Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Tradiciniai Korėjos šokiai

Tradiciniai Korėjos šokiai

Tradiciniai Korėjos šokiai (전통무용, chondong muyong) turi itin glaudų ryšį su žemės ūkio ciklu ir manoma, jog yra išsivystę iš šamanizmo ritualų. Nuo vakarietiškų šokių korėjietiškieji skiriasi bent jau tuo, kad jose nėra konkrečios choreografijos. Tradiciniai Korėjietiški šokiai turi būti spontaniški ir improvizuojami. Šie šokiai skirti ne istorijai pasakoti, bet išreikšti vidiniam (hung) ir dvasiniam (mot) džiaugsmui, įkvėpimui. Kad pasiektų tiek dvasinį, tiek vidinį įkvėpimą, šokėjai turi labiau pasikliauti savo asmeniniais talentais, nei sukurtomis šokių technikomis.
Tradiciniuose Korėjiečių šokiuose, rankos ir viršutinė kūno dalis atlieka tokią pat svarbią dalį kaip ir kojos. Visas kūnas paprastai yra slepiamas didelės apimties suknelės su pilnavidurėmis rankovėmis tam, kad būtų galima pavaizduoti gėles ir paukščius ir taip perteikti aplinkinių kultūrų įtaką, kuri yra pakeičiama tendencija ir rafinuotumu. Korėjietiškojo šokio atlikėjas niekada nėra ramus, šokio metu kažkurį kūno dalis visuomet juda ir auditorijai tai atrodo grakštu ir švelnu, bet tuo pačiu galinga ir atkaklu. Korėjoje šokis yra menas, tai yra visuma, tarpusavio ryšys atspindintis Korėjos yin ir yang požiūrį į gyvenimą.

Istorija. Šokiai Korėjoje prasidėjo maždaug prieš penkis tūkstančius metų drauge su šamanų ritualais. Šamanizmas senovėje reikalavo ne tik religinio požiūrio, bet ir skirtingų šokių judesių, skirtų individualiai kiekvienam šamanų aplankomam kaimui. Šamanai kartais turėdavo teikti laidotuvių paslaugas, tad šokiai būdavo laikomi pramoga dievams ir deivėms.

Atsiradus Korėjos karalystėms, šokiai sulaukė daug dėmesio iš karališkųjų teismų (로얄 법원, royal beob-won), akademijų ir oficialių valstybės institucijų (정부의 공식적인 사역, jeongbuui gongsigjeog-in sayeog ), tad daugiau nei prieš tūkstantį metų tradiciniai Korėjietiški šokiai tapo itin populiarūs.

Dėl Japonų okupacijos Korėjos pusiasalyje (1910-1945 m.) buvo pradėtas kultūros slopinimas, tad dauguma šokių akademijų išnyko, o kartu su jomis pasimiršo ir didelė dalis šokių stilių. Keletas šokėjų, tokių kaip Choi Seung-hee (최승희, Choi Seung Hee 1911-1969), besiremdami tradiciniais šokiais, paslapčia sukūrė naujus Korėjietiškus šokius, kurie išsaugojo tradicijas.

Šiandien tradiciniai Korėjos šokiai yra pramoga. Dauguma universitetų Korėjoje užsiima šių šokių mokymu, o kai kurie užsienio universitetai taip pat supažindina su Korėjietiškaisiais šokiais. Geriausi šokėjai yra ypač vertinami tautos, savo žinias jie perduoda pasirinktiems mokiniams ir būtent todėl dabar galima atsekti net kelias ilgas šokėjų kartas.

Modernioje Korėjoje yra penki pagrindiniai šokiai: teismo, šamanizmo, ritualiniai (budistų ir konfucionistų), liaudies ir tradiciniai. Šiomis dienomis skirtingi šokiai yra labiau skirti perteikti paties šokio stilių, nei atlikėjo religiją, išsilavinimą ar kilmę.

Liaudies šokiai. Korėjietiškieji liaudies šokiai išgyveno daug karų ir bandymų būti išnaikinti iš istorijos. Šiandien šie šokiai. tiek atliekami gyvai, tiek įrašyti, turi daug gerbėjų visame pasaulyje. Priešingai nei teismo šokiai, liaudies šokiai išreiškia žmonių, bei kasdienio jų gyvenimo emocijas.Šie šokiai turi nedaug suvaržymų, jie suteikia laisvę improvizacijai lydimai greito tempo ir liaudies muzikos. Liaudies šokiai yra susimaišę su Budistų ir šamanistinių šokių stiliais – apeigomis ir ritualais.

Ūkininkų šokis – unikali šokio ir kaimo folkloro muzikos kombinacija. Iš pradžių šis šokis buvo naudojamas kaip tradicinė pramogų forma žemės ūkio liaudžiai skatinti, pasitelkiant sudėtingus ritmus išgaunamus kūginio obojaus pagalba. Sukuriama muzika skatina natūralų, aukštą dvasinį kūno svyravimą ir gali sukurti daugybę choreografijos stilių.

Judesiai ir rekvizitai, skatinantys gerą atmosferą yra: nedideli rankų būgnai yra pasukami ir sumušami; šokėjai greitai ir įstrižai sukasi lyg judėdami žemyn; stiprus būgnų daužymas sukant galvas, taip sukeliant baltų juostelių apsisukimą ore.

Kardų šokis (Geom Mu) – labiausiai vertinamas ir saugomas Korėjiečių liaudies šokis, perduotas iš Sillos (Shilla) dinastijos (57 m. pr. m. e. – 935 m.). Originaliai atliekamas karališkuose teismuose, šis šokis neskirtas plačiai pasaulio auditorijai.

Geomu (Geom – kardas, Mu – šokis) legenda kilo iš žiaurios senovės Korėjos istorijos. Pasak jos, berniukas vardu Hwangchang turėjo neapsakomą meistriškumą šokant su kardais, tokį neįtikėtiną, kad priešingos karalystės karalius pasikvietė jį pasirodyti savo teisme. Viskas baigėsi tuo, kad berniukas nužudė karalių ir po to buvo nužudytas pats. Jo paties karalystė berniuką pagerbė šokant su kaukėmis ir kardais.

Šis legendinis šokis galėjo būti tikrasis Korėjos kardų šokio pradininkas, bet kaip ir dauguma kultūrinių meno formų, jis pasikeitė kartu su šalimi Joseon dinastijos (1392-1910 m.) laikais. Šokis virto labiau oficialiu grupės šokiu, atliekamu moterų ir dabar yra laikomas Dvyliktuoju svarbiu Pietų Korėjos nematerialiu kultūros paveldu.

Mėnulio šokis (Kanggang–Suwollae) – tradiciškai vyksta pirmojo ir aštuntojo mėnulio mėnesių pilnaties metu. Moterys tokiu metu dėvėdamos palaidinę bei sijoną ir susirišusios plaukus kaspinais, susirenka lauke ir susikibusios rankomis dainuoja bei šoka. Šokį atlieką moterys, jis yra skirtas gero derliaus laukimui išreikšti. Prasidėjęs gana lėtai kartu su dainomis, šokis įgauna greitesnį tempą ir pabaigoje pasidaro panašus į viesulą.

Šis šokis skirtas atšvęsti moters vaidmeniui Korėjos kultūroje. Istorijoje jis atsispindi iki 1950 metų, kai moterys buvo vadinamos Korėjos vyriausiais kariais, saugančiais šalį nuo Japonijos invazijos.

Mažo rankinio būgno šokis (Sogochum) – šokis su sogo, mažu rankiniu būgnu, apie 15 colių skersmens. Šokėjai laiko būgną vienoje rankoje ir muša viršūnę su lazdele. Šio šokio šaknys kyla iš valstiečių perkusijos grupės, nongak, kuri susideda iš įvairių perkusinių instrumentų, kaip sogo, janggo (smėlio laikrodžio formos būgnas), puk (vidutinio dydžio būgnas), jing (vidutinio dydžio gongas), ir gwaenggwari (mažas gongas). Nongak’e, sogo grojėjai dažnai pasodinami priekyje muzikantų eilės ir jie atlieka chumsawi, išraiškingus tradicinius šokių judesius, kurie sukelia sisijaudinimą (heung) ir stilių (meot). Tai yra šio džiaugsmingo tradicinio šokio sceninė versija.

Vyrų šokis (Hallyang Moo) – šis šokis yra dramatiškas kūrinys, vaizduojantis aukštesnės klasės išsilavinusius mokslininkus. Jo ištakos kyla iš ankstyvo XX a. Korėjos keliaujančių pramoginių trupių. Įkūnijantis eilinių žmonių idealus ir gyvenimo troškimus, šis šokis iliustruoja gyvenimą, kurį valstiečiai galėjo įsivaizduoti ir patirti per šokį.

Linksminančiųjų moterų šokis (Kibang Mu) – profesionalių Korėjos moterų linksmintojų istorija (kisaeng) gali būti atsekta iki pat Goreyo Dinastijos (918- 1392 m.) laikų. Moterys linksmintojos, karališkuose rūmuose ir šalies festivaliuose, šoko ir dainavo vyrams muzikantams instrumentinę muziką. “Kibang Mu (moterų linksmintojų šokis)” sakoma, yra kilęs iš kisaeng (kibang) namų, kur išsilavinę vyrai aplankydavo pasilinksminimams. Šis šokis yra modernizuotas ir perteiktas iš tradicinių moterų linksmintojų šokių. Tai yra ypač rafinuotas ir patrauklus šokis, kuris įkūnija moterų linksmintojų esmę ir meną.

Vėduoklių šokis (Buchae-ch’um) – Vienas populiariausių grupinių šokių Korėjoje. Tai gana modernus šokis sukurtas XVIII a. bet jo ištakos gali būti siejamos su šamanų šokiais. Šis pasirodymas yra viešas ir kvapą gniaužiantis, atliekamas su didelėmis ir gražiomis vėduoklėmis, kurių pagalba yra sudaromi skirtingi vaizdiniai, pavyzdžiui drugeliai, žydinčios gėlės ar jūros bangos. Maloni muzika, spalvingi kostiumai ir lengvi judesiai leidžia žiūrovams patikėti, kad jie yra apsupti gėlių.

Budistinių būgnų šokis (S’am-g’o-m’oo) – Korėjoje būgnas tradiciškai yra laikomas žemiškuoju Dangaus simboliu. Korėjos mitas pasakoja, kad būgnas buvo į žemę atgabentas vėjo, debesų ir lietaus dievų. Šis pasirodymas atskleidžia elegantišką, bet galingą būgnų šokį, kilusį iš Korėjos budistų šventyklų. Šokėjų mušamas būgnas yra skirtas išgelbėti būtybes nuo pragaro kančių ir tam, kad piktosios dvasios rastų Dangaus kelią.

Vienuolio šokis (Seungmu) – sudarytas iš įvairaus pobūdžio šokių ir taip pat išskiriamas kaip Budistų šokių dalis. Kilęs iš būgnų šokio. Profesionalus šokėjas, lydimas muzikos panašios į Budistų giesmes ir maldas, pasirodo prieš būgną. Šokėjas laiko būgno lazdeles ir yra apsirengęs ilgarankoviu apdaru su baltu gobtuvu ir raudona kasa (apeigų metu Budistų vienuolių glaudžiai dėvima skraiste). Šokiu, išreiškiamas atsispyrimas pagundai, pasinaudojant išraiškingais judesiais ir nenustojamu būgno mušimu iki kol yra pasiekiama kulminacija.

Bongsan kaukių šokis (Bongsan T’al-ch’um) – šis linksmas kaukių šokis atsirado iš šamaniškų apeigų ir apeiginių šokių kilusių iš šiaurinės Korėjos Bongsan regiono. Šio šokio turinys sprendžia religines ir socialines problemas, ir yra dažnai susijęs su socialinio laipsnio komentavimu. Bet su jo seksualinėmis aliuzijomis ir kritika valdančios klasės (yangban) korupcijai, tai taip pat išreiškia eilinių žmonių sveiką gyvybiškumą. Šis šokis teikia eiliniams žmonėms erdvę įrodyti jų galią ir tapatybę aukščiau tradicinio elito. Šis šokis prasideda su moterų vienuolių pasveikinimų keturiems šiaurės, pietų, rytų ir vakarų Dievams, sekant iš paskos stulbinamai energingų aštuonių kaukėtų vyrų šokių varžyboms.

Smėlio laikrodžio būgnų šokis (Janggu Ch’um) – šis šokis yra labai energingas ir ritmiškas, jo metu atlikėjai muša būgnus pririštus prie jų kūnų. Būgnai, pavadinti janggu, yra dvigalviai ir yra suformuoti kaip smėlio laikrodis. Janggu yra grojamas mušant odą delnais kairėje ir su bambukine būgnų lazdele dešinėje. Apsukrioje muzikos fuzijoje ir choreografijoje, šokėjai šoka ir sukasi aplink grojant energingus, tačiau grakščius ritmus.

Šamanų šokiai. Šamanas arba mudang, yra savarankiškai išrenkamas specialistas (dažniausiai moteris) galintis gyvųjų vardu susisiekti su dvasiomis. Šamanams yra leidžiama jungtis prie skirtingų religijų, būtent todėl Šamanizmas turi glaudžius ryšius su Budizmu. Nepaisant Yi dinastijoje (1392-1910 m.) pasireiškusių nepritarimų, šamanizmas turėjo įtakos muzikai ir šokiui, kuriuose tradiciniais judesiais buvo siekiama transo būsenos. Seniausi religiniai šokiai Korėjoje – Mumu, kitaip vadinami Šamanų šokiais, yra atliekami per šamanų apeigas (굿, gut ). Šamanistinės apeigos susideda iš šamanų muzikos, dainavimo ir kalbėjimo konkrečiu ritmu, bet pagrindinė apeigų dalis yra šokis. Šamanistinis šokis išsiskiria domu žingsniu, kurio metu šamanas beperstojo šokinėja vienoje vietoje, dešinėje rankoje laikydamas varpelį , o kairėje – budistiniais simboliais išpaišytą vėduoklę. Šokio metu šamanai susisiekia su dvasių pasauliu ir stengiasi jį geriau pažinti. Per sukamuosius judesius į kairę pusę, šamanai gali savo pasaulį sujungti su dvasių pasauliu. Mumu šokio paskirtis gali būti įvairi: žmonių norams perduoti, nuraminti piktoms dvasioms, gerųjų dvasių linksminimui, o kartais piktųjų dvasių egzorcizmui. Būtent šamanistiniai šokiai Korėjos šokiams suteikė lengvai atpažįstamus judesius ir techniką – šokio metu energija yra perduodama iš krūtinės srities per ištiestas rankas į pirštus. Šį ypatybė, kilusi iš šamanizmo, yra vadinama – shinmyo ̆ng. Ji atskleidžia momentą, kai Dievas ar dvasia priartėja prie šamano. Priartėjimo patyrimas pasireiškia per gilią, beveik skausmingą emociją ir pakeltas rankas.

Budistiniai šokiai
Korėjos budistiniai šokiai yra unikali retenybė. Kada buvo sukurti šie šokiai nėra tiksliai žinoma. Šie šokiai vadinami chakpop ir yra skirti atskleisti dharmos (Budos mokymų) kūrimą. Tradicija byloja, kad šie šokiai iš pradžių buvo atliekami Dievų ir kitų dangiškųjų būtybių.

Tiksli budistinių šokių reikšmė nėra žinoma, bet yra manoma, kad šokiu bandoma siūlyti kūną Budai. Šie šokiai dažniausiai sudaro didelę dalį budistų šventyklų apeigų, kurių metu Budistų tapomas audinys yra pakabinamas ant šventyklos sienos. Ruošiant Budistinį šokį, itin svarbi yra instrumentinė muzika ir parenkama giesmė, kurios metu profesionalus šokėjas būgno ritmu gali perteikti galią ir įtampą tarp vidinių emocijų.

Budistiniai šokiai susideda iš kelių dalių: drugelio šokio, cimbolų šokio (parachum), būgnų šokio (popchum) ir aštuonių kartų kelio šokio (T’aju). Tradiciškai, drugelio šokis yra atliekamas dviejų, baltais kostiumais su gobtuvais apsivilkusių vienuolių, laikančių lotoso žiedus savose rankose, taip bandančių pavaizduoti drugelius. Judesiai susideda iš pusinių pritūpimų ir stovimosios pozicijos, kurios metu viskas atliekama lėtai ir tyliai, meditaciniu pobūdžiu, viską kontroliuojant ramioms budistinėms giesmėms. Cimbolų šokiai anksčiau buvo atliekami per aukojimo ceremonijas. Šie šokiai atliekami abiejose rankose nešantis didelius žalvario cimbolos, kuriuos karts nuo karto reikia pakelti virš galvos ir sutrenkti. Šie šokiai dažnai yra lydimi garsių dainų, kūginių obojų, gongų ir būgnų. Priešingai nuo šių šokių, būgnų šokis yra atliekas vieno vienuolio mušančio didelį būgną kartu su garsiu ansambliu. Būgno mušimas, pasak Budistų filosofijos, perteikia nirvaną arba išsigelbėjimo siekimą.

Konfucijaus šokiai. Formalūs šokio ritualai susiję su Konfucijaus apeigomis yra žinomi daugelyje šalių, kurios iš Kinijos perėmė Konfucionistinį administravimo ir valstybės valdymo modelį, tad Konfucijaus šokiai yra atliekami Taivane, Japonijoje, Vietname ir Korėjoje. XX a. viduryje, pagrindinėje Kinijos dalyje ši tradicija buvo sunaikinta komunistų režimo.

Korėjoje Konfucijaus šokiai vadinami ilmu arba „linijiniais šokais“ („line dances“). Tai labiausiai priimtinas pavadinimas, kadangi dauguma šių lėtų ir apeiginių šokių yra atliekami šventyklos kieme didelės grupės šokėjų susiformavusių į griežtas linijas.

Kaip visur kitur, taip ir Korėjoje, Konfucijaus šokiai buvo susiję su protėvių kultu. Ilmu apeigos Korėjos valdančiąjai klasei buvo pristatytos Koryo dinastijos (918-1392 m.) laikais. Iš pradžių Ilmu buvo atliekami karališkųjų protėvių šventovėse.

Po bendrosios Konfucijaus šokių tradicijos, šokiai pradėti skirstyti į „civilių šokius“ ir „karininkų šokius“. Jie atliekami kartu su aukojimo ceremonijomis ir ritualine muzika. Šie šokiai susideda iš kelių minimalistinių judesių, pasisukimų ir nusilenkimų, kuriuos šokėjai atlieką pagal itin griežtus nurodymus, be jokių veide atsispindinčių emocijų.

Teismo šokiai. Šiems šokiams yra priskiriamas žodis „cheongjae“ reiškiantis „talento parodymą“. Teismo šokiai buvo itin populiarūs X – XIV amžiuje, bet nuo to laiko išliko ne daug įrašų kalbančių apie juos. Tik apie šešioliką šių šokių tipų vis dar yra atliekama ir tik keli jų, pavyzdžiui „Chunaengmu“ arba „Lakštingalos šokis“ turi užrašytus tikslius atlikimo veiksmus.

Teismo šokiai, paveikti konfucianizmo, tradiciškai buvo atliekami per karališkojo teismo rengiamas vakarienes, skirtas privilegijuotiesiems. Šokiai būdavo dviejų formų: Hyang-ak ir Tang-ak. Pirmoji forma yra vietinis Korėjiečių šokis kilęs iš senovės, kai šokėjai klasikines dainas perteikdavo deklamavimu, o antroji skiriasi tuo, kad yra deklamuoja konkreti pratarmė.

Žymiausi Hyang-ak šokiai: Ch’oyongmu (Egzorcizmo šokis), Mugo (būgnų šokis), Hwagwanmu (gėlių gervės šokis), Keummu (kardo šokis),  Chunaengmu (lakštingalos šokis).

Ch’oyongmu – egzorcizmo šokis, kurio metu šokėjai vyrai dėvi kaukes ir kostiumus su mėlynomis, baltomis, raudonomis, juodomis ir geltonomis spalvomis simbolizuojančiomis rytus, vakarus, pietus, šiaurę ir pasaulio centrą. Šokėjai dažnai keičia savo pozicijas mojuodami ilgomis rankovėmis ir darydami pilnus apsisukimus.

Mugo – šokis atliekamas atlikėjams stovint priešais būgną. Pagrindiniai šokėjai naudoja lazdas būgnui mušti, o kiti šokėjai laiko lotoso gėles. Visi šokėjai kartu šoka aplink būgną vaizduodami drugelius skrendančius aplink centrinę gėlę.

Hwagwanmu – gėlių gervės šokis, sudarytas iš šokėjų dėvinčių gervių kaukes ir kostiumus, atliekančių gervę imituojančius judesius. Choreografija paprastai vaizduoja pulką gervių artėjančių prie lotoso gėlės ir jų nuostabą, atrandant gėlėje mažą fėjų mergaitę.

Keummu – kardo šokis, yra atliekamas grupės moterų šokėjų kiekvienoje rankoje laikančių po kardą. Kardų ašmenys yra sujungti laidais su rankenomis, kad šokėjoms jais švytruojant būtų skleidžiamas barškėjimas.

Chunaengmu – lakštingalos šokis yra vienos šokėjos atliekamas pasirodymas. Šokėja yra apsivilkusi geltoną suknelę su kelių spalvų juostų rankovėmis, bei galvą puošiančią gėlių karūną. Ji stovi ant gėlių čiužinio ir atlieką dainą, atskleisdama neįprastą eleganciją ir grožį per grakščius ir švelnius rankų bei kojų judesius, parodant savo priekį, šonus ir nugarą.

Tang–ak – šokis kilęs iš Kinijos, bet per ilgą laiką buvo sukorėjintas. Populiarus Tang–ak šokis yra Pogurak arba „kamuolio mėtymo šokis“, kurio metu šokėjos moterys meta kamuolį per angą esančią virš vartų. Jei viena nepataiko, jos veidas yra nudažomas juodai, kai tuo metu pasisekusiai merginai yra įteikiama gėlė.

Literatūra:
Dubois, J., 2005. Korea (Cultures of the world).
Ho-Min Sohn, 2005. Korean Language in Culture and Society (Klear Textbooks in Korean Language).
Malborg Ki, 2005. Korean Dance.
Internetiniai šaltiniai:
Korean Court Dance. Straipsnis internete. Rasta <http://dance.lovetoknow.com/korean-court-dance>[Žiūrėta 2015 03 25].
Korean Fan Dance. Straipsnis internete. Rasta <http://dance.lovetoknow.com/korean-fan-dance> [Žiūrėta 2015 03 25].
Korean Folk Dance. Straipsnis internete. Rasta <http://dance.lovetoknow.com/korean-folk-dance> [Žiūrėta 2015 03 25].
Korean Sword Dance. Straipsnis internete. Rasta <http://dance.lovetoknow.com/korean-sword-dance> [Žiūrėta 2015 03 25].
Korean Traditional Dance. Straipsnis internete. Rasta <http://dance.lovetoknow.com/korean-traditional-dance> [Žiūrėta 2015 03 25].
Folk Dances. Straipsnis internete. Rasta <http://ktpaa.org/us/sounds-of-korea/repertoire/folk-dances> [Žiūrėta 2015 03 28].
Shamanistic Dance. Straipsnis internete. Rasta <http://www.xip.fi/atd/korea/shamanistic-dance-purposeful-ecstasy.html> [Žiūrėta 2015 03 28].

3 votes