Sihė

Sihė (羲和 Xīhé) yra Kinijos saulės deivė. Viena iš dviejų (kartu su mėnulio deive Čange (嫦娥 Cháng’é)) imperatoriaus Didziuno (帝俊 Dìjùn) žmonų, ji buvo dešimties saulių motina, dažnai vaizduojama kaip trikojė varna.

„Saulės sukūrimo“ motyvas randamas daugelio Kinijos etninių grupių mitologiniuose pasakojimuose. Saulė kartais vaizduojama kaip dievų kūrinys arba kartais kaip būtybė, pasivertusi iš mirusio dievo. Pavyzdžiui, buji etninė grupė saulės sukūrimą įsivaizduoja kaip dievo Vengo nuopelną, kuris, pagal mitą, pagimdė dangų, dieną ir naktį, saulę bei mėnulį.

Etninių kinų mituose saulė vis dėlto dažniausiai yra siejama su jos motina Sihe ir tėvu Didziunu. Tačiau, panašiai kaip ir apie Čangę, kuri yra dvylikos mėnulių motina, Kinijos mitologiniuose tekstuose, dėl saulės deivės aukšto statuso, yra randama nedaug infomacijos apie Sihės mitą. Jos panteonas galutinai išsivystė Hanų dinastijoje (221-207 m. pr. kr). Apie juos nuopelnus daugiausia yra aprašyta „Kalnų ir jūrų knygoje“ (山海經 Shānhǎi Jīng). Sakoma, kad vienas iš Sihės nuopelnų – sezonų ir kalendoriaus atsiradimas, tačiau tai yra retai minima pasakojimuose apie šią saulės deivę.

Dešimties saulių legenda
Kinijoje saulės atsiradimas daugiausiai siejamas su Sihe ir jos vaikais – 10 saulių (visi buvo berniukai). Pagal legendą, toli už jūrų, Gandziango (赣江 Gàn Jiāng) upės slėnyje egzistavo Sihės karalystė. Sihė, kartu su savo vyru Didziunu susilaukė dešimties vaikų – saulių. Jų vaikai laiką leisdavo Rytų jūroje augančiame Fusango medyje, Tang Valio vandenyje. Tame vandenyje visos 10 saulių žaisdavo ir maudydavosi. Tačiau tam tikru momentu, viena iš jų būtinai turėdavo pakilti į dangų. Yra keletas versijų apie saulių pakilimą į dangų. Pirmoji versija teigia, kad 9 iš jų kabėjo ant žemiausių Fusango medžio šakų, o ta, kuriai būdavo metas patekėti, tupėdavo ant aukščiausios šakos. Ją per dangų skraidindavo varnas (Sihės vaikai dažnai netgi vaizduojami kaip varnai).

Antroji legenda pasakoja kaip Sihė, pasikinkiusi šešis drakonus, savo vežimu atskrisdavo ir pasiimdavo saulę, kuriai būdavo metas patekėti ir skraidindavo ją per dangų. Kiekvieną dieną viena iš saulių būdavo priversta keliauti aplink pasaulį kartu su savo motina. Sihės vaikai vienas po kito kildavo iš Fusango medžio.

Kaip ir Čangės mitas, kuriame pasakojama apie tai, kaip ji prausia dvylika mėnulių, Sihės vaikų prausimo ritualas rašytiniuose šaltiniuose yra labai neaiškus. Miao, buji ir i etninės grupės Kinijoje aiškina, kad saulė ir mėnulis turi būti nuprausti dėl po sunkios darbo dienos ant jų kūnų susikaupusių dulkių – į dangų pakildavo vėl šviesūs ir švarūs. Hanių etninėje grupėje paplitęs pasakojimas apie tai, kaip tokia kasdienė rutina įsiutino visas 10 saulių ir jos nusprendė susivienyti ir pamaištauti. Sujungus visų saulių karštį, žemėje įsivyravo sausra, išdžiūvo upės, žuvo daug gyvų būtybių – gyvenimas žemėje pasidarė nebeįmanomas. Kad išvengtų Žemės sunykimo, Imperatorius Jao (尧 Yao) paprašė Didziuno, 10 saulių tėvo, įtikinti savo vaikus visiems kartu danguje nesirodyti.

Saulės buvo labai išdykusios ir savo tėvo neklausė. Taigi, Didziunas pasiuntė Šaulį I jas pagasdinti. Šaulys visą įsivyravusį konfliktą norėjo užbaigti taikiai, tačiau saulės ir toliau išdykavo ir net nesiruošė pasiduoti. Tada lankininkas suprato, kad reikia imtis veiksmų ir išsitraukęs savo lanką, vieną po kito nušovė Didziuno ir Sihės vaikus, tačiau nušovus 9-ąją saulę, imperatorius Jao sustabdė I ir liepė paskutinės saulės nenušauti, nes išnykus visoms saulėms, pasaulyje būtų visiška tamsa. I sutiko ir danguje liko kyboti vienintelė, mūsų „dabartinė“ saulė.

Trikojis varnas
Trikojis varnas yra neatsiejama Saulės mito dalis. Įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose ar piešiniuose Sihė ar jos 10 saulių dažnai yra vaizduojami būtent šio padaro pavidalu. Trikojis varnas Kinijoje vadinamas Sandzuvu (三足烏 sānzúwū). Nors ši būtybė dažniausiai yra apibūdinama kaip varnas/a, įprastai ji yra vaizduojama ne juodos, o raudonos spalvos. „Saulės varnas funkcionuoja kaip saulės dvasia, arba, kai kuriose versijose, saulės barjeras skersai visą dangų“ (Jang ir An, p. 32). Keliose versijose, ypatingai tam tikrose Han dinastijos (汉朝 Hàn cháo) gyvavimo laikotarpiu ir po jos, buvo sakoma, kad saulės varnas buvęs trikojis.

Gyvuoja labai įdomus pasakojimas apie trikojo varno kilmę:
„Kita versija, atsiradusi šešių dinastijų eros laikotarpiu, teigė, kad šiaurės rytuose ir pietų vakaruose augo dviejų tipų žolė […] Trikojis varnas labai mėgo valgyti tas žoles. Pasakojama, kad net keletą kartų varnas buvo nusileidęs iš dangaus į žemę, kad galėtų jų pavalgyti. Tačiau Sihei tas nepatiko. Ji norėjo kontroliuoti varną, todėl savo rankomis uždengė jam akis, kad išvengtų jo eilinio išskridimo į žemę“ (Jang ir An, 2015, p. 96).

Japonijoje taip pat egzistuoja trikojo varno simbolika. Ten jis vadinamas Jatagarasu (八咫烏 Yatagarasu). Tačiau Japonijoje jo simbolika skiriasi nuo Kinijoje vyraujančios. Ten šis didis paukštis vaizduojamas kaip rojaus valia ar dieviškasis įsikišimas į žmonių reikalus.

Sihės išvaizda mene
Nors Sihės išvaizda glaudžiai siejama su jau anksčiau minėtu trikoju varnu, įvairiuose piešiniuose ji vaizduojama kaip gana įspūdingai atrodanti moteris. Ji dėvi tradicinę suknelę pavadinimu hanfu, visa viršutinė suknelės dalis beveik uždengta dėl labai plačių suknelės rankovių, apatinė rūbo dalis siekia kojų kulkšnis, o ant jo uždėtas truputėlį trumpesnis sijonas bei aplink jį, ties liemeniu aprišta plati juosta (panašiai kaip pas mėnulio deivę Čangę), kad viską sutvirtintų. Už tos juostos Sihė užsikišusi diską, pagamintą iš nefrito, ant vienos peties užsimetusi vėjyje sklandančią lengvą šilkinę skarą. Plaukuose įsegti sagučiai, dekoruoti drakonų, paukščių ar gėlių raštais.

Juodaplaukė, liekna ir grakšti, Sihė vaizduojama skraidanti danguje, su aplink ja susibūriavusiomis saulėmis arba prausianti savo vaikus upėje.

Naudoti šaltiniai:
Allen, R., 2014. Xi-he. Chinese Light Goddess, [internete] rasta: <[ http://www.godchecker.com/pantheon/chinese-mythology.php?deity=XI-HE ]http://www.godchecker.com/pantheon/chinese-mythology.php?deity=XI-HE> [žiūrėta balandžio 28]

Chen, L., 2011. Chinese Myths&Legends. [e-knyga] Cambridge University Press. Rasta: Google Books [žiūrėta balandžio 26]

Heathen Chinese, 2013. Solar Deities, [internete] rasta: <[ https://heathenchinese.wordpress.com/2013/04/28/solar-deities/ ]https://heathenchinese.wordpress.com/2013/04/28/solar-deities/> [žiūrėta 2015 balandžio 27]

Yang, L., An, D., Turner, A. T., 2005. Handbook of Chinese mythology. [e-knyga] ABC-CLIO. Rasta: Google Books [žiūrėta balandžio 26].