystę užsakančio asmens vardas, jo užduotas klausimas ir išpranašautas atsakymas. Pranašystės dažniausiai pasakodavo tai, kas tada buvo aktualiausia: būsimus orus, gresiančius karinius konfliktus ir būdus jiems išspręsti (Juzefovič 2012, p. 25).
  • Dzinven (金文Jinwen), arba bronzos raštas. Šie rašmenys susiformavo Šangų dinastijos laikais, tačiau juos išvystė Džou dinastija (1100–700 m. pr. m. e.). Raštas pasižymėjo vingiuotomis, grakščiomis linijomis. Dažniausiai šie užrašai būdavo ritualinio pobūdžio, tačiau kartais naudoti ir istoriniams įvykiams užrašyti.
  • Džuanšiu (Zhuànshū), antspaudų raštas. Susiformavo Džou ir Kariaujančiųjų karalysčių laikais. Činų dinastijos laikais šis raštas tapo oficialus ir naudotas valstybės dokumentuose. Šis raštas skirstomas į Didįjį, arba dzinven (bronzinį), ir vėliau atsiradusį Mažąjį. Galutinai jis susiformavo valdant Kinijos imperatoriui Čin Ši Huangdi ir jo ministrui, garsiajam kinų rašmenų sistemintojui Li Si (李斯) (Juzefovič 2012, p. 26).
  • Li šu (隷書li shu), kanceliarinis raštas. Bėgant laikui reikėjo greitesnio ir efektyvesnio rašto, todėl atsirado kanceliarinis raštas, kartais dar vadinamas valdininkų raštu. Šis raštas ypač paplito Hanų dinastijos laikais (206 m. pr. m. e. – 220 m. po Činų dinastijos). Iš pradžių jis naudotas tik neoficialiuose dokumentuose, vėliau ir oficialiuose. Šis raštas tapo bendras visai Kinijai, be to jis labai panašus į dabartinę rašto sistemą.
  • Kaišu (楷書Kaishu), standartinis ar taisyklingasis raštas. Raštas atsirado baigiantis Hanų dinastijai, o galutinai susiformavo pirmuoju Tangų dinastijos laikotarpiu (618–906 m.). Šis raštas labai panašus į kanceliarinį raštą, tačiau yra taisyklingesnis. Kiekvienas potėpis turi būti atliktas pagal tam tikrą tvarką.
  • Singšu (行書Xingshu), tekantysis raštas. Šis stilius išsivystė iš kanceliarinio rašto ir naudotas neoficialiems, ne tokiems svarbiems užrašams. Iš pavadinimo matyti, kad šis raštas yra neformalus, laisvesnis, teikia daugiau galimybių nevaržomam judesiui. Tekančiojo rašto pradininku laikomas Hanų dinastijos mokslininkas Liu Dešengas (劉德昇) (Juzefovič 2012, p. 27).
  • Žolės (草書caoshu) ir laukinės žolės (章草 zhangcao) stiliaus raštai. Norint pagreitinti hieroglifų rašymą, buvo sukurtas naujas kaligrafijos raštas. Šis stilius pavadintas žolės raštu, arba nerūpestinguoju žolės raštu. Žolės raštu užrašytų rašmenų brūkšniai sujungiami tarpusavyje, siekiant paprastumo, dalis jų tiesiog praleidžiama. Be žolės rašto išskiriamas dar painesnis ir sunkiau įskaitomas laukinės žolės raštas (狂草 kuangcao), kurį plėtojo Tangų dinastijos vienuoliai Džang Siu (張旭) ir Huai Su (懷素). Žolės ir ypač laukinės žolės rašmenų neįmanoma išmokti racionaliai, remiantis taisyklėmis ir kanonais. Šiuo stiliumi nutapyti kaligrafijos darbai tampapanašesni į dailės kūrinius, o nutapytų žodžių reikšmė neretai apskritai išnyksta (Juzefovič 2012, p. 27).
  • Kinijos Liaudies Respublikos raštas. XX a. viduryje siekiant palengvinti mokymąsi, pradėta supaprastinti šį raštą. 1956 m. rašto sistemos reformų komitetas paskelbė 29 hieroglifų, kurie turi būti panaikinti, ir 486 hieroglifų, kurie turi būti supaprastinti, sąrašus. 1964 m. pastarasis sąrašas pakeistas į kur kas didesnį. Numatyta supaprastinti 2238 hieroglifus. Šis supaprastintų hieroglifų skaičius nebepapildomas, tačiau išliko iki šių dienų (Taylor I., Taylor M. M. 2014, p. 117).

Kinų rašto tipai:

  • Piktogramos yra tam tikrų objektų piešiniai, pvz.: „mėnulis“ 月, „saulė“ 日, „žmogus“ 人. Dažnai jos įeina į sudėtingesnius ženklus ir suteikia jiems tam tikrą reikšmę. Šiuo metu piktogramos sudaro labai mažą visų kinų hieroglifų dalį.
  • Ideogramos perteikia abstrakčias sąvokas, kurias sunku pavaizduoti. Pavyzdžiui, tokiems žodžiams, kaip „viršus“, „apačia“, pavadinti naudojama horizontali linija su trumpu brūkšneliu virš jos 上(viršus) arba žemiau jos 下 (apačia) (Taylor I., Taylor M. M. 2014, p. 46).
  • Sudėtiniai ženklai.Šis rašmenų tipas susideda iš 2–4 piktogramų ar ideogramų, kurios yra sujungiamos ir taip sukuriama nauja reikšmė. Pavyzdžiui, sujungę piktogramą „saulė“ 日 ir „mėnulis“, gausime žodį „šviesus“,o tris kartus pavaizdavę hieroglifą „medis“ 木, gausime žodį „giria“ (森) (Taylor I., Taylor M. M. 2014, p. 46).
  • Semantiniai-fonetiniai hieroglifai.Tai hieroglifai, sudaryti iš dviejų dalių: pirmoji ženklui suteikia prasmę, o antroji – fonetinį skambesį. Pavyzdžiui: „upė“ 河, „ežeras“ 湖; pirmasis šių hieroglifų elementas simbolizuoja vandenį ir suteikia prasmę, o antrasis suteikia skambesį. Apie 80–90 % kinų rašmenų priklauso būtent semantinių-fonetinių ženklų grupei.

Pritaikymas kitoms kalboms

Japonija

Kinų hieroglifai, pritaikyti japonų kalbai, vadinami kandži (kanji). X a. be jau naudojamų kiniškų ideogramų buvo sukurta ypatinga skiemeninių ženklų sistema – kana. Kana gauta supaprastinus kinų hieroglifus. Ji turi dvi grafines formas: hiraganą ir katakaną, kuriose ženklas reiškia skiemenį. Dabar Japonijoje naudojama mišri rašto sistema, joje galima rasti kandži, hiraganą ir katakaną (Coulmas 1991, p. 132–133).

Korėja

Korėja savo kalbai taip pat pritaikė kinų rašmenis. Kiniškų ženklų visuma buvo pavadinta handža (Hanja). Handža į Korėją atkeliavo plintant budizmui (nuo IV a.) ir klasikiniams Kinijos tekstams. Ji buvo naudojama kaip pagrindinė Korėjos rašto sistema iki pat XV a., kol atsirado fonografinė-skiemeninė abėcėlė, skirta korėjiečių kalbai – hangul – užrašyti. Plintant hangul raštui, handža pradėta su juo derinti. Kiniškos kilmės žodžiai rašomi kiniškais ženklais, o gramatinės galūnės ir korėjietiški žodžiai – vietine abėcėle. Tokia rašybos sistema ypač išplito XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Po Antrojo pasaulinio karo handžos reikšmė pamažu pradėjo nykti. Dabar handža išlikusi daugiausia formaliuose tekstuose, mokslinėje literatūroje. Šiuo metu ji išlikusi tik Pietų Korėjoje, o Šiaurės Korėjoje uždrausta, čia rašoma tik hangul raštu (Fischer 2004, p. 187–194).

Vietnamas

Vietname iki XX a. literatūrinis kinų raštas naudotas visuose oficialiuose dokumentuose. Apie XIII a. norėta užfiksuoti liaudies literatūrą vietnamiečių kalba, dėl to buvo sukurtas Nôm raštas. Jis buvo sudarytas iš kiniškų hieroglifų ir vietinės kalbos žodžių su panašiu tarimu bei reikšme. Norint užrašyti vietnamietiškus žodžius, papildomai buvo sukurta tūkstančiai naujų mišrių hieroglifų. Vis dėlto šios naujos mišrios rašto sistemos niekada nenaudojo daugiau kaip 5 % visų Vietnamo žmonių. Po Antrojo pasaulinio karo vietnamiečiai perėjo prie lotynų rašto modifikacijos – vietnamiečių abėcėlės (Coulmas 1991, p. 113–115).

Įdomūs faktai

  • Visi kinų hieroglifai turi tik vieną gramatinę formą, todėl veiksmažodžiai nėra asmenuojami. Pavyzdžiui, veiksmažodis 吃 „valgyti“ vartojamas tiek praeities, tiek dabarties, tiek ateities veiksmams nusakyti. O norint pasakyti, kada vyko veiksmas, reikėtų parašyti tokius žodžius, kaip „vakar“, „vėliau“ ir pan. (Qiu 2015).
  • 2004 m. išleistas žodynas „A Dictionary of Variant Characters“ buvo sudarytas net iš 106230 kinų rašmenų (Taylor I., Taylor M. M. 2014, p. 48).
  • Tradiciniai kinų hieroglifai (nesupaprastinti) vis dar naudojami Taivane, Honkonge ir Makao.
  • Sudėtingiausias kinų hieroglifas susideda net iš 58 brūkšnelių.
  • Kinų rašte vartojamos morfemos, t. y. ženklo elementai, kurie neparodo tarimo, bet tik kategoriją, kuriai ženklas turėtų būti priskiriamas. Šių morfemų (raktų) pagrindu sudaromi kinų rašto ženklų žodynai. Tokių raktų rūšių priskaičiuojama 214, ir pagal juos visi hieroglifai suskirstyti į 214 grupių. Tarp populiariausių grupių yra „vandens“ raktas, „medžio“ raktas, „žmogaus“ raktas.

 

Naudota literatūra:

  1. Coulmas, F., 1991.The writing systems of the world. Blackwell.
  2. Fischer S. R., 2004.A History of Writing. [e. knyga] Reaktion Books. Rasta: Google Books <http://booksgoogle.com > [žiūrėta 2015 balandžio 19].
  3. Juzefovič A., 2012.Kinų rašmenų raida ir transformacijos (estetinis ir komunikacinis aspektai), [internete] rasta: < vgtu.lt/index.php/cpc/article/download/cpc.2012.03/pdf_1 > [žiūrėta 2015 vasario 21].
  4. Taylor I., Taylor M. M., 2014.Writing and Literacy in Chinese, Korean and Japanese. [e-knyga] John Benjamins Publishing Company. Rasta: eBook Collection(EBSCOhost)<http://web.a.ebscohost.com.ezproxy.vdu.lt/ehost/ebookviewer/ebook/bmxlYmtfXzkyMjg1NF9fQU41?sid=9a730fe2-53b0-48cf-9f4d-202e7b87efa8@sessionmgr4002&vid=6&format=EB&rid=1>[žiūrėta20015 balandžio 18].
  5. Qiu G. S., 2015.Mandarin Timeframes, [internete] rasta: <http://mandarin.about.com/od/time/a/Mandarin-Timeframes.htm> [žiūrėta 2015 balandžio 28].

 

 

Redagavo Justina Tumaitė

3 votes