Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Hanbokas

Hanbokas

Hanbokas (한복 Hanbok) – tradicinis korėjiečių drabužis, dėvėtas Džiosono (조선 Joseon) dinastijoje. Šiaurės Korėjoje jis vadinamas Joseon-ot (kor. 조선옷).

Moterų kostiumas susideda iš sijono, vadinamo čima (치마 chima), ir švarkelio, vadinamo džiogoriu (저고리 jeogori), kuris surištas dviem ilgais kaspinais ir baigiasi šiek tiek žemiau krūtinės. Vyriški kostiumai susideda iš plačių, prie kulkšnių pririštų kelnių, vadinamų badži (바지 baji), ir ilgesnio švarkelio, taip pat vadinamo džiogoriu. Hanboko forma yra paprasta, drabužis tiek vyrams, tiek moterims leidžia lengvai judėti, dirbti ir padeda paslėpti kūno formas. Šiais laikais korėjiečiai hanboką nešioja tik ypatingomis progomis ir tradicinių švenčių metu (Suh 2004, p. 391).

Istorija

Tradicinis hanbokas turi ilgą istoriją, ją galima atsekti nuo seniausių laikų. Pagrindiniai rūbai, t. y. džiogoriai (švarkai) ir badži (kelnės), buvo sukurti Trijų karalysčių laikotarpiu (삼국시대 Samguk sidae, 313–668 m.), kai Korėjoje egzistavo Gogurio (고구려 Goguryeo), Pekčės (백제 Baekje) ir Silos (신라 Silla) karalystės, ir išliko iš esmės nepakitę iki šių dienų. To laikotarpio freskose vaizduojami vyrai ir moterys nešiojo plačių rankovių džiogorius, pakankamai ilgus, kad nešiojant kelnes ar sijonus uždengtų klubus.

Dizainas skyrėsi priklausomai nuo socialinio statuso arba profesijos. Žemesnės klasės žmonės, kurie atlikdavo daugiau rankų darbo, paprastai dėvėjo trumpesnius džiogorius platesnėmis rankovėmis, jie buvo patogūs dirbant. Moterų čima dizainas panašus į klostuotą sijoną, dėvimą Vakaruose, išskyrus plačią juostą, ryšimą virš krūtinės, ši juosta buvo išskirtinai korėjietiška. Aukštai rišama juosta suteikia sijonui banguotą išvaizdą ir daugiau laisvės judėti. Toks dizainas užtikrina patogumą, taip pat padeda moterims išlaikyti kuklumą atliekant namų ruošos darbus įvairiose sėdimose ir tupimose pozicijose.

Vėliau, Gogurio karalystės (918–1392 m.) laikais, iškilus netoliese esančiai Mongolijai, tradicinis džiogoris patyrė keletą pokyčių: švarkas sutrumpėjo, jo rankovės susiaurėjo. Pastebimiausias pokytis buvo susijęs su juosta otgorumu (옷고름 otgoreum): ji pradėta rišti ties krūtine, o anksčiau buvo rišama ties juosmeniu.

isorijaDžiosono dinastijoje (1392–1910 m.) įvyko esminių hanboko pokyčių. Moterys pradėjo nešioti daug trumpesnius ir siauresnius džiogorius negu anksčiau. Džiosono laikotarpio viduryje džiogoriai pradėti nešioti aukščiau juosmens, o iki XIX a. pabaigos jie jau buvo krūtinės lygyje, dėvimi su papildoma plačia, aplink krūtinę surišta juosta. Tačiau XX a. viduryje ši tendencija vėl pasikeitė ir džiogoriai vėl pailgėjo ir buvo šiek tiek aukščiau juosmens.

Per Japonijos kolonijinį laikotarpį moterys, norėdamos atrodyti madingiau, priėmė naują hanboko stilių, derinantį trumpesnį čima su baltu džiogoriu. Tuo pačiu metu dėl didesnio pasirinkimo ir prieinamų Vakarų stiliaus drabužių bei audinių hanbokas ėmė prarasti vietą mados ir drabužių pasaulyje (Lee 2012).

Per ilgą istorinę raidą hanbokas perėmė elementų iš užsienio tautų ir patyrė daug pasikeitimų. Pagrindinius pasikeitimus korėjiečių kostiumas patyrė Kinijos Tangų, Juanių ir Mingų dinastijų metu. Kita vertus, tradicinis hanbokas, atsižvelgiant į socialinius pokyčius, veikiančius Korėją, taip pat įgijo savitą stilių. Konfucijaus idealai – „orumas“ vyrų kostiumuose ir „kuklumas“ moterų – integruoti į korėjiečių drabužių estetiką (Chen 2007). Konfucianizmo visuomenėje Džiosono dinastijoje, kurioje didžiausia vertybė vyrams ir moterims buvo santūrumas, drabužiai atspindėjo socialines vertybes. Vyrai vengė išeiti netinkamai apsirengę, o moterys, išžengusios iš namų, slėpė kūną po keliais audinio sluoksniais ir dengė veidus skraistėmis. Po sijonais jos nešiojo plačias kelnes, po kuriomis buvo trys poros atitinkamai mažėjančių moteriškų kelnių. Dėl kelių apatinių drabužių sluoksnių apatinė kūno dalis atrodė didesnės apimties. Ypatingomis progomis aukštuomenės damos užsimaudavo daugiau apatinių sijonų, kad dar labiau padidintų suknelių apimtį. Paslėpdami kūną po audinio sluoksniais, hanbokai subtiliai išryškindavo moterų figūrų grožį ir grakštumą (Korea Foundation 1997, p. 167).

spalvosSpalvos ir jų reikšmės

Tradiciniuose korėjiečių drabužiuose spalvos naudojamos kaip simboliai. Balta buvo pagrindinė spalva, dažniausiai dėvima paprastų žmonių. Ji simbolizavo kuklumą ir tyrą dvasią. Raudona reiškė laimę ir turtus, todėl raudonos spalvos drabužius nešiodavo nuotakos per vestuves. Indigo, pastovumo spalva, buvo naudojama aukštuomenės narių sijonams ir švarkams. Juoda, simbolizavusi begalybę ir visa ko pradžią, naudota vyrų skrybėlėms. Geltona, reiškusi visatos centrą, naudota karalių drabužiuose. Paprastiems žmonėms buvo uždrausta dėvėti geltonos spalvos drabužius. Populiariausios spalvos buvo žalsvai mėlyna, mėlyna, rausvai violetinė ir auksinė (Korea Foundation 1997, p. 116).

Per vestuvių ceremonijas jaunikio motina visada vilki mėlynos arba žalios spalvos drabužį, o nuotakos motina nešioja šiltesnių – rožinės arba koralo – atspalvių drabužius. Violetinė tradicinio moters hanboko apykaklė simbolizuoja vyrą, o mėlyni rankogaliai – sūnų. Jei vyresnio amžiaus moteris nešiojo džiogorį su violetine apykakle ir mėlynais rankogaliais, ji laikyta palaiminta. Žalio džiogorio ir raudono sijono derinys skirtas tik nuotakoms. Netekėjusi moteris per sezoninius festivalius dėvėjo geltoną džiogorį ir raudoną sijoną (Korea Foundation 1997, p. 167).

medz

Audinių raštai

Audinių raštai laikyti ne tik papuošimais, bet ir išreikšdavo dėvėtojo norus. Siuvinėti bijūnai ant nuotakos suknelės – ne tik dekoratyvus elementas; kvepalų buteliukai, adatų dėklai ir maži peiliai taip pat buvo dekoratyvūs ir funkcionalūs. Drabužiai dekoruoti tigrų nagais, saugojusiais nuo piktųjų dvasių, o šikšnosparnių papuošimai buvo gražūs ir nešė sėkmę (Korea Foundation 1997, p. 167), jie simbolizavo turto ir garbės troškimą. Lotoso gėlė, simbolizuojanti kilnumą, buvo populiarus raštas, vasarą siuvinėtas ant moterų kambarių širmų. Šikšnosparniai ir granatai simbolizavo vaisingumą.

Kadangi kirvis simbolizavo sūnų, nėščios moterys dažnai nešiojo kirvio formos pakabučius. Papuošalai su drakonais, feniksais, gervėmis ir tigrais buvo skirti išskirtinai privilegijuotosioms klasėms, nes simbolizavo karališkumą ir aukštą rangą. Paprasčiau ir aiškiau išreiškiami norai buvo užrašyti kiniškais rašmenimis. Simboliai „laimė“ (kin. 福 bok), „ilgaamžiškumas“ (kin. 寿 su), „sveikata“ (kin. 康 gang), „patogumas“ (kin. 宁 nyeong) buvo plačiai naudojami ir mėgstami. Beveik kiekvienas ant hanboko naudojamas raštas turėjo kokią nors simbolinę prasmę.

Medžiaga

Vasarą žmonės dėvėjo hanbokus, pagamintus iš kanapių arba ramės pluoštų, išsiskiriančių atsparumu, stiprumu ir lankstumu, leidžiančių cirkuliuoti orui ir nesukaisti. Kanapės pluoštas buvo skirtas paprastiems žmonėms, nes jį galima lengvai auginti, o ramė skirta aristokratams. Ramė ypač vertinta dėl lengvos tekstūros, jai būdingas tąsumas, elastingumas ir atsparumas. Žiemą žmonės dėvėjo hanbokus, pagamintus iš medvilnės ar šilko. Medvilnė buvo skirta paprastų žmonių drabužiams, o šilkas – turtingųjų ir aristokratų. Papildomai medvilnės buvo įsiuvama norint padaryti drabužius šiltesnius. Šiandien pagrindinė hanboko gamyboje naudojama medžiaga yra šilkas, bet vasariniai drabužiai dažnai gaminami ir iš kanapių, ramės pluoštų. Žiemą nešiojami hanbokai dažnai gaminami iš brokato ar atlaso (Lee 2012).

Hanbokų rūšys

Tradicinėje visuomenėje hanbokų stilius ir dizainas atspindėjo nešiotojo lytį, profesiją ir socialinį statusą, taip pat individualius norus ir gyvenimo stilių. Labiausiai vienas nuo kito skyrėsi vestuvių, laidotuvių ir kitų svarbių progų drabužiai. Tai išryškėjo ir kostiumuose, dėvimuose aukštuomenės bei didikų, tačiau hanbokas išliko toks pats dviejų dalių kasdienis rūbas, mėgstamas bet kurios klasės ar profesijos korėjiečių (Korea Foundation 1997, p. 162).

sndHanbokas šiandien

Korėjiečiai vis dar dėvi hanbokus, tačiau tik per ypatingas šventes, pvz., per Naujuosius metus (설날 Seollal), Čiusoką (추석 Chuseok) ir kitas šeimos šventes, tokias kaip 60-ąjį gimtadienį (환갑 Hwangap). Nors korėjiečiai nelaiko hanboko Korėjos nacionaliniu kostiumu, tinkančiu dėvėti kasdien, vis dėlto dauguma šiuolaikinių korėjiečių nešioja hanbokus norėdami parodyti pasididžiavimą savo kultūriniu paveldu. Kaip ir bet kuris tautinis kostiumas, hanbokas yra tautos klimato ir meninio jautrumo atspindys, leidžiantis geriau suprasti korėjiečių kultūrą (Korea Foundation 1997, p. 162).

Naudota literatūra

  1. Chen, X. 2007, „Traditional Korean costume“, Journal of Folklore research. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2014 m. kovo 30 d.].
  2. Korea Foundation, 1997, Korean Cultural Heritage: Traditional Lifestyles, Samsung moonwha printing, Seoul.
  3. Lee, S. 2012, „Hanbok: hidden stories in hanbok history“, Korea.net. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2014 m. kovo 30 d.].
  4. Suh, Ch. 2004, An Encyclopedia Of Korean Culture, Hansebon, Seoul.

Redagavo Simona Survilaitė

5 votes