Japonijos imperijos ekspansionizmas (1868-1945)

Japonijos imperijos ekspansionizmas yra bendra teritorinės ir idėjinės plėtros visuma, prasidėjusi po 1868 m. įvykusios Meidži restauracijos, nors ir iki tol Japonija ne kartą buvo pradėjusi vykdyti ekspansionistinę politiką į kitas Rytų Azijos valstybes. Japonijos imperijos plėtra vyko iki 1945 m. pasibaigusio Antrojo Pasaulinio karo, kurį pralaimėjusiai Japonijai, buvo skirtos griežtos sankcijos, įskaitant ir užimtų kolonijų netekimą.

Meidži revoliucija Japonijoje

1853 m. prie Japonijos krantų atvykus komandoro Metjaus K. Perio „Juodiesiems laivams“ ir paskelbus ultimatumą Japonija buvo priversta atšaukti Sakoku politiką, kuri buvo vykdoma daugiau nei du šimtus metų, kol Japonija buvo valdoma Tokugavų šiogūnato, kuris per  daugiau nei pora savo valdymo šimtmečių nesugebėjo prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio ir visame pasaulyje prasidėjusio kolonializmo. Atgyvenęs šiogūnato valdymas nesugebėjo pasipriešinti stipriam spaudimui iš Vakarų, siekiančiam atverti Japoniją prekybai ir bendradarbiavimui.

Tuo pačiu metu dalis daimijų, kurie po Sekigaharos mūšio buvo netekę savo politinės galios pasinaudojo proga atvirai stoti į priešpriešą šiogūnatui ir suformavo aljansą, remiantį imperatoriaus galios sugrąžinimą. Ši priešprieša dar labiau sukilusi po Vakarų pasirodymo ir nelygių prekybinių sutarčių privedė Japoniją prie lūžio, kuris po pilietinio karo, kitaip žinomo kaip Bošino karas, visiškai pakeitė Japonijos raidą grąžinant politinę galią į imperatoriaus rūmus pirmą kartą nuo XII a.

Tokugavų šiogūnato krizė ir žlugimas

XIX a. pirmoje pusėje daugelis Europos valstybių ėmėsi sparčios pramonės plėtros, tačiau Japonija kitaip nei jos, išsaugojo savo feodalinę sistemą. Aukščiausia šalies valdžia tuo metu buvo karinių valdovų rankose – šiogūnų iš Tokugavų klano. Imperatoriškoji šeima buvo pilnai jų kontroliuojama ir nedalyvavo valstybės valdyme. Japonija vykdė uždaros nuo išorinio pasaulio arba Sakoku politiką ir kai tuo metu Europos šalių laivai laisvai jau plaukiojo aplink pasaulį, Japonija vis dar neturėjo galingo laivyno, o tik mažas žvejų valtis (Knowhistory.ru, 2016).

Ekonominė šalies situacija tuo metu buvo labai sunki. Dirbamos žemės plotas, lyginant su XVIII a. pradžia, nepasikeitė, ryžių rinkimas nepadidėjo, gimstamumas viršijo mirtingumą tik vienu procentu per metus, o 1830 m. buvę nederliaus metai virto tikra tragedija japonams (Knowhistory.ru, 2016). Per šį laikotarpį iš bado mirė daugiau nei 1 milijonas žmonių. Valstiečių ir miestiečių sukilimai pradėjo drebinti visą Japoniją. Pirmoje XIX a. pusėje įvyko apie tūkstantį sukilimų. Gyvenimas stipriai apsunkėjo ir samurajų klasei, ypač tiems kurių užmokestis už tarnybą iš valdovų buvo ryžiai. Nerasdami sau darbo, jie keliaudavo po šalį ieškodami būdų pragyventi. Neretai samurajai ir vadovaudavo valstiečių ir miestiečių sukilimams.

Atsižvelgiant į šalies padėtį vis daugiau daimijų pradėjo rodyti savo priešiškumą ir nepaklusnumą šiogūnatui. Slaptai nuo šiogūno valdžios pagal europietiškus modelius buvo statomi laivai, kuriamos įmonės geležies ir stiklo gamybai (Knowhistory.ru, 2016). Vis daugiau žmonių norėjo imperatoriaus valdžios atkūrimo ir ilgai lauktų reformų. Stipriu stimulu pakyčiams tapo XIX a. viduryje įvykęs priverstinis šalies „atidarymas“.

XIX a. antroje pusėje Vakarų valstybės sustiprino savo spaudimą Japonijai. Jie primygtinai siekė panaikinti šalies izoliaciją, tačiau pati Japonija ir toliau bandė atsisakyti kontaktavimo su užsienio vyriausybių atstovais. Itin aktyviai bendradarbiauti siekė Jungtinės Valstijos ir Rusijos imperija. Amerikiečiai buvo pirmieji, kurie pasirašė su Japonija nelygiavertes sutartis: pirmoji – 1854 m., antroji – 1858 m. Vėliau buvo pasirašytos sutartys su Didžiąja Britanija, Prancūzija, Nyderlandais ir Rusijos imperija. Užsieniečiams buvo leista verstis prekyba be jokių esminių apribojimų, taip pat jų produktams buvo nustatomi, nesąžiningai pačiai Japonijai, žemi muito mokesčiai. Vakarų atstovai iš Japonijos aktyviai eksportuodavo tokius produktus kaip arbatą, šilką, medvilnę ir porcelianą, kurių sukuriamas kiekis buvo nepakankamas net ir Japonijos vidaus vartojimui. Vyriausybė bandė apriboti vertingų žaliavų eksportą, tačiau jų planai buvo nesėkmingi ir nedavė jokių matomų rezultatų (Knowhistory.ru, 2016).

Vis daugiau žmonių buvo nepatenkinti silpnu šiogūnato valdymu ir užsienio politika Japonijos atžvilgiu. Šalyje kilo neramumai ir pilietinis karas, kurie tęsėsi nuo 1853 iki 1868 m.. Šis Tokugavos šiogūnato pabaigos ir esminių Japonijos pokyčių laikotarpis tapo žinomas kaip Bakumacu. Šiuo laikotarpiu vyko kovos tarp Tokugavų šiogūnato pajėgų siekiančių išlaikyti senąją sistemą ir tradicijas prieš imperialistus, kurie norėjo nuversti šiogūnatą ir perimti valdžią oficialiai kovodami Imperatoriaus vardu. 1868 m. sausio 3 d. šalyje buvo paskelbtas dekretas, dėl imperatoriaus valdžios restauravimo (atstatymo), šiogūnato panaikinimo ir naujos valstybės sudarymo. Imperinės valdžios atkūrimo laikotarpis vadinamas „Meidži restauracija“ arba Meidži revoliucija dėl po jos sekusios imperatoriaus Meidži arba Mucuhito (Mutsuhito) valdymo eros (1868 –1912).

Naujoji Japonijos imperijos vyriausybė perėmus valdžią į savo rankas nieko nelaukdami ėmėsi reformų, kurios neatpažįstamai pakeitė vaizdą pačioje šalyje ir jos įvaizdį likusio pasaulio akyse. Iš atsilikusios viduramžiškos šalies ji tapo modernia ir galinga valstybe. Ši revoliucija apstulbino visą pasaulį ir negrįžtamai pakeitė pačių japonų mentalitetą (Knowhistory.ru, 2016).

Ekspansionizmas

„Japonijos kolonializmas, taip pat  kaip ir vakarų, dažnai pateisinamas tuo, jog jis atnešdavo naudos, nors ir ne visada turėjo draugišką charakterį“ (Tames, 2009, p. 144). Japonijos kolonializmo politika kaip ir daugumos kitų kolonialistinių valstybių ekspansija vyko nepriklausomai nuo kolonizuotų šalių noro bendradarbiauti.

Ekonominė ir demografinė Japonijos padėtis paskatino ir pateisino ekspansionizmo politiką, tačiau strateginis aspektas buvo svarbiausias. Japonijos valdžia, kuri vėliau nei kitos šalys pradėjo šalies modernizaciją, nerimavo dėl savo pačių padėties silpnumo, nestabilumo net ir lyginant su kitomis šalimis Rytų Azijos regione. Todėl pradedant nuo mažų aplinkinių salų aneksavimo, kuris buvo pateisinamas savo šalies saugumo stiprinimo, buvo pereita prie didesnių teritorijų, siekiant sustiprinti savo pranašumą regione ir konkuruojant su Vakarų galiomis. Ekonominiai motyvai buvo paaiškinti paklausos ir pasiūlos santykiu Japonijoje. Kolonijos turėjo suteikti šaliai labai trūkstamų žaliavų ir tuo pačiu metu sunaudotų augančių pramonės šakų produkciją. Gyventojų perteklius pačios Japonijos teritorijoje buvo naudojamas kaip demografinis motyvas (Tames, 2009, p. 144).

Japonijos imperija apėmė nedidelį Sachalino plotą, keletą Ramiojo vandenyno salų, bei tokias dideles kolonijas kaip Korėjos pusiasalis ir Taivanas, „kurių bruožai ir likimas ryškiai skiriasi vienas kito atžvilgiu“ (Tames, 2009, p. 144). Dalis buvusių imperijos kolonijų Japonijos kolonializmo laikotarpį prisimena, kaip vieną iš geriausių ir didžiausią pažangą paskatinusių laikotarpių jų istorijoje, kitos šalys kaip Korėja ar Japonijos užimti Kinijos regionai imperializmo laikotarpį atsimena, kaip jų šalių istorijos žaizdą, kuri iki šiol trukdo Rytų Azijos regiono valstybėms vystyti tvirtus ir draugiškus bendradarbiavimo santykius ir neleidžia pamiršti prieš jų žmones ir kultūrinį palikimą įvykdytų nusikaltimų, tokių kaip nusisavinti arba sunaikinti kultūriniai artefaktai ar komforto moterys.

Kariniai konfliktai ir okupacijos

Kolonializmo eros Japonijos imperija siekdama išvengti potencialios grėsmės pačiai tapti kolonizuota valstybe neramioje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, ypač aktyviai pradėjo stiprinti savo karinį potencialą, siekdami nenusileisti Vakarams. Šis daugiau nei pusė šimtmečio Japonijos istorijoje buvo vienas iš agresyviausių, ypač kalbant apie Japonijos užsienio politiką.

Po ,,boksininkų“ sukilimo Rusijai atsisakius išvesti savo kariuomenę iš Mandžiūrijos Anglija ir Japonija baiminosi, kad rusai gali užgrobti jų įtakos sferas. Tad 1902 m. Japonija ir Anglija pasirašė sąjunginę sutartį, kurioje numatė kilus karui viena kitai padėti.. Turėdama tokį užnugarį 1904 m. Japonija užpuolė Rusiją.

Japonija, nugalėjusi 1894-1895 m. Kinijos-Japonijos kare ir 1904-1905 m. Rusijos-Japonijos kare bei aneksavusi Taivaną ir Korėją, buvo praminta „Geltonuoju pavojumi“. Europiečiai baiminosi, kad Tolimuosiuose Rytuose gali susidaryti Japonijos vadovaujama sąjunga. XIX a. pab. Europa dar buvo pratusi kolonizuojamose šalyse tvarkytis kaip tinkama ir neketino taikstytis Azijos valstybėmis, kurios pradėjo rodyti žinančios savo vietą ir metančios naujas taisykles.  Japonijos imperijos įtakos plėtrą stipriausiai teko pajusti Korėjos pusiasaliui, kuris savo istorijos eigoje buvo Kinijos dinastijų įtakoje ir Taivanui, kuris priešingai negu Korėja japonus pasitiko kaip teigiamą alternatyvą feodalinei Čing dinastijai. Prieš Japonijos okupaciją abejose  šalyse  buvo silpnas biurokratinis aparatas, nuo kurio ir buvo pradėta keisti centrinio valdymo sistema, sustiprinti agrokultūros ir pramonės sektoriai, pradėjo kurtis modernios kapitalo kompanijos. Nesutarimų tarp Kinijos ir Japonijos bei XX a. 3 deš. vykusios Didžiosios Depresijos kontekste, Japonija ne tik, kad neatsitraukė iš savo kolonijų tačiau dar labiau siekė jas paveikti ypač restruktūruojant švietimo sistemas pagal savo modelį. Korėja, kuriai Japonijos imperijos vykdomas permainas teko patirti po Taivano, nepriėmė jų vykdomų reformų šiltai ir per visą okupacijos laikotarpį siekė atkreipti pasaulio dėmesį į Japonijos vykdomus veiksmus jų šalyje, tačiau pasaulyje prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui ir po jo vykusiam atstatymui pasaulio lyderiai neatkreipė dėmesio į Korėjos situaciją iki kol Antrojo Pasaulinio karo ir Šaltojo karo metu Rusija ir Jungtinės Valstijos besidalindami pasaulį kaip vieną iš konflikto taškų pasirinko būtent Korėjos pusiasalį.

Japonija dar 1931 m. užėmė Kinijos šiaurėje esančią Mandžiūriją, kurioje gausu naudingųjų iškasenų, ir įkūrė ten valstybę, kurią pavadino Mandžuku. 1937 m. japonai užėmė dar dalį Kinijos su Nankinu; tame mieste įvykdė milžinišką karo nusikaltimą – išžudė ir išprievartavo kur kas daugiau nei 200 000 žmonių. Nors nuo okupantų bendromis jėgomis gynėsi ir buržuazinis Gomindanas, ir komunistai, padėtis nesikeitė. 1940-1941 m. vėl suskilo Kinijos vienybės frontas. Sudariusi nepuolimo sutartį su Tarybų Sąjunga, Japoniją žaibiškai, per kelis mėnesius, nukariavo visas Ramiojo vandenyno vakarinės pakrantės šalis, tarp jų Filipinus, Indokiniją ir Indoneziją. Iš ten laikinai išstūmė kolonijines valstybes, daugiausia Olandiją ir Prancūziją. Tokia grobikiška Japonijos politika pavertė Ramųjį vandenyną dar vienu svarbiu karo veiksmų teatru. Kitą smūgį japonai smogė jau tiesiai amerikiečiams – užpuolė Perl Harborą.

Perl Harboras, kaip ir Vaterlo arba Stalingradas, tapo karinės katastrofos sinonimu. Amerikiečių karo laivyno bazė Havajuose, Oahu saloje, per 24 valandas pagarsėjo visame pasaulyje, kai gruodžio 7 d. rytą japonai per aviacijos antskrydį, kuriame dalyvavo ir kamikadzės, visiškai sunaikino bazę, nuskandino penkis Amerikos kreiserius, subombardavo daug kitų laivų ir lėktuvų. Per tą netikėtą ataką žuvo daugiau kaip 2000 amerikiečių.

Gruodžio 8 d. prezidentas Roosveltas paskelbė Japonijai karą. Rytojaus dieną ir Hitleris, kaip Japonijos sąjungininkas, savo ruožtu paskelbė karą Jungtinėms Valstijoms. Vokietijos ir Japonijos grobikiškas karas virto pasauliniu karu.

Karas Ramiojo vandenyno regione nebuvo tiesiogiai susijęs su tuo, kas vyko Europoje, bet žmonių jame žuvo ne mažiau. Nacionalistinė karinė Japonijos diktatūra, paskelbusi propagandinį šūkį „Azija – azijiečiams“, per 4 mėnesius po Perl Harboro užvaldė visą Ramiojo vandenyno pakrančių erdvę – milžinišką teritoriją, kurioje gyveno 450 milijonų žmonių. Tik 1942 m. birželio pradžioje po mūšio dėl Midvėjaus salų, esančių į vakarus nuo Havajų, amerikiečiams galiausiai pavyko stumtelėti japonus atgal. Prie Midvėjaus japonai prarado geroką dalį karo laivyno, 1944 m. spalio pabaigoje Filipinų salyne, Leitės mūšyje, neteko ir likusių karinių jūrų pajėgų. Lakūnai kamikadzės nesunaikino tiek Amerikos karo laivų, kiek tikėtasi, bet jų užmojis akivaizdžiai rodo, kaip atkakliai, nepaisant didžiulių nuostolių, buvo pustrečių metų kaunamasi dėl kiekvienos salelės.

1945 m. rugpjūčio 6-ąją ir 9-ąją virš Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio sprogo atominės bombos – pirmos per visą pasaulio istoriją. Abusyk vienu vieninteliu smūgiu buvo sugriautas visas miestas ir dešimtmečiams apšvitinta jo žemė. Žuvo, įskaitant mirusius nuo padarinių, per 200 000 žmonių. Toks buvo naujasis karo mastas ir Japonija turėjo pripažinti Vakarų pranašumą. 1945 m. rugsėjo 2 d. Amerikos karinių pajėgų vyriausiasis vadas feldmaršalas Douglasas MakArturas JAV karo laive „Missouri“ priėmė Japonijos kapituliaciją, po kurios Japonija, kaip pralaimėjusi karą šalis-agresorė neteko visų savo kolonijų ir įtakos sferų. Savaitė po Japonijos kapituliacijos Japonijos armija Kinijoje turėjusi ten apie milijoną karių, pasidavė Kinijos Gomindano lyderiui Čiang Kaišekui.

Pasekmės

Japonija, kaip šaliai turėjusiai ilgą karinę istoriją, tačiau į kurią niekada nebuvo įžengta svetimų jėgų ir XIX a. pabaigoje patyrusiai perversmą, kuris buvo įpūstas karinio ultimatumo iš kitų šalių, militarizmo stiprėjimas nebuvo nieko nauja ir netgi neišvengiama. Japonija po ilgos izoliacijos atsidarė pasaulyje, kuriame armijos kariavo nebe tradiciniais būdais ir jai teko prie šio pasaulio prisitaikyti greičiau nei bet kuriai kitai valstybei. Kariniai pajėgumai tapo ne tik būdas atsilaikyti prieš kitas pasaulio galias, bet ir pačiai įsilieti į jų gretas.

Japonijos agresiją pabaigė pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare ir tapus pirmąja šalimi prieš kurią buvo panaudotas branduolinis ginklas. Visiškas šalies nuginklavimas ir amerikiečių okupacija nepaliko japonams kitos išeities negu patiems pradėti statyti savo ekonomiką. Po karo Japonija buvo visiškai demilitarizuota ir tapo viena iš stipriausių Jungtinių Valstijų sąjungininkių. Kaip ir Pietų Korėjos, Japonijos ekonomika tapo paremta nepailstančiu žmonių darbu ir atsidavimu savo šalies labui taip paversdama Japoniją į vieną iš ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių.

Literatūros sąrašas

1. Encyclopedia Britannica, 2016. Meiji Restoration. Japanese history. [internete] rasta <https://www.britannica.com/event/Meiji-Restoration> [žiūreta: 2016 gruodžio 19].
2. Jansen, M. B., 2000. The Making of Modern Japan. The Belknap: Harvard University press.
3. Japan-guide.com. (2016). Japanese history: Meiji Period. [internete] rasta <http://www.japan-guide.com/e/e2130.html> [žiūreta: 2016 gruodžio 18].
4. Knowhistory.ru. (2016). Всемирная история Нового времени XIX – нач. XX в., 1998. [internete] rasta <http://knowhistory.ru/406-revolyuciya-meydzi-v-yaponii.html> [žiūreta: 2016 gruodžio 19].
5. Kodansha Encyclopedia of Japan, 1983. Tokyo: Kodansha.
6. Letukienė, N., Gineika, J., 2011. Istorija: kurso santrauka istorijos egzaminui. Vilnius: Alma littera.
7. Reischaueur, E. O., 1990. Japan: The Story of a Nation. New York: McGraw-Hill.
8. Seidel, W., 2011. Pasaulio istorija: visa tai, ką reikia žinoti. Vilnius: Tyto alba.
9. Tames, R., 2009. Япония. История страны. Москва: Эксмо.
10. Tipton, E. K., 2008. Modern Japan: A Social and Political History. Routledge.