Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kuafu

Kuafu

Kuafu (夸父 Kuāfù) – kinų mitinis didvyris, milžinas, vienos iš penkių pasaulio šalių dvasių, žemės dvasios Houtu (后土 Hòutǔ) vaikaitis. Mitologijoje pasižymėjo kaip siekęs sugauti saulę arba saulės deivę Sihę, tačiau miręs iš troškulio ir šio tikslo neįvykdęs didvyris, kuris vaizduojamas milžiniško ūgio ir su keturiomis gyvatėmis – dvejomis ausyse ir dvejomis rankose.

Nors galima rasti nemažai Kuafu mito versijų, kurios neretai vienos kitoms prieštarauja, tačiau dalis detalių yra sutinkamos daugelyje iš jų. Šaltiniai rodo, jog Kuafu mitas buvo žinomas tiek Ikiimperinės Kinijos laikotarpiu – yra aprašytas Kalnų ir jūrų knygoje (山海經 Shānhǎi Jīng), tiek Imperinės Kinijos laikotarpiu – mito detalės aptariamos Huainandzi (淮南子Huáinánzi) tekstuose.

Viename didžiausių ir svarbiausių Kinijos mitologijos šaltinių – “Kalnų ir jūrų knygoje“ yra keletas Kuafu išvaizdos aprašymų. Jis lyginamas su paukščiu, kurio „keturi sparnai, viena akis, šuns uodega (ir kuris) terškia kaip šarka“. Taip pat čia neaiškiai užsimenama, kad Kuafu drauge su Čijou (蚩尤 Chīyóu) užmušė drakonas Dzinlunas (金崙 Jīn Lún) (Yang, An ir Turner 2008).

Mitai

Kuafu genties žmonės buvo didžiosios dvasios Houtu, valdžiusios tamsos karalystę Joudu (幽都 Yōu dōu), palikuonys. Toje vietoje gyveno juodi paukščiai, juodos gyvatės, juodi leopardai, juodi tigrai ir juodos lapės pačiomis puriausiomis uodegomis. Buvo ten ir didis juodas kalnas Čengdudzaitianas (成都载湉 Chéngdū zài tián), ant kurio gyveno Kuafu gentis. Šios genties žmonės buvo milžiniško ūgio ir labai stiprūs, jiems iš jų ausų kyšojo dvi geltonos gyvatės, o rankose laikė dar dvi. Tačiau jie buvo geri ir taikūs.

Tarp jų gyveno milžinas Kuafu, kuris kasdien stebėdavo saulę kylant rytuose ir nusileidžiant vakaruose, o atėjus nakčiai nemenkai nuliūsdavo. Jis mąstė, kaip nemėgsta tamsos, kai viskas aplink pasineria į gilų miegą. Ir tada jam kilo idėja, pasak kurios, jei jis sugautų saulę, galėtų išlaikyti šviesą ir nakties metu, o tai reiškia, kad jam nebereikėtų miegoti. Ir iš tikrųjų jis pasileido per lygumą milžiniškais žingsniais tarsi vėjas, vydamasis į vakarus traukiančią saulę. Jis nubėgo tūkstantį li ir pagaliau pasivijo saulę, atsidūrė jos spinduliuose, džiaugsmingai ištiesė savo milžino pečius, rengdamasis ją sučiupti.

Tačiau jis bėgo visą dieną ir dėl to labai pavargo, be to, saulė degino jį taip, kad širdyje pasidarė karšta ir gerklė išdžiūvo. Todėl Kuafu atsigulė ant žemės ir pradėjo gerti vandenį iš Geltonosios bei Veihės (渭河 Wèihé) upių – per akimirką išdžiūvo jos abi, tačiau jis troškulio nenumalšino.

Tada Kuafu bėgo į šiaurę, kad atsigertų Didžiojo ežero vandens. Tai vieta, kur veržėsi šaltiniai, kurių vandeniu milžinas tikėjosi galutinai numalšinti troškulį. Tačiau jis mirė pusiaukelėje, taip ir nepasiekęs Didžiojo ežero. Jis griuvo tarsi kalnas ant žemės, ir trenksmas nusirito per lygumą, sudrebino kalnus ir upes. Prieš mirtį jis išmetė lazdą, kurią laikė rankoje, ir ji nukritusi pavirto žalia tankia persikų giraite pilna sultingų vaisių, su tikslu, kad jais galėtų numalšinti troškulį tie, kurie po jo leisis pasivyti saulės (Juan 1998).

„Vejasi saulę“ – ryškus motyvas kinų mitologijoje, ypač Hanių dinastijos mituose. Be Kuafu mito yra ir kitų, turinčių šį motyvą. Vienas iš jų – pavadinimu „Erlangas laikantis kalnus ir besivejantis saulę“. Šis mitas pasakoja apie didvyrį vardu Erlangas (二郎 Èrláng), kuris ant pečių turėjo kalnus ir juose bandė sulaikyti nereikalingas saules. Šis mitas pasitelkiamas, norint paaiškinti saulės ciklą (pavyzdžiui, kodėl ji kiekvieną rytą pakyla rytuose ir kur būna nakties metu) bei kai kurių vietinių kalnų kilmę. Tačiau mitas „Kuafu vejasi saulę“ laikomas populiaresniu ir pasižymi ilgesne gyvavimo istorija.

Palikimas šiandieninėje kultūroje
Kuafu mito motyvas neretai pasitelkiamas daugelyje kiniškų poemų, operų bei animacinių filmų. Kuafu dažniausiai vaizduojamas kaip tragiškas, tačiau kilnus herojus, kuris drąsiai priima sudėtingus ar net kartais neįmanomus įvykdyti iššūkius ir bebaimiškai siekia užsibrėžtų tikslų (Yang, An ir Turner 2008).

Literatūra

  1. Birrell, A. 2000, The Classic of Mountains and Seas (Penguin Classics), Penguin Group, London.
  2. Cultural China 2014, Kua Fu Chasing the Sun. Prieiga per internetą: http://traditions.cultural-china.com/en/13Traditions457.html. [žiūrėta 2017 m. kovo 18 d.].
  3. eTeacher Chinese, Kuafu Chased the Sun. Prieiga per internetą: http://blog.eteacherchinese.com/china-culture/kuafu-chased-the-sun/. [žiūrėta 2017 m. kovo 19 d.].
  4. Juan, K.1998, Senovės Kinijos mitai, Vilniaus Mintis, Vilnius.
  5. Mitologijos Enciklopedija 2, 1999, Vaga, Vilnius.
  6. Uexpress, 2014, Kua Fu Chases the Sun (A Chinese Folktale). Prieiga per internetą: http://www.uexpress.com/tell-me-a-story/2014/7/20/kua-fu-chases-the-sun-a. [žiūrėta 2017 m. kovo 19 d.].
  7. Yang, L., An, D., and Turner, J. A., 2008, Handbook of Chinese Mythology, Oxforwd University Press, New York.
1 vote