Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Tokugavų dinastija

Parašė Dovilė Liškauskaitė - 2015-06-01 - Japonija

Tokugavų dinastija arba Tokugavų šiogunatas (徳川幕府 Tokugawa bakufu, 1603-1868) – tai 265 metus trukusi feodalinė dinastija, kurią valdė šiogunai (shogun, liet. karo vadas). Tokugavų valdymo periodas yra priskiriamas Japonijos Edo istoriniam laikotarpiui dėl tuo metu Edo (dabartinis Tokijas) buvimo Tokugavų sostine. Tokugavų periodas Japonijoje dažnai apibūdinamas dviprasmiškai – anksčiau siejamas su tamsiu feodaliniu laikotarpiu, šiuo metu jis dažnai yra apibūdinamas kaip auksinis taikos ir suklestėjimo amžius, kuriame buvo išlaikyta ir išgryninta tikroji nepaliesta Japonijos kultūra prieš ją paveikiant Vakarų imperializmui. Istorinis Nobunagos, Hidejoši ir Iejasu vaidmuo Pirmasis Tokugavos šiogunas ir jo įkūrėjas buvo Tokugava Iejasu (1542-1616). Jis gimė ir subrendo politinės suirutės metu, Sengoku periode (1467-1590). Šio periodo metu centralizuota politinė valdžia – imperatoriškasis teismas ir karinė valdyba (šiogunatas, arba bakufu) – prarado savo veiksmingumą. Tiesioginė politinė įtaka buvo perleista apytiksliai dviem šimtams vietinių kunigaikščių, arba daimio, valdžiusių provincijų teritorijas. Sengoku periodo pabaigoje,...

Daugiau

Edo laikotarpio kultūra

Parašė Emilija Pilipavičiūtė - 2014-04-13 - Japonija

Edo laikotarpis, dar vadinamas Tokugavų laikotarpiu, Japonijoje truko nuo 1603 m. iki 1867 m. Tokugavų šiogūnato įkūrėjas buvo Tokugava Iejasus. Šis laikotarpis pavadintas pagal tuometinę sostinę Edą (dabartinis Tokijas). Nors Edo laikotarpiu Tokugavos šiogūnai ribojo ryšius su užsienio šalimis ir Japonija buvo izoliuota, tačiau kaip tik tada labai suklestėjo kultūra. Edo laikotarpis taip pat laikomas amatų aukso amžiumi. Žmonės siekė malonumų ir aktyviai kūrė naujas kultūros formas. Dauguma nekilmingų žmonių skaitė knygas, lankėsi teatruose, kai kurie net rašė haiku (俳句), domėjosi muzika, mokėjo groti įvairių žanrų kūrinius (Nishiyama 1997, p. 8–9). Šiuo laikotarpiu daug dėmesio skirta kultūrai. Šiogūnatas siekė kontroliuoti kultūrinį judėjimą Japonijoje, tačiau visiškai to padaryti nepavyko. Suklestėjus pirklių luomui, išaugo populiariosios miesto kultūros poreikis. Didėjantis miesto kultūros populiarumas rodė šio laikotarpio meno tendencijas. Edo laikotarpiu išpopuliarėjo kabukio teatras, haiku poezija, tapyba. Dailė Edo laikotarpiu pakito menininkų padėtis visuomenėje....

Daugiau

Oda Nobunaga

Parašė Andrius Matjošaitis - 2014-04-13 - Japonija

Oda Nobunaga (織田信長) (1534 m. birželio 23 d. – 1582 m. birželio 21 d.) XVI a. viduryje buvo Japonijos susivienijimo pradininkas, taip pat stambus Sengoko periodo (戦国 sengoku – kariaujančios šalys) žemvaldys. Jo pradėtą darbą tęsė pasekėjai Tojotomis Hidejošis ir Tokugava Iejasus. Oda Nobunaga gyveno nuolat kovodamas, iki mirties 1582 m. jis sugebėjo užkariauti trečdalį Japonijos. Jo ištikimas bendražygis Tojotomis Hidejošis tapo pirmu žmogumi, kuriam pavyko suvienyti visą Japoniją ir tapti pirmuoju visos šalies valdovu (Jensen 2000, p. 34).  Istorija Oda Nobunaga gimė 1954 m. birželio 23d., kaip manoma, Nagojo pilyje, Ovario provincijoje. Vaikystėje jis pasižymėjo keistu elgesiu ir socialinių luomų nepaisymu. Kai į Japoniją buvo įvežti šaunamieji ginklai, Oda Nobunaga pradėjo labai jais domėtis. 1574 m. gavo kilmingojo titulą, o 1577 m. tapo teisingumo ministru – trečiu pagal rangą imperijos pareigūnu. 1551 m. netikėtai mirė Nobunagos tėvas. Per laidotuves...

Daugiau

Samurajų garbės kodeksas

Parašė Vytautė Kurakinaitė - 2014-04-13 - Japonija

Bušido (武士道 bushido) – nerašytas samurajų garbės kodeksas, klestėjęs dėl neokonfucionizmo. Įkvėptas šintoizmo ir dzenbudizmo, bušido apibūdino samurajų elgesį feodalinėje visuomenėje. Šis kodeksas vedė samurajus „tikro kario“ keliu, mokė suvokti kovos, meno ir garbės tiesas (Bushido: The soul of Japan, 1900). Feodalizmo laikais bušido nebuvo įtrauktas į jokį rašytinį sąvadą, tad samurajai neprivalėjo laikytis šių taisyklių. Nebuvo priežiūros institucijų, kurios galėtų stebėti, ar samurajai nenuklysta nuo tikrojo kelio. Šiuo „garbės keliu“ buvo labai domimasi, todėl dauguma japonų metraštininkų panoro įamžinti taisykles raštuose bei knygose. Seniausioje Japonijos knygoje „Kodžiki“ (古事記 Kojiki) paminėti samurajai ir karys, kuris kovėsi su katana (刀, liet. „japoniškas kardas“). Jamatas Takeras (Yamato Takeru) buvo laikomas „tikruoju samurajumi“, idealiu kariu, nes „Kodžiki“ jis apibūdintas kaip drąsiausias samurajus, geriausiai įvaldęs katanos meną. Vėliau pasirodė Daidodžio Judzano (1639–1730) „Karo menų pradmenys“; šiame veikale autorius tiksliai apibrėžė bušido reikalavimus. Pasak D. Judzano, samurajai turėjo būti pavyzdingi...

Daugiau

Geiša

Parašė Geistė Umbrasaitė - 2014-04-05 - Japonija

Geiša, geiko arba dar kartais vadinamosios geigi, – tai tradicinės Japonijos menininkės, palydovės, moterys, kurios linksmina, atpalaiduoja vyrus po darbo. Tai gana paslaptinga profesija, jos užuominų galima rasti jau šeštame amžiuje. Apibrėžimas Išvertus iš japonų kalbos, gei reiškia „menas“, sha – „kažkas tai darantis“. Geiša bendrąja prasme reiškia „artistė“. Kaip teigiama Susan Sarandan dokumentiniame filme „The secret life of a geisha“, tai buvo moterys profesionalės, galinčios įvairiai užimti klientus. Jos ilgus metus mokomos tradicinių japoniškų šokių, muzikos, eilėraščių, pokalbio meno. Labai daug dėmesio skiria išvaizdai, netgi iš naujo mokosi kūno kalbos, plastikos ir eisenos. Geišos – tai profesionalios kompanionės, kurių svarbiausias uždavinys – išlaikyti paslaptyje viską, ką klientai pasakė joms girdint. Kad taptų geišomis, merginos pradeda mokytis būdamos 15 metų; tada jos apsigyvena geišų namuose, vadinamuose okya, kurių galva – okaasan („mama“) – jas išlaiko, rūpinasi mokymu, perka kimono, papuošalus ir    t. t. Geišos, savo...

Daugiau
Rodomas puslapis 6 iš 6« Pirmas...23456