Šaohao
Šaohao (kin. 少昊, Shàohào) – legendinis Kinijos valdovas bei kultūrinis didvyris, dar žinomas kaip Šao Hao, Džin Tianas ar Dži. Jis valdė apie 2600 m. pr. Kr., tarp Geltonojo imperatoriaus Huangdi (kin. 黃帝, huángdì) ir Džiuansiu (kin. 颛顼, Zhuānxū).
Šaohao kilmės legenda
Šią legendinę Kinijos asmenybę supa ne viena legenda, tarp jų ir keletas legendos versijų apie jo kilmę. Kaip ir daugumos dievų Kinijos mitologijoje atveju, Šaohao stebuklinga kilmė liudija apie jo išskirtines galias ir savybes.
Viena legenda pasakoja, kad didelė, kaip vaivorykštė žibanti žvaigždė, nusileido į Hua salelę (kin. 華渚, Huázhǔ). Šią žvaigždę savo sapne sugavo Niudzie (kin. 女節, Nüjie), kuri ir pagimdė Šaohao (Yang, An ir Anderson Turner 2005). Teigiama, jog tą dieną, kai gimė Šaohao į dangų pakilo daugybė feniksų. Kadangi feniksas ir žvaigždė yra laikomi imperatoriškaisiais simboliais, daroma prielaida, jog Šaohao galėjo būti Geltonojo imperatoriaus Huangdi sūnus (Chen 2011).
Kita legendos versija teigia, jog Šaohao iš tiesų buvo Veneros planetos Dzin Singo (kin. 金星, Jin Xing) ir audimo deivės Huangės (kin. 皇娥, Huáng é) sūnus.
Legendoje pasakojama, kad Huangė gyveno nefrito rūmuose, kuriuose naktimis audė. Dienos metu deivė keliaudavo plaustu. Vieną kartą, ji su plaustu pasiekė Vakarų jūrą, kurioje sutiko vaiką – dievą, kuris buvo Dzin Singo dvasia (Yang, An ir Turner 2005). Netrukus Dzin Singas transformavosi į jauną vyrą (Chen 2011). Jis, kartu su Huange, dainavo, muzikavo bei leido laiką plūduriuodami ant vandens. Vėliau Huangė pagimdė jam sūnų – Šaohao (Yang, An ir Turner 2005).
Vėliau Šaohao, dėl savo išskirtinių gabumų, Geltonojo imperatoriaus buvo paskirtas Vakarų dangaus dievu (Allan ir Phillips).
Gyvenimas ir valdymas
Šaohao, tapęs imperatoriumi, pavertė Čiongsangą (kin. 窮桑氏, Qióngsāng shì) savo sostine. Jis taip pat buvo paskirtas Čangliu kalno (kin. 长留之山, Zhǎngliú zhīshān) dievybe. Teigiama, jog vieną kartą Šaohao nukeliavo į penkis Rytų rojaus kalnus, kuriuose įkūrė paukščių karalystę (Allen ir Phillips 2012). Norėdamas pažymėti feniksus danguje, jis paskyrė visus paukščius valdininkais (Chen 2011). Šaohao kaip valdovas pasivertė grifu. Feniksas buvo jo kancleris, erelis – teisinės sistemos sargas, balandis – švietimo sistemos prižiūrėtojas. Fazanas, putpelė, medšarkė ir kregždė buvo atsakingi už keturių metų laikų kaitą, orus ir kitas funkcijas. Nors Šaohao praleido nemažai laiko valdydamas paukščių karalystę, tačiau laikui bėgant jis vis labiau norėjo sugrįžti į Vakarus. Nusprendęs grįžti, Šaohao paliko valdžią savo sūnui Čongui (kin. 重, Zhòng), dar vadinamam Goumangu (kin. 句芒, Gōumáng). Tuo tarpu Šaohao, kartu su sūnumi Rušou (kin. 蓐收 Rùshōu) įsikūrė Čangliu kalno viršūnėje, nuo kurios galėjo valdyti visą Vakarų žemę ir dangų (Allen ir Phillips 2012). Po mirties Šaohao pripažintas Vakarų dangaus dievu.
Manoma, jog Šaohao turėjo keturis jaunesnius brolius, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad tai buvo jo sūnūs. Goumangas – buvo medžių valdovas, kuris padėjo Rytų dangaus dievui Fusi (kin. 伏羲, Fúxī) (Chen 2011). Rušou buvo metalo valdovas bei Šaohao padėjėjas, Siuanmingas (kin. 玄冥, Xuánmíng) – vandens valdytojas, o Čiongči (kin. 穷奇, Qióngqí) – blogio įsikūnijimas, kuriam nepatiko Šaohao kontrolė ir valdžia (Yang, An ir Turner 2005).
Šaohao ryšys su Korėja
Senajame Korėjos istoriniame veikale Samguk Sagi (kor. 삼국사기, Samguk Sagi) teigiama, kad Kim Jušinas (kor. 김유신, Kim Yushin) – VII a. gyvenęs Šilos karalystės generolas buvo vienu iš Šaohao palikuonių. Tekste rašoma, kad Kim Jušinas buvo Kim Suro (kor. 김수로, Kim Soo-ro), Geltonojo imperatoriaus paveldėtojo palikuonis per šio vyriausiąjį sūnų Šaohao (McBride II 2013).
Naudota literatūra
- Allan, T., ir Phillips, Ch., 2012. „The Cowherd and the Girl Weaver“ in Ancient China s Myths and Beliefs. New York: The Rosen Publishing Group, Inc.
- Chen, L., 2011. „Shaohao, the God of West Heaven and Zhuanxu, the God of North Heaven“ in Chinese Myths and Legends. New York: Cambridge University Press.
- Loomis, A., W., sud., 1867. „A Recent Visit to the Classic Grounds of China“ in Confucius and the Chinese Classics: Or, Readings in Chi Nese Literature. New York: A. Roman & Company.
- McBride II, R., D., 2013. The Structure and Sources of the Biography of Kim Yusin. Acta Koreana, vol. 16, nr. 2, p. 497-535.
- Yang, L., An, D. ir Turner A., J., 2005. Dieties, Themes and Concepts in Handbook in Chinese Mythology. New York: Oxford University Press.
Redagavo Andrius Bimbiras
