Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Vėlyvasis Džiosonas

Vėlyvasis Džiosonas

Vėlyvojo Džiosono (조선 Joseon 1592-1876) laikotarpio pradžia galima laikyti japonų invazija 1592 m. (25-ti Sondžo (선조 Seonjo) valdymo metai). Šios dinastijos sugriuvimo įvykių galima laikyti Gangvado sutarties pasirašymą 1876m. ir uostų atidarymą vėlyvajame XIX amžiuje (The Association of Korean History Teachers, 2010, psl. 204). Vėlyvajame Džiosone suklestėjo menai, literatūra, buvo ištobulinta žemdirbystė, perimtos kitų šalių technologijos ir žinios (The Association of Korean History teachers, 2005, psl. 179).

Vėlyvojo Džiosono pradžia
1583 metais Ji Ji (Yi Yi 1536-1584), šalies saugumo ministras, paprašė audiencijos pas Karalių. Jis teigė, kad šalis turėtų ruoštis galimai kaimynų agresijai. Kadangi, – jo teiginys skambėjo tikroviškai, jaučiant šiaurinių kaimynų – Džiurčenų (Dabartiniai Mongolai) grėsmę, šis jo pareiškimas buvo priimtas. Tada Ji Ji pasiūlė sudaryti 100000 karių atsargos armija (Baek, 2011, psl. 126).
Po šio Ji Jio pareiškimo atėjo grėsminga žinia, kad po 120 metų suskaldyta Japonija pagaliau susivienijo ir gali artimoje ateityje pulti Džiosoną (Baek, 2011, psl. 126).
Bijodami galimo karo, Džiosono valdžia pasiuntė agentus ištirti padėties Japonijoje. Tačiau jiems grįžus, valdžia negalėjo suprasti tikrosios situacijos, nes grįžę agentai pateikė skirtingus duomenis. Hvang Jungilis reikalavo pradėti pasiruošimą karui su Japonija, kadangi buvo panašu, kad Japonija pradės invaziją. Tuo tarpu Kim Songilis prieštaravo jam sakydamas, kad yra labai nedidelė tikimybė Japonijos invazijai. Ko pasėkoje nebuvo rastas bendras sprendimas ir pasirengimas galimam karui buvo perkeltas kitiems metams (Baek, 2011, psl. 126).
Ir taip, po metų, Japonija užpuolė Džiosoną su 200000 karių armija, ginkluota šautuvais ir techniškai tobulesniais ginklais (Baek, 2011, psl. 126).

Politinė raida
Vėlyvuoju Džiosono laikotarpiu valdė Karalius Sondžo (선조 Seonjo) nuo 1567 iki 1608 metų. Jis buvo žinomas už Konfucionizmo skatinimą ir šalies politinės sistemos pertvarkymus ir nekompetentingą valdymą Japonijos invazijos metu dar savo valdymo pradžioje dėl ko vėliau kilo chaosas (Shin, 2014, 101-103).
GvanheGunas (광해군 Gwanghaegun) buvo antrasis karaliaus Sondžo sūnus, gimęs Poniai Kim (Gongbin), jo sugulovei. Kai Japonai užpuolė Džiosoną, norėdami užpulti Mingų Imperiją, jis buvo paliktas kaip karūnuotasis princas. Kai karalius pasitraukė į šiaurę prie Mingų sienos, jis gynėsi nuo atakų. Per ir po septynių metų karo (1592-1599 m.), jis buvo paliktas ir elgėsi kaip faktinis Vėlyvojo Džiosono valdovas, rengė mūšių strategijas ir bandė atkurti šalį po alinančių karų. Nors tai ir suteikė gyventojų pripažinimą, jis vis tiek neturėjo savo stabilios vietos. Taip buvo todėl, kad jis turėjo vyresnį nekompetentišką brolį Princą Imhė (임해군 Imhaegun) ir jaunesnį brolį, teisėtą sosto įpėdinį Princą Jong Čangą (영창대군 Yeong-chang Daegun). Gvanheguno laimei, Karaliaus Sondžo staigi mirtis nepaliko galimybės mylimam sūnui Jong Čangui Degunui paveldėti sosto.
Karalius Indžo buvo Didžiojo Princo Džongvono sūnus, kurio tėvas buvo Karalius Sondžo. 1907 metais jam buvo suteiktas Princo Nungiando (능양도정) vardas, po ko jis toliau gyveno kaip karališkosios šeimos narys, tačiau, jokia politinė frakcija jo tuo metu nepalaikė (Shin, 2014, 101-103).
Karalius Gvanhegunas buvo puikus diplomatas, tačiau nebuvo palaikomas kitų politikų, tyrėjų, aristokratų, nes nebuvo pirmagimis ir buvo sugulovės pagimdytas. Šiaurinis judėjimas bandė sunaikinti visas tas nuomones apie karalių, ko pasėkoje jie nužudė Princą Imhė, vyriausią Karaliaus Sondžo sūnų ir Didįjį Princą Jongčangą, Karalienės sūnų.
Po 1623 metais labai konservatyvi vakarų frakcija nuvertė karalių Gvanheguną, kuris po to buvo išsiųstas į Džedžių salą mirti. Toliau buvo nužudyti Džiong In Hongas ir Ji Jičomas, po ko vakarų frakcija nuvertė šiaurinę frakciją ir tapo valdančiąja. Grąžino Indžo į rūmus ir karūnavo naujuoju valdovu. Nors jis ir buvo karalius, tačiau neturėjo jokio autoriteto, nes visa valdžia priklausė vakarų frakcijai (Shin, 2014, psl. 94).
Po jo į valdžią atėjo Hiojongas (효종 Hyojong) ir valdė nuo 1649 iki 1659 m. Jis buvo antrasis Karaliaus Indžo sūnus, kuris buvo grąžintas į rūmus kartu su tėvu (Shin, 2014, 101-103).
Jis geriausiai žinomas už savo ekspedicinį planą į Manąių Kvig (Dabartinė Kinija) dinastiją ir jo planą prieš Rusijos Imperiją sukurtą Kving dinastijai. Tačiau jo planas šiaurinei ekspedicijai niekada nebuvo įvykdytas, nes jis mirė prieš sprendimo priėmimą.
Karalius Džonjongas (현종 Hyeonjong) valdė nuo 1659 iki 1675 metų (Shin, 2014, 101-103). Jo valdymas labiausiai pasižymėjo dideliu konfliktu tarp politiku ir įvairiomis problemomis, ypatingai dėl jo laidotuvių.
Kitas Karalius buvo Sukdžiongas (숙종 Sukjong), kuris valdė nuo 1674 iki 1720 metų. Jis buvo Karaliaus Hiojongas ir Karalienės Miongsong sūnus. Ir sulaukęs trylikos buvo karūnuotas. Jis buvo puikus politikas, savo valdymo metu pakeitė ne vieną politinę frakciją.
Karalius Giongdžongas (경종 Gyeongjong) valdė nuo 1720 iki 1724 metų. Jis buvo Karaliaus Sukdžiongo sūnus. Tačiau dėl savo silpnos sveikatos turėjo perleisti sostą savo įbroliui Joningui, kuris vėliau tapo karaliumi Jeongdžu (영조 Yeongjo).
Karalius Jeongdžo valdė 52 metus (1724-1776 m.) ir buvo įsimintas už bandymus reformuoti mokesčių sistemą Džiosone. Taip pat jis buvo įsimintas už savo sūnaus Princo Sado žiaurią egzekuciją 1762 metais. Nežiūrint visų kontraversijų, Jongdžo valdymas susilaukė teigiamos reputacijos Korėjos istorijoje, dėl jo nuoširdžių pastangų valdyti šalį remiantis konfucionizmo idėjomis.
Karalius Jondžio (정조 Jeongjo) valdė nuo 1776 iki 1800 metų. Jis buvo Karūnuotojo Princo Sado ir ponios Hiegeong sūnus. Savo valdymo metu bandė reformuoti ir pagerinti Korėjos tautą. Į sostą jis atėjo po savo senelio Karaliaus Jeongdžo, o po jo atėjo jo sūnus Kralius Sundžio (순조 Sunjo).
Sundžio valdė sulaukęs vienuolikos metų, po tėvo mirties nuo 1800 iki 1834 metų. 1802 metais jis susituokė su Mis Kim iš Andongų, po ko ji buvo žinoma kaip Karalienė Sunvon, Kim Džiosun dukra, Andongų Kimų klano lyderio.
Karalius Hondžiongas (원헌 Heonjong) buvo Sundžio anūkas ir valdė nuo 1834 iki 1849 metų. Į sostą jis atėjo būdamas aštuonerių ir taip pat kaip ir jo seneliui įžengus į sostą valdžią perėmė senelė Karalienė Sunvon. Nors ir jis buvo paskelbtas karaliumi, tačiau politinės galios neturėjo. Tačiau kai jis sulaukė pilnametystės, Karalienė Sunvon atsisakė atiduoti jam valdžią ir Karalystė buvo perleista Andong Kimams. Bet galiausiai jis atgavo valdžią, bet jo valdymas netruko ilgai, nes sulaukęs 21 jis mirė.
Po jo į sostą atėjo tolimas Karaliaus Jeondžio giminaitis Karalius Čeoldžiongas (철종 Cheoljong). Šis valdė nuo 1849 iki 1863 metų. Į sostą įžengė būdamas devyniolikos metų, kadangi Karalius Hondžiongas neturėjo palikę įpėdinio, todėl Andong Kimų klanas paskyrė jį Karaliumi. Tačiau šis mirė sulaukęs 32 metų, nepalikdamas jokio vyriškos lyties tinkamo sostui įpėdinio.
Galiausiai, baigiantis Vėlyvajam Džiosonui į sostą atėjo Karalius Godžiongas (고종 Gojong), vėliau Pirmasis Korėjos Imperatorius. Jis valdė nuo 1863 iki 1907 metų (Baek, 2011, psl. 155).
Kultūros raida
Nors ir Kinijos kultūros pavyzdžių modeliai išliko stiprūs literatūroje ir menuose, tačiau galima pastebėti ryškių Korėjos istorijos, literatūros ir paveikslų pavyzdžių, kurie atskleidžia save ir parodo savo šalies unikalumą. Ryškus atskirties taškas literatūroje būtų XVII a. – XVIII a., kai buvo pradėta rašyti korėjietiškais rašmenimis – hanguliu (한글, Hangul) (The Academy of Korean Studies Press, 2010, psl. 170). Juo buvo rašomi įvairūs kūriniai nuo karo žygių iki Korėjos istorijos laikotarpių aprašymų. Taip pat ir novelės (pvz., novelė: „Karas su Japonija“). Tačiau labiau populiarios buvo meilės istorijos.
Tuo tarpu, Vėlyvuoju Džiosonu įprastas poezijos stilius – sijo – išliko populiarus. Tik XVIII a. jis šiek tiek pakito iš sijo į sasol sijo. Jis išlaikė tą patį sijo rašymo formatą su 15 skiemenų pirmoje ir trečioje eilutėse, bet viduryje galima buvo išsiplėsti ir prireikus pridėti dar eilutę (Shin 2011, psl. 204).
Įdomus fenomenas Vėlyvajame Džiosone buvo moterų literatūra. Nors ir nedidelis procentas moterų buvo raštingos, tačiau atsirasdavo tų, kurios pasiekdavo aukštumų mokslo srityje. Ponia Jun, Kim Manjungo (1637-1692) motina, yra sakoma, kad paruošė savo du sūnūs civiliniams egzaminams. Ho Nansorhon (1563-1589) buvo aukšto rango tarnautojo dukra pasižymėjusi aukštu intelektu . Kai ji buvo jauna, buvo labai talentinga ir savo kūryba patraukė gerai žinomų poetų dėmesį, kurie vėliau ją pradėjo mokyti. Tragiška, bet sulaukus 26 metų ji mirė ir sunaikino didelę dalį savo kūrinių prieš mirtį. Tačiau jos broliui Ho Kiunui pavyko dalį jų išsaugoti. To pakako, kad galima būtų ją pripažinti kaip sėkmingą poetę (Seth, 2011, psl. 205-206).
Kaip ir Japonijoje, taip ir Korėjoje moterys rašydavo paprastesniais rašmenimis – hanguliu, tuo tarpu vyrai liko prie kiniškųjų rašmenų. Moterys rašydavo apie namus ir buitį. Iš to XVIII a. atsirado atskiri užrašai skirti dukroms, anūkėms nuo motinų. Juos sudarydavo patarimai ir viskas kas buvo reikalinga merginai ištekant ir išeinant iš savo namų. Ši medžiaga būdavo pildoma ir perduodama iš kartos į kartą (Seth, 2011, psl. 206).
Dar vienas moteriškosios literatūros žanras yra rūmų literatūra, kurią rašydavo rūmų tarnaitės, ponios, Karalienės. Juose įamžinami rūmų įvykiai, kasdienybė. Šios literatūros yra išlikę nemažai ir tik nedidelė dalis jos yra išnagrinėtą. Geriausiai žinomi yra anonimiškai parašytas „Kiečuk Ilgi“ (Kyech‘uk Ilgi)(1613 Juodojo Jaučio metų dienoraštis), čia yra pasakojama Sondžio antrosios Karalienės Inmok, gyvenimo istorija. Karalienė Inmok yra pateikiama kaip rūmų politikos ir pavydo auka. Ji stengiasi apsaugoti savo sūnų ir yra įkalinama Gvanheguno. Istorija baigiasi, kai rūmų durys atsiveria, o Gvanhegunas yra nuverstas nuo sosto. Kitas labai skaitomas kūrinys yra „Handžiunghok“ (Hanjunghok) (Užrašai prašyti tyloje) parašytas ponios Hiegiong (1735-1815). Tai yra autobiografija Karūnuotojo Princo žmonos. Parašyta 4 memuarais, realistišku būdu parodydama kokia jos gyvenimo dalia buvo po to kai mirė jos vyras ir tai ką jai teko iškentėti su jos šeima atsilaikant nuo politinių priešų. Jos memuarai yra meno kūrinys, nes jos atvirumas ir nuoširdumas parodo tikrą XVIII amžiaus rūmų gyvenimą (Seth, 2011, psl. 206).
Piešiniuose Vėlyvajame Džiosone stengėsi labiau susifokusuoti į aplinkos vaizdus, o ne į scenas iš Kinų literatūros ir atitolo nuo nuobodžių linijų suteikdami savo piešiniams gyvybės, spontaniškumo. „Deimantiniai kalnai“ esantys šalia rytinių Šiaurės Korėjos krantų buvo nutapyti vieno geriausių savo laikmečio kalnus tapančio tapytojo Čiong Sono (1676-1759) (Seth, 2011, psl. 207).
Ryškus ir tik Korėjai tinkamas piešinių žanras, atsiradęs XVIII a., kur buvo vaizduojami kasdieniai darbai: tarnai dirbantys savo darbus, kaimiečiai dirbantys laukuose, žaidžiantys vaikai ir t.t. Šio žanro atstovas Kim Tukšinas (1754-1822), kuris tapė paprastus žmones, kurie dirbo žaidė. Kitas atstovas Sin Junbokas (gimęs 1758) nutapęs „Kasdienybės scenų albumą“, kurio pagrindiniai veikėjai buvo moterys, kurios dirbo su pjūklais, namų šeimininkės skalbiančios drabužius, pardavinėjančios vyną ir flirtuojančios su vyrais. Bet kadangi dalyje jo darbų buvo nukrypta nuo konfucionizmo jis buvo pašalintas iš Tohvaso (Seth, 2011, psl. 206).
Unikalus korėjietiškos kultūros objektas atsiradęs Vėlyvajame Džiosone buvo „Pansori“, Atliekant pansori atlikėjas pasakodavo istoriją ją išdainuodamas, kai jam pritardavo būgnininkas palaikydamas ritmą ir skatindamas atlikėją savo šūksniais. Dainininkas atlieka kūrinį ne tik jį išdainuodamas, bet ir kūno judesiais ir veido išraiškomis. Pansori sujungia šokį, muziką ir dramą į vieną ritmišką junginį, ko neatrastumėme niekur kitur. Jis atsirado XVIII a. Čiolos provincijoje ir išpopuliarėjo XIX a. atliekami važinėjančių atlikėjų (Seth, 2011, psl. 208).

Literatūros sąrašas
Baek O., Cho J., Ham D., Jung B., Lee H., Sohn J., 2011 m., 5 skyrius: „Founding of Joseon and Neo-Confucianism“ ir 6 skyrius „Changes in The Late Choseon“ knygoje „Understanding Korean History“, Ewha Womans University, Korea, 95-150 psl.;
Ebrey P., Walthall A., Palais. J., 2009 m., 15 skyrius: „Choson Korea (1392 – 1800)“, knygoje „East Asia A Cultural, Social and Political History“, Wadsworth, USA, 240 – 261 psl.
The Academy of Korean Studies Press, 2010 m., skyrius: „Memory of the World“, knygoje „Exploring Korean History Through World Heritage“, the Academy of Korean Studies Press, Korea, 170-243 psl.;
The Association of Korean History teachers, 2005 m., „Dreaming of the Establishment of Confucian Nation“, „Society of Rightcous Couse and Duty“, „Setting Nation of Correct Path“, knygoje „Korea throught the Ages Vol. 1 Ancient“, The Academy of Korean Studies, Korea, 158 – 225 psl.;
The Association of Korean History teachers, 2010 m., 6 skyrius: „Rise of a new Dynasty, Joseon: The Beginning of New Traditions“, 7 Skyrius: „The Spread of Confucian Culture“, 8 Skyrius: „Various attemps of Changes“, 9 skyrius: „Joseon at a Turning Point“, knygoje „A Korean History for International Readers“, Humanist Publishing Group Inc., Korea, 132-219psl.;
The Center for Information on Korean Culture, 2005 m., „Annals of the Joseon Dynasty“, „Jonguyo Shrine, Jonguyo Jerye and Jonguyo Jeryeak“, Hunminjeongwan (Korean Alphabet)“, „Seugjeongwon Ilgi (Diary of Royal Secretariat)“, knygoje „Exploring Korean History through World Heritage“ The Academy of Korean Studies, Korea, 80 – 123 psl.;
Seth M. J., 2011 m., 8 skyrius: „Late Choson, Early 18th Century to 1876“, knygoje „A history of Korea: From Antiquity to the Present“, Rowmnas and Littlefirld press, USA, 189 – 224 psl.;
Shin M. I., Lee I., Miller O., Park J. Yi H., 2014 m., 6 skyrius: „Joseon“, „Korean History in Maps, From Prehistory to the Twenty-First Century“, Sherindan Books, USA, 81 – 104 psl.

0 votes