Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Tiananmenio aikštė

Tiananmenio aikštė

Tiananmenio aikštė (天安門廣場 Tiān’ānmén Guǎngchǎng) – viena didžiausių aikščių Kinijoje. Aikštę rasti lengva: ji yra geografiniame miesto centre – pačioje Pekino širdyje. Ši aikštė pavadinta Tiananmenio (Dangaus ramybės) vartų garbei, kurie išsidėstę aikštės šiaurinėje dalyje ir skiria ją nuo Uždraustojo miesto. Tiananmenio aikštė yra trečia pagal dydį pasaulyje, jos plotas 440 000 m² (880 m x 500 m).

Kinijos miestuose nebūdavo didelių žmonių susibūrimo vietų, todėl Tiananmenio aikštė yra labai modernus miesto planavimo sprendimas. Statant aikštę buvo nugriautos kai kurios Uždraustojo miesto sienos. Anksčiau šioje vietoje stovėjo Uždraustojo miesto viduje buvę imperatoriškieji pastatai, jungiantys Dangaus šventyklą ir rūmus. Aikštė vadinama pagal išlikusius vartus, nes kinų kalba „tiananmen“ reiškia „Vartai į dangišką ramybę“, pro čia anksčiau buvo patenkama į Imperatoriškuosius rūmus. Dabar tai vis dar yra vienas iš įėjimų į rūmų muziejų turistams.

Istorija
Dangaus ramybės vartai buvo pastatyti Mingų dinastijos (明朝 Míng cháo) 1415 m. Žlungant Mingų dinastijai, karų tarp Li Dzičengo (李自成 Li Jicheng) ir ankstyvųjų Čingų dinastijos (清朝) imperatorių metu vartai buvo smarkiai apgadinti. Aikštės užuomazgos atsirado 1651 m. XX a. 6-ajame dešimtmetyje jos plotas išaugo keturis kartus.

Kadaise netoli Tiananmenio aikštės vidurio stovėjo Didieji Mingų vartai, vedę į pietuose esantį Imperatoriškajį miestą (皇城 Huángchéng), Kinijos Respublikos laikais šie vartai vadinti Kinijos vartais. Jie buvo skirti tik ypatingoms ceremonijoms, turėjo tris arkas, jų nejuosė pylimas, savo stiliumi jie buvo panašūs į ceremoninius vartus, esančius Mingų dinastijos mauzoliejuje. Vartai visuomet būdavo uždaryti, nebent jais naudodavosi imperatorius. 1860 m. į Pekiną įsiveržė britų ir prancūzų kariai ketino sunaikinti ne tik vartus, bet ir patį Uždraustąjį miestą. Tačiau apsigalvoję, nusprendė pulti imperatoriaus Senuosiuos Vasaros rūmus (圓明園 Yuánmíng Yuán).

XX a. 6-ajame dešimtmetyje buvo nugriauti Kinijos vartai, taip padidinant aikštės plotą. 1958 m. lapkričio mėn. buvo pradėti Tiananmenio aikštės plėtimo darbai, kurie buvo užbaigti po 11 mėnesių, 1958 m. rugpjūtį. Tokiu būdu Mao Dzedunas (毛澤東) norėjo sukurti įspūdingiausią aikštę pasaulyje, turėjusią sutalpinti virš 500 000 žmonių. Darbų eigoje buvo nugriauta įvairiausio tipo pastatų. Pietiniame aikštės pakraštyje buvo pastatytas Liaudies didvyrių paminklas.

Praėjus metams po Mao mirties 1976 m., buvusių Kinijos vartų vietoje jo garbei buvo pastatytas mauzoliejus. Tuo pačiu aikštė buvo dar kartą išplėsta, tokiu būdu padarant ją pilnai stačiakampės formos ir galinčią sutalpinti iki 600 000 žmonių, kas yra daugiau, negu buvo norėjęs pats Mao Dzedunas. XX a. 10-ajame dešimtmetyje urbanistinis aikštės vaizdas buvo perkurtas pastatant Nacionalinius operos rūmus bei išplėtus Nacionalinį muziejų.

Ši vieta turi ir didžiulę kultūrinę reikšmę, nes čia vyko ne vienas Kinijos istorijai svarbus įvykis. Tai yra taip pat simboliška vieta, kurioje Mao Dzedongas 1949 m. spalio 1 d. paskelbė apie Kinijos žmonių respublikos sukūrimą ir 1989 m. vyko Kinijos valdžios numalšinti ir iki šiol oficialiosios šalies istorijos nutylimi protestai.

Birželio ketvirtosios judėjimas
1989 m. Birželio ketvirtosios judėjimas arba Birželio ketvirtosios įvykis, kiniškai dar vadinamas tiesiog šeši-keturi (六四 Liù-Sì) laikomas vienu svarbiausiu ir didžiausiu Kinijos liaudies sukilimų per pastarąjį šimtmetį. Viskas prasidėjo pavasarį nuo to, jog kinų studentai užėmė Tiananmenio aikštę 1989 metų birželį. Jauni žmonės šitaip elgėsi reikalaudami demokratinių pokyčių, tuomet paskelbė bado streiką ir įsitvirtino Pekino centre.

Kinų komunistų partija nenorėjo nusileisti protestuotojams ir į Tiananmenį pasiuntė tankus, protestai buvo numalšinti, tačiau žuvo daug žmonių. Tuo istoriniu laikotarpiu Pekinas skendėjo chaose, o Kinija buvo tik per žingsnį nuo didelių pokyčių, kurie galbūt amžiams būtų pakeitę pasaulio istoriją. Tuo laikotarpiu mintis apie laisvą žodį, kitokį gyvenimą, ar žmogaus teises buvo užvaldę ne tik studentus, tačiau ir mokytojus, gamyklų darbuotojus ir net gi kelis Komunistų partijos atstovus.

Protestai Pekine tą istorinį pavasarį prasidėjo laidojant aukštą komunistų partijos valdininką. Studentai reikalavo deramų laidotuvių aukštam Komunistų partijos nariui Hu Jaobangui (Hu Yaobang), kurį Komunistų partijos aukščiausieji buvo neseniai pašalinę iš valdžios už „per didelį norą reformuoti komunistinę sistemą“. Hu Jaobangas nebuvo opozicionierius ar demokratas, bet siekė, kad kultūrinės revoliucijos metu nukentėję žmonės gautų kompensacijas, norėjo artimiau bendradarbiauti su Japonija, siekė, kad kai kurie įstatymai būtų palankesni žmonėms ir ekonomikai. Šių iniciatyvų užteko, kad kinų Komunistų partijos konservatyviajai linijai kiltų pyktis ir nepasitikėjimas. Hu Jaobangas buvo nustumtas nuo valdžios ir priverstas viešai prisipažinti, jog buvo neteisus prieš visą tautą. Netrukus po šio įvykio Hu Joabangą pakirto širdies smūgis, o studentai išėjo į gatves reikalaudami valstybinių laidotuvių, kurių Komunistų partijos atstovai norėjo išvengti.

Studentai protestą pradėjo nežadėdami nieko blogo, netgi atsinešti plakatai buvo patvirtinti Komunistų partijos. Pirminė idėja buvo reikalauti deramos pagarbos žmogui, kuris, jų manymu, buvo pasmerktas už „nusikaltimus“, kurių nepadarė. Tačiau po laidotuvių studentai, priešingai nei buvo tikėtasi, nesitraukė iš Pekino gatvių, parkų ir aikščių. Protestuotojai pamažu ėmė drąsėti ir neštis tokius plakatus, kokių kinų Komunistų partijos cenzūra niekada nebūtų patvirtinusi. Imta reikalauti daugiau teisių ir laisvių, mažiau reguliavimo ir valdžios korupcijos.

Gatvėse kasdien protestuodavo šimtai tūkstančių žmonių, o kartais susirinkusiųjų būdavo netgi milijonas. Komunistų partijos narius buvo apėmusi panika. Kovos vyko ne tik Pekino gatvėse, bet ir aukštų politikų kabinetuose – konservatyvieji partijos atstovai reikalavo armijos ir ginklų, o vienas aukščiausių partijos vadovų Džao Dzijangas (趙紫陽 Zhao Ziyang) nutarė palaikyti protestuotojus ir išnaudodamas situaciją tapti jų rėmėju, o vėliau – tinkamai susiklosčius aplinkybėms ir vieninteliu Kinijos lyderiu. „Komunistai turėtų visų pirma rūpintis šalimi ir jos žmonėmis, o tik po to savimi“ (Džao Dzijangas).

Sumaištį partijoje kėlė ne tik vidiniai pykčiai ir žmonių maištas Pekino gatvėse, bet ir netrukus į sostinę turėjęs atvykti Sovietų Sąjungos vadovas. Michailas Gorbačiovas (Mikhail Gorbachev) turėjo atvykti į Pekiną politinių pokalbių tikslais, ir tai buvo pirmas aukšto sovietų politiko vizitas po daugybės metų, todėl kinų Komunistų partijos atstovai ypač nerimavo. Atvykus sovietų lyderiui, protestai ne tik nenurimo, bet dar labiau suaktyvėjo. Tiananmenio aikštė buvo visiškai okupuota protestuotojų, o kinų valdžios atstovai nuolatos turėjo slėpti susitikimų laiką ir vietas, norėdami, kad M. Gorbačiovas išvengtų akistatos su protestuotojais ir nepamatytų chaoso kuris tvyrojo Pekino gatvėse.

Gegužės vidury studentai buvo įsitvirtinę Tiananmenyje ir protestuodami badavo. Žmonės prisimena, kad tuomet Pekinas buvo pripildytas žmonių balsų ir greitosios medicinos pagalbos sirenų garso. Medikai turėjo daug darbo, nes studentai alpo tiesiog gatvėse.

Džao Dzijangui pareiškus, kad jis „serga“ ir nusišalinus nuo politinių sprendimų priėmimo, situacija pablogėjo dar labiau: buvo paskelbtas „karo įstatymas“ ir įvesta komendanto valanda, o birželio pirmosiomis dienomis į Pekiną ėmė judėti armija. Paskutinės dienos prieš Tiananmenio šturmą buvo kruvinos – mūšiai vyko gatvėse kareiviai šaudė į visus ir viską. Šiai situacijai labai tinka Mao Dzedongo citata: „Komunizmas nėra meilė. Komunizmas yra plaktukas, kurį mes naudojame sutraiškyti priešą“. Daugiausiai aukų pareikalavo naktinis Tiananmenio šturmas, kurio metu, manoma, žuvo iki 7 tūkstančių žmonių. Komunistų partija laimėjo: žmonės kurie bandė pasipriešinti sistemai, nebegavo demokratijos ir laisvo žodžio galimybės. Džao Dzijangas iki pat savo mirties 2005 metais buvo kalinamas namuose, o Tiananmenio protestuotojai – persekiojami.

Tiesa, po Tiananmenio įvykių Komunistų partija priėmė keletą ekonomiką stabilizuojančių įstatymų ir ėmė po truputį kopti ekonomikos laipteliais į viršų. Prabėgus beveik ketvirčiui amžiaus, daugelis kinų mano, kad Birželio ketvirtosios sukilimo pakartoti niekada nepavyks, nes vykdytas maištas naudos neatnešė, o tik paliko skaudžius prisiminimus ir daugybę žuvusiųjų.

Literatūros šaltiniai

  • Lin, N., 1992. The struggle for Tiananmen: anatomy of the 1989 mass movement. Westport: Praeger.
  • Han, Th., Li, J., 1992. Tiananmen square, Spring 1989: a Chronology of the Chinese democracy movement. Berkeley: University of California.
1 vote