Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Korėjos aneksija

Korėjos aneksija

Korėjos aneksija– 1910 metais pasirašyta Japonijos–Korėjos aneksijos sutartis tarp Japonijos imperijos ir Korėjos imperijos, leidusi Japonijai visiškai užimti ir tiesiogiai valdyti Korėją. Tai tęsėsi 35 metus ir paliko stiprių istorinių nuoskaudų Japonijos ir Korėjų santykiuose.

Japonijos motyvai užimti Korėją

Japonija ne vieną šimtmetį matė Korėją, kaip potencialų taikinį, tad ne kartą buvo surengusi invaziją į šią valstybę, tačiau nė vieną kartą jai nepavyko iki galo įsikurti. Galiausiai Japonijos pajėgos buvo priverstos atsitraukti, kol XVII  amžiuje Tokugavos šiogūnatas perėjo prie izoliacinės politikos ir daugiau negu 200 metų Japonija nebendradarbiavo su jokia užsienio valstybe (nepaisant keleto išimčių).  Šis laikotarpis pasibaigė, kai XIX amžiaus viduryje Jungtinės Amerikos Valstijos privertė Japoniją atverti savo uostus ir užmegzti diplomatinius bei ekonominius ryšius su vakarų valstybėmis. Nuo 1868 metų, prasidėjus Meidži periodui (明治時代 Meiji jidai, 1868–1912 m.), Japonija pradėjo greitą šalies ekonominį, kultūrinį ir karinį modernizavimą pagal Vakarų valstybių modelį (Nassbaum, Frederic 2005). Taip ši šalis įsitraukė į regiono politiką, kurioje siekė savo ambicijų įgyvendinimo. Korėja, kuri ilgus šimtmečius buvo veikiama Kinijos, tapo vienu iš pirmųjų Japonijos imperijos taikinių. Taip įvyko todėl, kad, visų pirmą, Japonija norėjo užtikrinti savo saugumą – Korėjos pusiasalį Japonija matė kaip tiesų kelią į Japonijos salas, todėl norėjo, kad Korėja būtų kaip buferinė zona, leidžianti lengviau apsiginti nuo galimų užpuolikų. Antra, Japonija buvo imperialistinė valstybė, taigi, ji siekė užimti kuo daugiau teritorijų ir resursų tam, kad galėtų plėstis toliau. Kadangi Korėja tuo metu pati save buvo stipriai izoliavusi,  tad atsilikimas nuo Japonijos greitai tapo labai ryškus ir taip ji tapo lengvu taikiniu didesnei savo kaimynei. Trečia, japonai manė, kad korėjiečiai lengvai asimiliuos į Japonijos visuomenę (Caprio 2009, p. 82–83). Visi šie faktoriai lėmė Japonijos sprendimą aneksuoti Korėjos imperiją 1910 metais.

Istoriniai įvykiai, padėję pamatus Korėjos aneksijai

Pradėjus Japonijai modernizuotis ir atsiradus jos imperinėms ambicijoms, valstybė greitai pradėjo dairytis į savo kaimynes, iš kurių arčiausiai buvo Korėja, tada besivadinusi Didžiojo Džiosono karalyste. Pirmasis Japonijos veiksmas – pradėti daryti įtaką Korėjos vidaus ir užsienio politikai bei priversti ją atverti savo uostus japonų verslininkams. Tai ji padarė 1876 metais, kada japonai patys išprovokavo karinius veiksmus, kuriais sutriuškino korėjiečius, ir taip privertė pasirašyti nelygiavertę sutartį, palankesnę japonams. Tai tapo pirmąja dvišale sutartimi tarp Japonijos ir Korėjos, kuri ruošė pamatus Korėjos aneksijai. Tačiau Korėja buvo ne tik japonų ambicijų taikinys. Ilgus šimtmečius Korėjos karaliai glaudėsi po Kinijos imperijos sparnu, todėl nieko keisto, kad Japonijai tampant vis galingesne ir pradėjus reikšti pretenzijas į Kinijos globojamą Korėją, Kinija pradėjo imtis veiksmų. Kinijos ir Japonijos konfrontacijos kulminacija buvo pirmasis Kinijos–Japonijos karas, kuriame sutriuškinta Kinija atidavė Korėją Japonijos įtakai (Iyenaga, 1912). XX amžiaus pradžioje Japonija norėjo toliau plėsti savo įtaką, todėl kitu taikiniu pasirinko Mandžiūriją, tuo metu buvusią Rusijos įtakos zonoje. Bijodama stiprėjančios Rusijos įtakos Mandžiūrijoje ir Korėjoje, Japonija nusprendė, kad geriausias būdas išspręsti šią problemą yra karas. 1904–1905 metais įvykęs Japonijos–Rusijos karas pasibaigė Japonijos pergale. Tai atvėrė vartus Japonijai nevaržomai karaliauti didelėje Rytų Azijos regiono dalyje (Steinburg 2008, p. 2). 1905 metais  pasirašyta dar viena dvišalė sutartis tarp Korėjos ir Japonijos imperijų. Šia sutartimi Korėja tapo Japonijos protektoratu. Tai reiškė, kad Korėja atsisako savo diplomatinio suverenumo. Šiai sutarčiai priešinosi Korėjos imperatorius Gojongas, tačiau jokio plataus tarptautinio palaikymo nesulaukė (Lee 2009). Galiausiai 1907 metais buvo pasirašyta dar viena sutartis, kuri oficialiai leido Japonijai kištis į Korėjos vidaus reikalus. Šią sutartį galima vadinti paskutiniu laipteliu link Korėjos aneksijos.

1910 metų Korėjos aneksija

Paskutinė dvišalė sutartis, kuri kulminavo ilgametes Japonijos pastangas, buvo 1910 metais pasirašyta Korėjos –Japonijos aneksijos sutartis, formaliai Korėją pavertusi Japonijos dalimi. Tokia kulminacija lengvai suprantama atsižvelgus į to meto tarptautinę situaciją. Japonija, modernizuodama savo šalį, iš vakarų perėmė ne tik technologijas, tačiau ir politines tradicijas. Tuo metu paplitęs imperializmas neaplenkė ir Japonijos, kurios tikslas  –atsirasti tarp didžiųjų pasaulio valstybių, bet tam akivaizdžiai nepakako vien tik Japonijos salų. To meto politinės tradicijos buvo tokios, kad užimti ir kolonizuoti neišsivysčiusią ar silpnesnę valstybę atrodė visiškai normalu, todėl Japonija nesusilaukė jokių rimtų perspėjimų ar sankcijų, aneksuodama kitą tautą. Korėjai, esančiai visiškai šalia Japonijos, nebuvo palikta beveik jokių vilčių rimčiau pasipriešinti šiai aneksijai be jokių užsienio sąjungininkų, kurie užtikrintų politinį palaikymą. Priversti japonus atsisakyti savo tikslų buvo neįmanoma. Rimtas karinis pasipriešinimas irgi neatrodė realus, nes atsilikusi agrarinė Korėja niekaip nebūtų galėjusi pasipriešinti gausiai ir moderniai Japonijos kariuomenei. Korėjos pastangos užkirsti kelią šiai aneksijai taip pat atrodė vargiai įmanomos, nes, pirmiausia, Japonija atvėrė savo uostus Vakarų valstybėms ankščiau negu Korėja, kuri po truputį modernizuotis pradėjo beveik 50 metų vėliau negu Japonija. Antra, Korėja buvo tiesiog mažesnė valstybė tiek gyventojų skaičiumi, tiek valstybės plotu. Tai natūraliai reiškė, kad Japonija turi dar vieną ryškų kiekybinį pranašumą, kurį sugebėjo išnaudoti kolonizuodama kitus kraštus, kartu ir Korėją. Visa tai lėmė Japonijos dominavimą regione ir jos imperines ambicijas.

Korėja, valdoma Japonijos 19101945 metais

Pradėjus Japonijai valdyti Korėją prasidėjo daug ekonominių ir kultūrinių permainų. Viena iš jų – spartus Korėjos industrializavimas, kuris vertinamas dviprasmiškai. Nors ši industrializacija gerokai paskatino urbanizaciją ir sustiprino Korėjos ekonomiką, tačiau buvo išnaudojami japonai, kurie privalėjo aprūpinti savo kariuomenę karuose su Kinija ir praturtinti pačią Japoniją. Kartu visa Korėjos modernizacija buvo vykdoma dažnai pasitelkiant priverstinį korėjiečių darbą. Į Korėją pradėjo migruoti daugybė japonų, kurie po truputį turėjo kolonizuoti šį kraštą. Taip pat japonai dažnai įvairiai diskriminavo korėjiečius, kaip užkariautą tautą. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje japonai pradėjo Korėjos asimiliaciją arba japonizaciją, kurios tikslas buvo korėjiečius paversti ištikimais Japonijos imperijos piliečiais. Viena iš pradėtos asimiliacijos apraiškų – pradinių mokyklų mokinių prievarta prisiekti ištikimybę Japonijai ir tokių pačių vadovėlių naudojimas, kaip ir Japonijoje. Taip pat ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Japonija pradėjo priiminėti korėjiečių savanorius į Japonijos kariuomenę. Visa tai rodo, kad Japonija tiek ekonominiu, tiek kultūriniu atžvilgiu su Korėja elgėsi  kaip pranašesnis kolonijinis valdovas. Tai paliko didelių nesutarimų tarp šių dviejų valstybių ateities kartų (Asia for Educators 2009).

Japonijos valdymo pasekmės

Viena vertus, Japonija supažindino Korėją su moderniomis technologijomis, tačiau reikia neužmiršti, kad per tuos 35 okupacijos metus Korėja patyrė daugybę traumų: priverstiniai darbai, nelaisva tauta, represijos, prievarta kariauti už svetimą tautą, „paguodos moterys“, kurios per karą tarnavo japonų kariams. Visa tai privertė korėjiečių tautą patirti pažeminimą, kuris neužmirštas iki šių laikų (The Japan Times 2010). Tai įrodo ir Korėjos diplomatinės strategijos – Korėja užmezgė diplomatinius santykius su Japonija tik 1965 metais ir, nors dabar šias šalis sieja stiprūs ekonominiai santykiai, tačiau iki šiol tarp jų egzistuoja prieštara, kuri trukdo užmegzti draugiškus tarpvalstybinius santykius (Oda 1967).

Naudota literatūra

  1. Asia for Educators n.d. „Key points in developments in east Asia“, Asia for Educators. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].
  2. Caprio, M. 2009. Japanese Assimilation Policies in Colonial Korea, 1910–1945. Seattle: University of Washington Press. Priega per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].
  3. Frederic, L. 2002. Japan Encyclopedia. Cambridge: The Belknap Press of Harvard university Press.
  4. Iyenaga, T. 1912, „Japan‘s annexation of Korea“, The Journal of Race Development, 3 (2), p. 201–223. Prieiga per internetą: JSTOR Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].
  5. Lee, H. 2009. The King’s Letter. Korea JoongAng Daily, 2009 rugsėjo 22. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].
  6. Oda, S. 1967, „The Normalization of Relations between Japan and the Republic of Korea“, The American Journal of International Law, 6 (1), p. 35–56. Prieiga per internetą: JSTOR Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 18 d.].
  7. Steinburg, J. 2008 „Was the Russo-Japanese Conflict World War Zero?“ The Russian Review, 67 (January), p. 1–7.  Prieiga per internetą: Čia  [žiūrėta 2018 m. sausio 18 d.].
  8. The Japan Times, 2010. The annexation of Korea. The Japan Times, 2010 rugpjūčio 29. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].

Redagavo Paulina Kuodytė

0 votes