Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Vėlyvasis Džiosonas

Vėlyvasis Džiosonas

Vėlyvojo Džiosono (조선 Joseon 1592-1876) laikotarpio pradžia galima laikyti japonų invaziją 1592 m. (25-ti Sondžo (선조 Seonjo) valdymo metai). Šios dinastijos sugriuvimo įvykių galima laikyti Gangvado sutarties pasirašymą 1876m. ir uostų atidarymą vėlyvajame XIX amžiuje (The Association of Korean History Teachers 2010, p. 204). Vėlyvajame Džiosone suklestėjo menai, literatūra, buvo ištobulinta žemdirbystė, perimtos kitų šalių technologijos ir žinios (The Association of Korean History teachers, 2005, p. 179).

Vėlyvojo Džiosono pradžia

1583 metais Ji Is (이이 Yi I 1536-1584), šalies saugumo ministras, paprašė audiencijos pas karalių. Jis teigė, kad šalis turėtų ruoštis galimai kaimynų agresijai. Kadangi jo teiginys skambėjo tikroviškai, jaučiant šiaurinių kaimynų – džiurčenų (dabartiniai mongolai) grėsmę, šis jo pareiškimas buvo priimtas. Tada Ji Is pasiūlė sudaryti 100 000 karių atsargos armiją (Baek 2011, p. 126).

Po šio Ji Io pareiškimo atėjo grėsminga žinia, kad po 120 metų suskaldyta Japonija pagaliau susivienijo ir gali artimoje ateityje pulti Džiosoną. Bijodama galimo karo, Džiosono valdžia pasiuntė agentus ištirti padėtį Japonijoje. Tačiau jiems grįžus, valdžia negalėjo suprasti tikrosios situacijos, nes grįžę agentai pateikė skirtingus duomenis. Hvang Jungilis reikalavo pradėti pasiruošimą karui su Japonija, kadangi buvo panašu, kad Japonija pradės invaziją. Tuo tarpu Kim Songilis prieštaravo jam sakydamas, kad yra labai nedidelė tikimybė Japonijos invazijai. Ko pasėkoje nebuvo rastas bendras sprendimas ir pasirengimas galimam karui buvo perkeltas kitiems metams. Ir taip, po metų, Japonija užpuolė Džiosoną su 200 000 karių armija, ginkluota šautuvais ir techniškai tobulesniais ginklais (Baek 2011, p. 126).

Politinė raida

Vėlyvuoju Džiosono laikotarpiu valdė karalius Sondžio (선조 Seonjo) nuo 1567 iki 1608 metų. Jis buvo žinomas už konfucionizmo skatinimą ir šalies politinės sistemos pertvarkymus ir nekompetentingą valdymą Japonijos invazijos metu dar savo valdymo pradžioje dėl ko vėliau kilo chaosas (Shin 2014, p. 101-103).

Guanhegunas (광해군 Gwanghaegun) buvo antrasis karaliaus Sondžio sūnus, gimęs poniai Kim (Gongbin), jo sugulovei. Kai japonai užpuolė Džiosoną, norėdami užpulti Mingų imperiją, jis buvo paliktas kaip karūnuotasis princas. Kai karalius pasitraukė į šiaurę prie Mingų sienos, jis gynėsi nuo atakų. Per ir po septynių metų karo (1592-1599 m.), jis buvo paliktas ir elgėsi kaip faktinis Vėlyvojo Džiosono valdovas, rengė mūšių strategijas ir bandė atkurti šalį po alinančių karų. Nors tai ir suteikė gyventojų pripažinimą, jis vis tiek neturėjo savo stabilios vietos. Taip buvo todėl, kad jis turėjo vyresnį nekompetentišką brolį princą Imhė (임해군 Imhaegun) ir jaunesnį brolį, teisėtą sosto įpėdinį princą Jong Čangą Dėguną (영창대군 Yeong-chang Daegun). Guanheguno laimei, karaliaus Sondžio staigi mirtis nepaliko galimybės mylimam sūnui Jong Čangui Dėgunui paveldėti sosto.

Karalius Indžio buvo didžiojo princo Džiongvono sūnus, kurio tėvas buvo karalius Sondžio. 1907 metais jam buvo suteiktas princo Nungjando (능양도정) vardas, po ko jis toliau gyveno kaip karališkosios šeimos narys, tačiau, jokia politinė frakcija jo tuo metu nepalaikė (Shin 2014, p. 101-103).

Karalius Guanhegunas buvo puikus diplomatas, tačiau nebuvo palaikomas kitų politikų, tyrėjų, aristokratų, nes nebuvo pirmagimis ir buvo sugulovės pagimdytas. Šiaurinis judėjimas bandė sunaikinti visas tas nuomones apie karalių, ko pasėkoje jie nužudė princą Imhė, vyriausią karaliaus Sondžio sūnų ir didįjį princą Jong Čangą, karalienės sūnų.

Po 1623 metų labai konservatyvi vakarų frakcija nuvertė karalių Guanheguną, kuris po to buvo išsiųstas į Džedžiu salą mirti. Toliau buvo nužudyti Džiong In Hongas ir Ji Jičomas, po ko vakarų frakcija nuvertė šiaurinę frakciją ir tapo valdančiąja. Grąžino Indžio į rūmus ir karūnavo naujuoju valdovu. Nors jis ir buvo karalius, tačiau neturėjo jokio autoriteto, nes visa valdžia priklausė vakarų frakcijai (Shin 2014, p. 94).

Po jo į valdžią atėjo Hjodžiongas (효종 Hyojong) ir valdė nuo 1649 iki 1659 m. Jis buvo antrasis karaliaus Indžio sūnus, kuris buvo grąžintas į rūmus kartu su tėvu (Shin 2014, p. 101-103). Jis geriausiai žinomas už savo ekspedicinį planą į Mandžiūriją (Čingų dinastijos metu) ir jo planą prieš Rusijos imperiją sukurtą Čingų dinastijai. Tačiau jo planas šiaurinei ekspedicijai niekada nebuvo įvykdytas, nes jis mirė prieš sprendimo priėmimą.

Karalius Hjondžiongas (현종 Hyeonjong) valdė nuo 1659 iki 1675 metų (Shin 2014, p. 101-103). Jo valdymas labiausiai pasižymėjo dideliu konfliktu tarp politikų ir įvairiomis problemomis, ypatingai dėl jo laidotuvių. Po jo valdė karalius buvo Sukdžiongas (숙종 Sukjong, 1674-1720). Jis buvo karaliaus Hjodžiongo ir karalienės Mjongsong sūnus. Karūnuotas trylikos metų jis tapo puikiu politiku, savo valdymo metu pakeitusiu ne vieną politinę frakciją.
Karalius Gjongdžiongas (경종 Gyeongjong) valdė nuo 1720 iki 1724 metų. Jis buvo karaliaus Sukdžiongo sūnus. Tačiau dėl savo silpnos sveikatos turėjo perleisti sostą savo įbroliui Joningui, kuris vėliau tapo karaliumi Jongdžio (영조 Yeongjo).

Karalius Jongdžio valdė 52 metus (1724-1776 m.) ir buvo įsimintas už bandymus reformuoti mokesčių sistemą Džiosone. Taip pat jis buvo įsimintas už savo sūnaus princo Sado žiaurią egzekuciją 1762 metais. Nežiūrint visų kontraversijų, Jongdžio valdymas susilaukė teigiamos reputacijos Korėjos istorijoje, dėl jo nuoširdžių pastangų valdyti šalį remiantis konfucionizmo idėjomis.

Karalius Džiongdžio (정조 Jeongjo) valdė nuo 1776 iki 1800 metų. Jis buvo karūnuotojo princo Sado ir ponios Hjegong sūnus. Savo valdymo metu bandė reformuoti ir pagerinti Korėjos tautą. Į sostą jis atėjo po savo senelio karaliaus Jongdžio, o po jo atėjo jo sūnus karalius Sundžio (순조 Sunjo).

Sundžio valdė sulaukęs vienuolikos metų, po tėvo mirties nuo 1800 iki 1834 metų. 1802 metais jis susituokė su panele Kim iš Andongų, po ko ji buvo žinoma kaip karalienė Sunvon, Kim Džiosuno, Andongų Kimų klano lyderio, dukra.

Karalius Hondžiongas (헌종 Heonjong) buvo Sundžio anūkas ir valdė nuo 1834 iki 1849 metų. Į sostą jis atėjo būdamas aštuonerių ir taip pat kaip ir jo seneliui įžengus į sostą valdžią perėmė senelė karalienė Sunvon. Nors ir jis buvo paskelbtas karaliumi, tačiau politinės galios neturėjo. Tačiau, kai jis sulaukė pilnametystės, karalienė Sunvon atsisakė atiduoti jam valdžią ir karalystė buvo perleista Andongų Kimų giminei. Galiausiai jis atgavo valdžią, nors ir neilgam, nes sulaukęs 21 jis mirė.

Po jo į sostą atėjo tolimas karaliaus Jondžio giminaitis karalius Čioldžiongas (철종 Cheoljong). Šis valdė nuo 1849 iki 1863 metų. Į sostą įžengė būdamas devyniolikos metų, kadangi karalius Hondžiongas nepaliko įpėdinio, todėl Andongų Kimų klanas paskyrė jį karaliumi. Tačiau šis mirė sulaukęs 32 metų, nepalikdamas jokio vyriškos lyties tinkamo sostui įpėdinio.

Galiausiai, baigiantis Vėlyvajam Džiosonui į sostą atėjo karalius Godžiongas (고종 Gojong), vėliau pirmasis Korėjos imperatorius. Jis valdė nuo 1863 iki 1907 metų (Baek 2011, p. 155).

Kultūros raida

Nors Kinijos kultūros pavyzdžių modeliai išliko stiprūs literatūroje ir menuose, tačiau galima pastebėti ryškių Korėjos istorijos, literatūros ir dailės pavyzdžių, kurie parodo savo šalies unikalumą. Ryškus atskirties taškas literatūroje būtų XVII a. – XVIII a., kai buvo pradėta rašyti korėjietiškais rašmenimis – hanguliu (한글 Hangul) (The Academy of Korean Studies Press 2010, p. 170). Juo buvo rašomi įvairūs kūriniai nuo karo žygių iki Korėjos istorijos laikotarpių aprašymų. Taip pat ir grožinė literatūra (pvz.,: „Karas su Japonija“). Tačiau labiau populiarios buvo meilės istorijos.

Tuo tarpu, Vėlyvuoju Džiosonu įprastas poezijos stilius – sijo – išliko populiarus. Tik XVIII a. jis šiek tiek pakito iš sijo į sasol sijo. Jis išlaikė tą patį sijo rašymo formatą su 15 skiemenų pirmoje ir trečioje eilutėse, bet viduryje galima buvo išsiplėsti ir prireikus pridėti dar eilutę (Shin 2011, p. 204).

Įdomus fenomenas Vėlyvajame Džiosone buvo moterų literatūra. Nors ir nedidelis procentas moterų buvo raštingos, tačiau atsirasdavo tų, kurios pasiekdavo aukštumų mokslo srityje. Ponia Jun, Kim Manjungo (1637-1692) motina, yra sakoma, kad paruošė savo du sūnūs civiliniams egzaminams. Ho Nansorhon (1563-1589) buvo aukšto rango tarnautojo dukra pasižymėjusi aukštu intelektu . Kai ji buvo jauna, buvo labai talentinga ir savo kūryba patraukė gerai žinomų poetų dėmesį, kurie vėliau ją pradėjo mokyti. Tragiška, bet sulaukus 26 metų ji mirė ir sunaikino didelę dalį savo kūrinių prieš mirtį. Tačiau jos broliui Ho Kiunui pavyko dalį jų išsaugoti. To pakako, kad galima būtų ją pripažinti kaip sėkmingą poetę (Seth 2011, p. 205-206).

Kaip ir Japonijoje, taip ir Korėjoje moterys rašydavo paprastesniais rašmenimis – hanguliu, tuo tarpu vyrai liko prie kiniškųjų rašmenų. Moterys rašydavo apie namus ir buitį. Iš to XVIII a. atsirado atskiri užrašai skirti dukroms, anūkėms nuo motinų. Juos sudarydavo patarimai ir viskas, kas buvo reikalinga merginai ištekant ir išeinant iš savo namų. Ši medžiaga būdavo pildoma ir perduodama iš kartos į kartą (Seth 2011, p. 206).

Dar vienas moteriškosios literatūros žanras yra rūmų literatūra, kurią rašydavo rūmų tarnaitės, ponios, karalienės. Juose įamžinami rūmų įvykiai, kasdienybė. Šios literatūros yra išlikę nemažai ir tik nedidelė dalis jos yra išnagrinėta. Geriausiai žinomas yra anonimiškai parašytas „Kjėčuk Ilgi“ (계축 일기 Kyech‘uk Ilgi, 1613 m. liet. „Juodojo Jaučio metų dienoraštis“), kuris pasakoja Sondžio antrosios karalienės Inmok, gyvenimo istoriją. Karalienė Inmok yra pateikiama kaip rūmų politikos ir pavydo auka. Ji stengiasi apsaugoti savo sūnų ir yra įkalinama Guanheguno. Istorija baigiasi, kai rūmų durys atsiveria, o Guanhegunas yra nuverstas nuo sosto. Kitas labai skaitomas kūrinys yra „Handžiunghok“ (Hanjunghok, liet. „Užrašai, prašyti tyloje“) parašytas ponios Hiegiong (1735-1815). Tai yra karūnuotojo princo žmonos autobiografija. Parašyta 4 memuarais, realistišku būdu parodydama, kokia jos gyvenimo dalia buvo po to, kai mirė jos vyras, ir tai, ką jai teko iškentėti su šeima atsilaikant nuo politinių priešų. Jos memuarai yra meno kūrinys, nes atvirumas ir nuoširdumas parodo tikrą XVIII amžiaus rūmų gyvenimą (Seth 2011, p. 206).

Dailė Vėlyvajame Džiosone stengėsi labiau susifokusuoti į aplinkos vaizdus, o ne į scenas iš kinų literatūros ir atitolo nuo nuobodžių linijų, suteikdami savo piešiniams gyvybės, spontaniškumo. „Deimantiniai kalnai“ esantys šalia rytinių Šiaurės Korėjos krantų buvo nutapyti vieno geriausių savo laikmečio kalnus tapančio dailininko Čiong Sono (1676-1759) (Seth 2011, p. 207).

Ryškus ir tik Korėjai tinkamas dailės žanras, atsiradęs XVIII a., kur buvo vaizduojami kasdieniai darbai: tarnai dirbantys savo darbus, kaimiečiai dirbantys laukuose, žaidžiantys vaikai ir t.t. Šio žanro atstovas Kim Tukšinas (1754-1822), tapęs paprastus žmones, kurie dirbo, žaidė ir pan.. Kitas atstovas Šin Junbokas (gimęs 1758) nutapęs „Kasdienybės scenų albumą“, kurio pagrindiniai veikėjai buvo moterys, dirbusios su pjūklais, namų šeimininkės skalbiančios drabužius, pardavinėjančios vyną ir flirtuojančios su vyrais. Bet, kadangi dalyje jo darbų buvo nukrypta nuo konfucionizmo idėjų, jis buvo pašalintas iš Tohvaso (Seth 2011, p. 206).

Unikalus korėjietiškos kultūros objektas atsiradęs Vėlyvajame Džiosone buvo dainavimo forma – pansoris (판소리). Atliekant pansorį atlikėjas pasakodavo istoriją ją išdainuodamas, kai jam pritardavo būgnininkas, palaikydamas ritmą ir skatindamas atlikėją savo šūksniais. Dainininkas atlieka kūrinį ne tik jį išdainuodamas, bet ir kūno judesiais ir veido išraiškomis. Pansoris sujungia šokį, muziką ir dramą į vieną ritmišką junginį, ko neatrastumėme niekur kitur. Jis atsirado XVIII a. Čiolos provincijoje ir išpopuliarėjo XIX a. atliekami važinėjančių atlikėjų (Seth 2011, p. 208).

Naudota literatūra

  1. Baek O. et al. 2011, Understanding Korean History, Ewha Womans University, Korea.
  2. Ebrey P., Walthall A., Palais. J. 2009, East Asia A Cultural, Social and Political History, Wadsworth, Boston.
  3. Seth M. J. 2011, A history of Korea: From Antiquity to the Present, Rowmnas and Littlefirld press, Maryland.
  4. Shin M. I. et al. 2014, Korean History in Maps, From Prehistory to the Twenty-First Century, Cambridge University Press, New York.
  5. The Academy of Korean Studies Press, 2010, Exploring Korean History Through World Heritage, the Academy of Korean Studies Press, Gyeonggi.
  6. The Association of Korean History teachers, 2010, A Korean History for International Readers, Humanist Publishing Group Inc., Seoul.
  7. The Association of Korean History teachers, 2005, Korea through the Ages Vol. 1 Ancient, The Academy of Korean Studies, Gyeonggi.
  8. The Center for Information on Korean Culture, 2005, Exploring Korean History through World Heritage, The Academy of Korean Studies, Gyeonggi.
0 votes