Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Mao Dzedungas

Mao Dzedungas

Mao Dzedungas (毛澤東 Máo Zédōng) – Kinijos Liaudies Respublikos vyriausiasis pirmininkas, kiniško komunizmo teoretikas bei steigėjas, Kinijos revoliucijos lyderis. Gimė 1893 m. gruodžio 26 d., Hunano (湖南 Húnán) provincijoje, pietinėje Kinijos dalyje esančiame Šaošano (韶山 Sháoshān) miestelyje. Mirė 1976 m. rugsėjo 9 d., sulaukęs 82 metų. Mao yra laikomas „vienu iš šešių svarbiausių politinių veikėjų modernaus pasaulio istorijoje“ (Oxford University Press, 2006).

Jaunystė

Mao tėvas buvo labai griežtas bei valdingas ūkininkas, kuris neretai mušdavo savo keturias atžalas – jaunėlį Dzedungą, du jo brolius, bei įvaikintą seserį. Todėl viskas šeimoje buvo griežtai kontroliuojama. Vos tik pradėjusį skaityti, Mao domino tik istorinės knygos apie karus,  imperatorius bei kitas garsias praeities asmenybes – Napoleoną, Cezarį ir k.t. Suėjus keturiolikai metų, tėvas jį ištekino už trejais metais vyresnės merginos, tačiau jam tai labai nepatiko, todėl laikinai buvo pabėgęs iš namų ir visą gyvenimą buvo nusistatęs prieš dirbtinai suorganizuotas santuokas. Sulaukęs septyniolikos, įstojo į Dunšanio aukštesniąją mokyklą, kurioje buvo pavyzdingas ir žingeidus mokinys. Mokytojai stebėjosi jo žiniomis. Jis mintinai cituodavo filosofo Konfucijaus knygas, puikiai išmanė ne tik Kinijos, bet ir pasaulio istoriją.

1912 m. Mao sukako devyniolika metų ir jis persikėlė į Hunano provincijos sostinę – Čangšą (长沙 Chángshā), kur pradėjo studijuoti pedagoginėje mokykloje. Šioje mokykloje dauguma mokinių šaipėsi iš to, kad jis gimęs paprastų valstiečių šeimoje. Būtent šiuo laikotarpiu Mao pradėjo domėtis įvairiomis politinėmis idėjomis, ypač – San Jatseno (孫中山, Sūnzhōngshān) programa. Jatsenas buvo kinų revoliucionierius, pirmasis Kinijos liaudies respublikos prezidentas, dažnai žmonių buvo vadinamas „tautos tėvu“. Mao paliko didelį įspūdį šio asmens ideologija, asmenybė bei „principai, kuriais jis vadovavosi savo veikloje: nacionalizmas, liaudies valdžia ir liaudies gerovė“ (Pekeris 2008, p. 9). Kaip vėliau žinoma, Dzedungas šiuos punktus pritaikė ir savo valdyme.

Kelio į valdžios viršūnę pradžia

Baigęs pedagoginę mokyklą persikėlė į Kinijos sostinę – Pekiną, kur įsidarbino Pekino universiteto bibliotekoje, ten taip pat dirbo vienas iš būsimų komunistų partijos įkūrėjų – Li Dažao (李大钊 Lǐ Dàzhāo). Jo dėka, Mao 1918 m. įsitraukė į jaunųjų marksistų būrelį, kur atrado Leniną ir susipažino su daugybe kitų marksistinių teoretikų. Pagaliau Dzedungas suprato savo misiją ir tikslą: jis privalo sukurti naują Kiniją, jai vadovauti ir remtis tik Lenino bei Karlo Markso teorijomis. Kai šalyje 1921 m. Šanchajuje įvyko komunistų partijos steigiamasis suvažiavimas – Mao irgi prisijungė, atstovaudamas Hunano provinciją, taip pradėjo lipti ilgais karjeros laiptais.

Tuo metu šalyje buvo chaosas. Feodalinėje Kinijoje diena iš dienos vargiai gyveno apie 400 milijonų valstiečių. „Jie gyveno nuolatos įbauginti vietinių grupuočių ir provincijų seniūnų, kurie žiemą vasarą jiems liepdavo statyti kelius bei užtvankas“ (United States Marine Corps 1989, p. 19). Valstiečių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, ir viskas galų gale turėjo privesti prie revoliucijos. Po trečiojo KKP (Kinijos komunistų partijos) suvažiavimo, Mao tapo jau gana gerai žinomas, nes marksistinę pasaulio sampratą pritaikė kinų mentalitetui, remdamasis tautos istorija ir tradicijomis, taip įgijo komunistinės ideologijos teoretiko vardą.

„Didysis žygis“

1925 m. mirė „tautos tėvas“ San Jetsenas. Jo vietą užėmė įpėdinis Čiang Kai-šekas (蔣中正/蔣介石 Jiǎng zhōngzhèng/Jiǎng jièshí), kuris vėliau tapo Guomindano (中國國民黨, Zhōngguó Guómíndǎng, Kinijos nacionalistų partija – KNP) lyderiu. Būdamas nacionalistu, Kai-šekas norėjo, kad Kinija būtų konservatyvi ir vadovautųsi senosiomis tradicijomis. Todėl 1927 m., po atėjimo į valdžią jis pradėjo žiauriai ir be gailesčio naikinti visus KKP narius. Mao su kariauna bandė priešintis, tačiau buvo įveiktas. Pasitraukęs nuo šiurpių įvykių sūkurio, Šansi (陕西 Shǎnxī) provincijoje, tarp kalnuotų vietovių Mao su bendraminčiais įkūrė Sovietinę Kinijos respubliką, kur iškart buvo išrinktas jos pirmininku. Nuo šios akimirkos prasidėjo iki dabar besitęsiantis garbinimas.

1934 m. spalio mėnesį prasidėjo tūkstančių žmonių aukų pareikalavęs revoliucinis judėjimas, kurio metu buvo triuškinama Raudonoji armija, o Kinijoje – komunistų partija. Žygio metu visi komunistai buvo priversti trauktis ir kariauti įvairiuose mūšiuose šalyje – ne išimtis ir Mao Dzedungas. Per dar vieną skubų KKP posėdį, jis išsakė kalbą apie sunkią dabartinę partijos padėtį, kuri jam, su daugybės KKP narių pritarimu, padėjo tapti vienu iš tikrųjų Politinio biuro narių. Šis įvykis sustiprino būsimo Kinijos liaudies respublikos lyderio poziciją ne tik pačioje partijoje, bet ir raudonosios armijos gretose.

Japonijos ir Kinijos konfliktas

1937 m. liepą į Kiniją įsiveržė Japonijos imperatoriškoji armija. Tuometinis Kinijos valdantysis Čiang Kai-šekas buvo priverstas trauktis ir perkelti sostinę į kitą miestą. Tuo pat metu Mao tapo Kinijos kariuomenės vadu ir padėjo kovoti prieš japonus, taip užsitarnaudamas vis didesnį karių ir paprastų civilių palankumą. 1945 m. japonai kapituliavo ir taip būsimasis KKP lyderis skynėsi kelią į faktišką Kinijos kontroliavimą. 1949 m. spalio 1-ąją Tiananmeno aikštėje, Pekine, Komunistų partijos lyderis Mao Dzedungas pirmą kartą paskelbė įsteigiantis Kinijos Liaudies respubliką. Tai užbaigė iki tol trukusį pilietinį karą tarp KKP ir KNP.

Didysis pirmininkas

Pasibaigus vienam karui, prasidėjo kitokie konfliktai. Šį kartą su Maskva ir tuometiniu jos vadovu Josifu Stalinu. Nors viešai abiejų šalių atstovai maloniai bei taktiškai bendravo tarpusavyje, tačiau Maskva norėjo, kad Kinija būtų dar viena sovietinė marionetė. Tačiau Mao tikslai buvo kitokie, jis nesutiko absoliučiai paklusti Maksvai nors ir pasirašė draugystės sutartį. Bandydamas sukurti naują socialistinę respubliką, Mao Dzedungas po kurio laiko vis tiek pradėjo formuoti įprastą socialistinį valdymo modelį, su hierarchine piramide bei biurokratiniu aparatu. Šalyje prasidėjo represijos, žemės nacionalizavimai, privačios nuosavybės naikinimas. Nors ir vyravo nesutarimai tarp KKP vyriausiojo pirmininko ir Josifo, tačiau Mao jį laikė tarsi sektinu pavydžiu, kaip jis pats turėtų ištraukti grimztančią žemyn ir skurstančią Kiniją. Todėl eksperimentuodamas jis sugalvojo naują ekonominę sistemą, kuri turėjo padėti ištraukti šalį iš amžinos krizės.

„Didysis šuolis“

Visą gyvenimą ryžtingai ėjas sunkiu gyvenimo keliu pirmyn, Mao nusprendė, kad Kinijai gana būti neturtingai ir kad reikia kelti Kinijos ekonomiką, iki 1988 m. ji galėtų konkuruoti su viena iš stipriausių pasaulio valstybių – JAV. Tikslas buvo pertvarkyti visą industrializacijos procesą bei agrikultūrą, labiau remiantis daugybės žmonių, ne mašinų jėga. Vadovaujantis sovietiniais metodais, buvo sugalvotas penkmečio planas, kuris turėjo trukti nuo 1958 iki 1963 metų.

Pirmas Mao „Didžiojo šuolio“ žingsnis – pertvarkyti visus dirbančius žmones į komunas*. Iš viso jų buvo apie 25 000. Komunų gyventojai privalėjo mesti jau turėtą darbą, atsisakyti savo žemės bei nekilnojamo turto – viską perleisti valstybei ir pradėti dirbti šalies naudai. Buvo pasitelkti visi įmanomi būdai pagerinti derlių ir padidinti jo kiekį – „Iš esmės tai buvo mėginimas neekonominėmis priemonėmis per trumpiausią laiką paversti Kiniją galinga, įvairiapusiškai išsivysčiusia šalimi.“ (Pekeris 2008, 32 p.).

Tačiau laikui bėgant programa susidūrė su problemomis. Šimtai tūkstančių gyventojų mirė dėl prastų darbo sąlygų, prievartos ir sunkaus neapmokestinamo darbo. Iki 1958 m. į 26 578 komunų buvo sukišta apie 700 milijonų šalies gyventojų. Jie visi net ir darbe buvo maitinami propaganda ir politikų kalbomis apie geresnį gyvenimą. Visi nauji išradimai, kurie turėjo pagerinti darbo nešumą, nepasiteisino, nes buvo nekokybiški ir neskirti tokiems darbams. Daugybė žmonių tiesiog užmigdavo darbo vietose dėl nežmoniškai ilgų darbo valandų. Pasėliai kentėjo nuo milžiniškų skėrių antplūdžių, nes buvo išnaikinta didžiulė dalis žvirblių. Taip pat prasidėjo blogų orų sezonas, kai kurios derlingos Kinijos vietovės buvo visiškai užlietos potvynių. 1959 m. Kinijoje prasidėjo tris metus trukęs badas. Mao galiausiai pripažino, kad „Didysis šuolis“ buvo nesėkmė ir pamoka, kuri atnešė daug nuostolių.

Pomirtinis sudievinimas

Mao Dzedungas 1976 m. gruodžio 9 dieną mirė nuo sunkių Parkinsono ligos komplikacijų, po savęs palikdamas tautai neišdildomą, savo kaip liaudies didvyrio bei išvaduotojo, įvaizdį. Po mirties Mao virto tarsi dievybe ir buvo garbinamas ne tik kinų, juo taip pat stebėjosi ir kitų šalių gyventojai. Dirbtinai sukurta, valdžios prisibijanti ir santūri tauta, buvo vien tik didžiojo pirmininko nuopelnas. Dzedungas su savo politika iš tuometinių žmonių atėmė savivertės ir išdidumo jausmą. Visa liaudis tapo ištikima vienam vieninteliam žmogui. Kaip pagarba savo tautos išgeltėtojui, kiekvienas kinas tarsi relikviją su savim nešiojosi Mao Dzedungo citatų ir minčių knygelę, kuri buvo išleista penkių milijardų egzempliorių tiražu.

Mao senuosius imperatoriaus garbinimo ritualus pritaikė ir savo laikmečiui. Kiekvieną dieną, kai jis pasirodydavo sakyti savo kalbą, tūkstančiai žmonių sveikindavo jį ir giedodavo jam himną. Tokia pati dvasia žmonių širdyse liko iki šiol. Šalyje pilna paminklų, paveikslų, mauzoliejų skirtų tautos vienytojui. Manytina, jog dar ilgai Kinijos Liaudies respublikoje netils šios istorinės asmenybės citatos.

 *komuna – teritorinis administracinis vienetas/bendras žmonių kolektyvas, susijęs turto bei darbo aspektais.

 

Šaltiniai

Pekeris, V., 2008. Kruvinasis mesijas Mao Dzedungas. Kaunas: Norekso valdos.

S. Marine Corps, 1989. Mao Tse-tung on Guerrilla Warfare [e-knyga], rasta: Archive.org, prieiga per internetą: <https://archive.org/details/MaoTse-tungOnGuerrillaWarfare> [žiūrėta 2015 gegužės 5]

Oxford University Press, 2006. Mao Zedong from The Oxford Companion to Politics of the World. Prieiga per internetą: <http://web.archive.org/web/20060321185302/http://www.oxfordreference.com/pages/samplep02> [žiūrėta 2015 gegužės 5]

Encyclopædia Britannica, 2014. Great Leap Forward, Chinese history. Prieiga per internetą: < http://www.britannica.com/EBchecked/topic/243427/Great-Leap-Forward> [žiūrėta 2015 gegužės 18]

Office of the historian, n.d. The Chinese Revolution of 1949. Prieiga per internetą: < https://history.state.gov/milestones/1945-1952/chinese-rev> [žiūrėta 2015 gegužės 18]

biography.com, 2015. Mao Tse-tung Biography; Military Leader (1893–1976). Prieiga per internetą: < http://www.biography.com/people/mao-tse-tung-9398142>[žiūrėta 2015 gegužės 5]

Burns, J. F., 2000. Methods of the Great Leader. Prieiga per internetą: <http://www.nytimes.com/books/00/02/06/reviews/000206.06burnst.html> [žiūrėta 2015 gegužės 23].

REUTERS, 1976. Mao Tse-Tung Dies In Peking At 82; Leader Of Red China Revolution; Choice Of Successor Is Uncertain. Rasta: New York Times. Prieiga per internetą: <http://www.nytimes.com/learning/general/onthisday/big/0909.html#article> [žiūrėta 2015 gegužės 18]

3 votes