Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Bakumacu

Parašė Migla Sojė - 2016-05-29 - Japonija

Šiogūnato pabaiga arba Bakumacu (幕末 bakumatsu) – terminas, paprastai nusakantis Edo periodo laikotarpį tarp JAV komandoro Metjaus Perio išsilaipinimo Japonijoje 1853 m. iki Imperatoriaus Meidži valdymo pradžios 1868 m. Šio laikotarpio eigoje pasikeitė Japonijos užsienio politika. Pasibaigė daugiau nei du su puse šimtmečio tęsusis Tokugavų dinastijos įvesta sakoku (uždarytos šalies) arba joi (barbarų pašalinimo) politika, uždariusi Japonijos sienas nuo likusio pasaulio, ir pradėtas kaikoku (atviros šalies) politika. Priežastys Tempo badas, apėmęs šalį nuo 1833 iki 1836 metų, kai ryžių derlius Japonijoje buvo ypač negausus, tapo viena iš visuomenės neramumų pradžios priežasčių. Daug valstiečių mirė iš bado arba nuo paplitusių ligų, ypač šiaurės rytinėje Japonijos dalyje. Tokugavos šiogūnatas bandė suvaldyti krizę dalindami maistą, kurdami pastoges prisiglausti ir mažindami sakės produkciją, tačiau šios priemonės nebuvo efektyvios. Šalyje prasideda sukilimai. 1837 m. Ošijo Heihačiro, Osakos miesto pareigūnas, kartu su sekėjais užpuolė Osakos pilį,...

Daugiau

Sekigaharos mūšis

Parašė Povilas Vadeikis - 2016-05-26 - Japonija

Sekigaharos mūšis –  tai 1600 m. spalio 21 d. vykęs mūšis Japonijoje, tarp Rytų ir Vakarų armijų. Rytų (rytų Japonijos klanų) armija, ištikima Tokugavai Iejasu, kuris pats jai ir vadovavo, o Vakarų (vakarų Japonijos klanų) armija ištikima Tojotomiui Hidejoriui, vadovaujama Išidos Micunario. Šis mušis nulėmė Japonijos ateitį užbaigus Sengoku laikotarpį ir gražinus taiką ilgam laikui (Davis 1999, p. 207-208). Priežastys Oda Nobunaga lėtai įtvirtino savo valdžia didelėje Japonijos dalyje ir kontroliavo tuometinį šogūną, Ašikaga Jošiaki. Ašikaga bandė pasišalinti iš šios keblios padėties 1573 m. užpuldamas Nobunagą. Šis sąmokslas nepavyko ir kurio pasekoje baigėsi jo, kaip šioguno, valdymas. Valdžia atiteko Nobunagai. Oda Nobunaga buvo išduotas savo vasalo, Akečio Micuhide 1582 m. ir per Kioto antpuolį pasidarė seppuku (ritualinė savižudybė). Po šio įvykio Tojotomis Hidejošis nusprendė atkeršyti už Nobunagą ir paimti Japonijos valdžia į savo rankas (Davis 1999, p. 205). Tačiau...

Daugiau

Tokugavų dinastija

Parašė Dovilė Liškauskaitė - 2015-06-01 - Japonija

Tokugavų dinastija arba Tokugavų šiogūnatas (徳川幕府 Tokugawa bakufu, 1603-1868) – tai 265 metus trukusi feodalinė dinastija, kurią valdė šiogūnai (shogun, liet. karo vadas). Tokugavų valdymo periodas yra priskiriamas Japonijos Edo istoriniam laikotarpiui dėl tuo metu Edo (dabartinis Tokijas) buvimo Tokugavų sostine. Tokugavų periodas Japonijoje dažnai apibūdinamas dviprasmiškai – anksčiau siejamas su tamsiu feodaliniu laikotarpiu, šiuo metu jis dažnai yra apibūdinamas kaip auksinis taikos ir suklestėjimo amžius, kuriame buvo išlaikyta ir išgryninta tikroji nepaliesta Japonijos kultūra prieš ją paveikiant Vakarų imperializmui. Istorinis Nobunagos, Hidejoši ir Iejasu vaidmuo Pirmasis Tokugavos šiogūnas ir jo įkūrėjas buvo Tokugava Iejasu (1542-1616). Jis gimė ir subrendo politinės suirutės metu, Sengoku periode (1467-1590). Šio periodo metu centralizuota politinė valdžia – imperatoriškasis teismas ir karinė valdyba (šiogūnatas, arba bakufu) – prarado savo veiksmingumą. Tiesioginė politinė įtaka buvo perleista apytiksliai dviem šimtams vietinių kunigaikščių, arba daimio, valdžiusių provincijų teritorijas. Sengoku periodo pabaigoje,...

Daugiau

Edo laikotarpio kultūra

Parašė Emilija Pilipavičiūtė - 2014-04-13 - Japonija

Edo laikotarpis, dar vadinamas Tokugavų laikotarpiu, Japonijoje truko nuo 1603 m. iki 1867 m. Tokugavų šiogūnato įkūrėjas buvo Tokugava Iejasus. Šis laikotarpis pavadintas pagal tuometinę sostinę Edą (dabartinis Tokijas). Nors Edo laikotarpiu Tokugavos šiogūnai ribojo ryšius su užsienio šalimis ir Japonija buvo izoliuota, tačiau kaip tik tada labai suklestėjo kultūra. Edo laikotarpis taip pat laikomas amatų aukso amžiumi. Žmonės siekė malonumų ir aktyviai kūrė naujas kultūros formas. Dauguma nekilmingų žmonių skaitė knygas, lankėsi teatruose, kai kurie net rašė haiku (俳句), domėjosi muzika, mokėjo groti įvairių žanrų kūrinius (Nishiyama 1997, p. 8–9). Šiuo laikotarpiu daug dėmesio skirta kultūrai. Šiogūnatas siekė kontroliuoti kultūrinį judėjimą Japonijoje, tačiau visiškai to padaryti nepavyko. Suklestėjus pirklių luomui, išaugo populiariosios miesto kultūros poreikis. Didėjantis miesto kultūros populiarumas rodė šio laikotarpio meno tendencijas. Edo laikotarpiu išpopuliarėjo kabukio teatras, haiku poezija, tapyba. Dailė Edo laikotarpiu pakito menininkų padėtis visuomenėje....

Daugiau

Geiša

Parašė Geistė Umbrasaitė - 2014-04-05 - Japonija

Geiša, geiko arba dar kartais vadinamosios geigi, – tai tradicinės Japonijos menininkės, palydovės, moterys, kurios linksmina, atpalaiduoja vyrus po darbo. Tai gana paslaptinga profesija, jos užuominų galima rasti jau šeštame amžiuje. Apibrėžimas Išvertus iš japonų kalbos, gei reiškia „menas“, sha – „kažkas tai darantis“. Geiša bendrąja prasme reiškia „artistė“. Kaip teigiama Susan Sarandan dokumentiniame filme „The secret life of a geisha“, tai buvo moterys profesionalės, galinčios įvairiai užimti klientus. Jos ilgus metus mokomos tradicinių japoniškų šokių, muzikos, eilėraščių, pokalbio meno. Labai daug dėmesio skiria išvaizdai, netgi iš naujo mokosi kūno kalbos, plastikos ir eisenos. Geišos – tai profesionalios kompanionės, kurių svarbiausias uždavinys – išlaikyti paslaptyje viską, ką klientai pasakė joms girdint. Kad taptų geišomis, merginos pradeda mokytis būdamos 15 metų; tada jos apsigyvena geišų namuose, vadinamuose okya, kurių galva – okaasan („mama“) – jas išlaiko, rūpinasi mokymu, perka kimono, papuošalus ir    t. t. Geišos, savo...

Daugiau
Rodomas puslapis 1 iš 212