Jena
Jena (円 en, liet. „apskritimas“) yra oficiali Japonijos valiuta. Jenos terminas kilęs iš Kinijos juanio („apvalus daiktas“). Tai yra trečia labiausiai prekiaujama valiuta užsienio valiutų rinkoje po JAV dolerio ir euro. Ji taip pat plačiai naudojama ir kaip rezervinė valiuta po JAV dolerio, euro ir svaro sterlingų. Jena lotyniškoje abėcėlėje žymima ¥ ženklu, valiutos kodas: JPY. Cirkuliacijoje yra 6 tipų monetos ir 4 tipų banknotai.
Istorija
Pasibaigus šiogunų laikotarpiui, 1868 m., imperatorius Macuhito, atsakingas už Japonijos pinigų sistemą, atkūrė vietas. Jis užsakė monetų kalimo mašiną iš Birmingamo miesto, esančio Anglijoje, ir įrengė ją Osakos monetų kalykloje. Buvusios feodalų pinigų kalyklos tapo privačiais bankais, kurie pradžioje turėjo teisę spausdinti pinigus. Kurį laiką tiek centrinė vyriausybė, tiek vadinamieji „nacionaliniai“ bankai leido pinigus. Tačiau 1882 m. buvo įkurtas Japonijos bankas (日本銀行 Nippon Ginkō).
Naujų monetų išleidimas reiškė Japonijos ovalių monetų pabaigą. Atnaujinus valiutą, pagal 1871 m. Naujosios valiutos aktą (Shinka Jorei), kuris įteisino jeną kaip ankstesnius pinigus pakeičiančią ir dešimtaine sistema besiremiančią valiutą. Pagrindinė valiuta buvo jena, smulkesni pinigai: senas (錢 sen), kuris sudarė 1/100 jenos ir rinas (厘 rin), kuris sudarė 1/1000 jenos. Naujosios valiutos aktas priėmė aukso standartą, kuris analogiškai susiejo jeną su 1,5 gramo (0.05 uncijomis) aukso, atitinkančiu vieną Meksikos dolerį (taip nustatė Europos kongreso ekonomistai, 1867 m., Paryžiuje). Taip pat, jena buvo lygi 24,26 gramų (0,78 uncijos) sidabro standartui, kuriuo japonai ir naudojosi. Po sidabro nuvertėjimo 1873 m., jenos nuvertėjo JAV ir Kanados dolerių atžvilgiu, nes jie laikėsi aukso standarto, priešingai nei Japonija. 1897 m., jena buvo verta tik 0,50 JAV dolerio, todėl tais pačiais metais Japonija perėjo prie aukso standarto ir įšaldė jeną atžvilgiu: 1 jena lygi 0,50 JAV dolerio.
Po Pirmojo pasaulinio karo protrūkio 1917 m. Japonija pasekė kitų šalių pavyzdžiu ir atsisakė aukso standarto ir taip pat uždraudė aukso eksportą. Po karo JAV greitai grįžo prie aukso standarto, ko nesugebėjo padaryti Japonija, nes 1920 m. buvo apėmusi Šiovos finansinė krizė (昭和金融恐慌 Shōwa Kin’yū Kyōkō) ir 1923 m. įvykęs Didysis Kanto žemės drebėjimas ( 関東大震災 Kantō daishinsai). Šios krizės darė rimtą spaudimą vyriausybei dėl valiutų kurso svyravimų ir dėl aukso eksporto draudimo panaikinimo. Taip buvo iki 1930 m. sausio, kai Japonija pagaliau grįžo prie aukso standarto. Tačiau šis veiksmas buvo atliktas netinkamu laiku, nes tuo pačiu metu prasidėjo pasaulinio masto ekonominė krizė. Taip pat bandymai atkurti prieškario lygybę paaštrino ekonominę krizę Japonijoje. 1931 metais Japonija vėl atsisakė aukso standarto, uždraudė aukso eksportą ir perėjo prie valiutų valdymo sistemos. Taigi, per dvejus metus jenos vertė krito ir siekė tik 0,30 JAV dolerio. Tokia vertė išliko iki Antrojo pasaulinio karo pradžios gruodžio 7 dienos. 1941 m. jenos vertė nukrito iki 0,23 JAV dolerio.
1941 m. gruodžio 7 d. – 1949 m. balandžio 25 d. neegzistavo jenos keitimo kursas. Dėl infliacijos, jenos vertė tapo lygi prieškario vertei. Japonijoje 1945 m., po Antrojo pasaulinio karo, jena galutinai įsitvirtino kaip nacionalinės valiutos vienetas. Po nestabilaus laikotarpio, 1949 m. balandžio 25 d., JAV okupacinė valdžia nustatė, kad 360 jenų yra lygu 1 JAV doleriui. Tai buvo svarbu Bretono-Vudso sistemoje, stabilizuojant kainas Japonijos ekonomikoje. 1953 m. gegužę, jenai atgavus tarptautinės valiutos statusą, kai šis kursas buvo oficialiai pripažintas Tarptautinio valiutos fondo (TVF), jenos vertė buvo maždaug lygi 2,5 miligramų (0,0085 uncijoms) aukso. Maždaug tuo pat metu, palaipsniui liberalizuota užsienio prekyba ir pasiekta jenos internacionalizacija. Japonija 1955 m. pasirašė Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) ir 1956 m. įstojo į Jungtinių Tautų organizaciją. 1964 m. Japonija susitarė dėl TVF chartijos 8 straipsnio, kuris įpareigojo šalį panaikinti visus apribojimus, sudarant valiutų sandorius. Per 1960-tuosius Japonijos mokėjimų balansas tapo teigiamas ir užsienio Valiutų rezervų kursai gerokai padidėjo.
Jenos kursas nepakitęs išliko iki 1971 m., kai tuometinis JAV prezidentas Ričardas Niksonas atsisakė aukso standarto, kuris buvo svarbiausias Bretono-Vudso sistemoje, ir skyrė 10% mokestį nuo importo, ko pasekoje įvyko pokyčiai, kurie galiausiai atvedė prie 1973 m. kintamų valiutų kursų. Šis įvykis buvo pavadintas Niksono šoku (Nixon shock). Be to, 1971 m. gruodį per vykusi susitarimą Smitsono institute Vašingtone 10 šalių (Belgija, D. Britanija, Italija, JAV, Japonija, Kanada, Nyderlandai, Prancūzija, Švedija, Šveicarija) pasirašė Smitsono susitarimą (Smithsonian agreement). Šis susitarimas nustatė, kad 308 jenos yra lygios 1 JAV doleriui. Dėl to Japonija buvo priversta keisti valiutos kursą, kuris egzistavo nuo 1949 m.
Nuo 1973 iki 1970-ųjų Japonijos eksportas darė pagrindinę įtaką jenos vertei. Jenos vertė JAV dolerio atžvilgiu išaugo per 1976-1978 m., bet nukrito per naftos krizių metus (1973 ir 1979 m.). 1980 m. modelis pasikeitė ir kapitalo sandoriai finansų rinkoje pradėjo turėti didesnį poveikį jenai nei prekybos balansas. Per pirmąjį pusmetį JAV vyriausybės pastangos kontroliuoti infliaciją, per dideles palūkanų normas, taip pat savo ekspansinę fiskalinę politiką, pritraukė didžiules kapitalo investicijas iš užsienio. 1985 m. prasidėjo dramatiška kaita. Pagrindinių tautų finansų pareigūnai pasirašė susitarimą (Plaza Accord), kurio nariai sutiko įsikišti bendrai į valiutų rinkas ir sumažinti dolerio vertę. Šis susitarimas, lėmė spartų jenos vertės kilimą, nuo 239 jenų už 1 JAV dolerį (1985 m.) iki 128 jenų už 1 JAV dolerį (1988 m). 1995 m. jena pasiekė piką, nes 80 jenos buvo lygu 1 JAV doleriui. Tuo metu Japonijos ekonomika beveik prilygo JAV dydžiui.
Jenos vertė sumažėjo per Japonijos turto kainų burbulo sprogimą, kuris prasidėjo 2002 m. pirmoje pusėje, kai 134 jenos buvo lygios 1 JAV doleriui. Ši Japonijos ekonomikos griūtis nebuvo staigus sprogimas, o labiau laipsniškas ilgo laikotarpio nuosmukis, kuris baigėsi 2003 m. pabaigoje, kuomet vertybinių popierių kainos pasiekė dugną. Vėliau įsisiūbavus pasaulinei krizei 2008 m. Japonijos biržų akcijos palietė dar žemesnę ribą. Dėl šių priežasčių 1990–2000 m. laikotarpis Japonijos istorijoje ekonomistų yra vadinamas prarastu dešimtmečiu. Po pasaulinės ekonominės krizės 2008 m. kitų pagrindinių valiutų kursas, išskyrus Šveicarijos franką, mažėjo palyginti su jena.
2013 m. balandį Japonijos bankas paskelbė, kad yra siekiama išplėsti savo turto pirkimo programą iki 1,4 trilijonų dolerių per dvejus metus. Japonijos bankas tikisi, pasiekti 2% infliacijos lygį. Pirkimo suma yra tokia didelė, kad tikimasi padvigubinti pinigų pasiūlą. Tačiau šis žingsnis sukelia susirūpinimą, kad Japonijos valdžia sąmoningai nuvertina jeną, siekiant padidinti eksportą. Taip pat nerimauja ir komercinis sektorius Japonijoje, nes jenos nuvertėjimas sukeltų importo kainų padidėjimą, ypač energetikos ir žaliavų.
Pagal 2017 m. gegužės 27 dienos pateiktus duomenis, 1 JAV doleriui buvo lygios 111 jenos.
Monetos
Monetos buvo įvestos 1870 m. 5, 10, 20 ir 50 senų ir 1 jenos vertės monetos, buvo pagamintos iš sidabro. 2, 5, 10 ir 20 jenų vertės monetos buvo pagamintos iš aukso. 1 jenos vertės auksinė moneta buvo įvesta 1871 m. Nuo 1873 m. pradėtos gaminti 1 rino ir 0,5, 1 ir 2 senų vertės monetos iš vario.
5 senų vertės monetos, kurios buvo pagamintos sumaišius varį su nikeliu, buvo įvestos 1889 m. 1897 m. sidabrinės 1 jenos vertės monetos buvo demonetizuotos, o auksinių 5, 10 ir 20 jenų vertės monetų dydžiai buvo sumažinti per pusę. Nuo 1920 metų buvo įvesta vario-nikelio 10 senų vertės monetos.
Sidabrines monetas nustojo gaminti 1938 m. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1, 5 ir 10 senų monetos buvo gaminamos iš netauriųjų metalų. Po 1945 m. 5 ir 10 senų monetos buvo gaminamos iš molio, bet jos nepatekdavo į apyvartą.
Po karo, žalvarinės 50 senų, 1, 5 jenos vertės monetos buvo įvestos 1946-1948 m. 1949 m. įvesta dabartinės skylėtos 5 jenos vertės monetos. 1951 m. pradėtos gaminti dabartinės bronzinės 10 jenų vertės monetos.
Senų ir rinų atsisakyta 1953 m. pabaigoje po įteisinto Mažųjų valiutų disponavimo ir dalinio apvalinimo į mokėjimus įstatymo (小額通貨の整理及び支払金の端数計算に関する法律 Shōgaku tsūka no seiri oyobi shiharaikin no hasūkeisan ni kan suru hōritsu).
Šiuo metu Japonijos pinigų apyvartoje cirkuliuojančios monetos:
1 jenos vertės moneta, pagaminta iš aliuminio metalo (1955), kurios priekinėje monetos dalyje pavaizduotas medelis. Ši moneta yra seniausia tarp šiuo metu pagamintų monetų ir yra pažymėjus 50 metų jubiliejų 2005 m. Šios monetos dizainas nepasikeitė daugiau nei 50 metų. Monetos diametras: 20 mm.
Varinė 5 jenų vertės moneta, pradėta gaminti 1959 m., priekinė monetos dalis papuošta ryžių stiebo dizainu. Ant nugarinės monetos dalies pavaizduoti liauni lapeliai, kurie simbolizuoja Japonijos demokratišką tautos atgimimą po Antrojo pasaulinio karo. Be to ant šios monetos yra parašyta kinų rašmenimis, o arabiški skaitmenys yra naudojami ant kitų monetų. Šios monetos diametras: 22 mm.
10 jenų vertės moneta, pagaminta iš bronzos (1959), monetos priekyje pavaizduota Biodo-in (平等院 Byōdōin) šventyklos Fenikso salė, esanti Udžio (宇治 Uji) mieste, Kioto prefektūroje. Kitoje monetos pusėje yra pavaizduoti visžalių medžių lapai. Monetos diametras: 23,5 mm.
50 ir 100 jenų vertės monetos, pagamintos iš vario ir nikelio (1967). Ant 50 jenų priekio yra pavaizduotas chrizantemų žiedų dizainas. Gale yra pavaizduoti chrizantemų žiedai. Monetos diametras: 21 mm. 100 jenų vertės monetos priekinėje dalyje, pavaizduotas sakurų žiedų dizainas. Monetos diametras: 22,6 mm.
500 jenų vertės monetos pradžioje buvo paleistos į apyvartą 1982 m., pakeitė 500 jenų vertės banknotus. Pradžioje, monetos buvo gaminamos iš vario ir nikelio, bet dabartinės 500 jenų gaminamos iš nikelio ir žalvario, kad būtų jas sunkiau padirbti. Ant priekinės monetos dalies pavaizduota paulovnijos gėlė, o ant nugarinės dalies bambuko lapai ir laukinių apelsinų šakelės. Šios monetos diametras: 26,5 mm.
Banknotai ir jų apsaugos mechanizmai
Pirmuosius banknotus Japonijos bankas išleido 1885 m.
Nuo 1899 m. buvę „nacionaliniai“ banknotai, neturintys apsaugos mechanizmo ir lengvai perdirbami, nustojo galioti.
Kiekvieną kartą, išleidus patobulintų jenų banknoto versiją, buvo naujai paženklinamos banknotų serijos: A, B, C, D, E.
1000 jenų banknotai priklauso visoms serijoms. A serijos banknotai pradėti leisti 1945 metų viduryje, niekada nebuvo išleisti į apyvartą 1946 metais, kartu su kitais banknotais. B serijos banknotai buvo pradėti leisti 1950 m. viduryje. Jų priekinėje pusėje buvo pavaizduotas princas Šiotoku (聖徳太子 Shōtoku Taishi) (jis buvo pavaizduotas ir pirmosiose 5000 ir 10000 jenų vertės banknotuose), kitoje banknoto pusėje – Horiūdži budistinė šventykla (法隆寺 Hōryūji). Šie banknotai išimti iš apyvartos 1965 m. C serijos banknotai pradėti leisti 1963 m. pabaigoje. Banknoto priekyje pavaizduotas pirmasis Japonijos ministras pirmininkas Ito Hirobumis (伊藤 博文 Itō Hirobumi), kitoje banknoto pusėje pavaizduotas Japonijos bankas. Iš apyvartos išimti 1986 m. D serijos banknotai pradėti leisti 1984 m. pabaigoje, banknoto priekyje pavaizduota literatūros figūra Nacume Sosekis (夏目 漱石 Natsume Sōseki), kitoje banknoto pusėje – dvi japoniškos gervės. Jie iš apyvartos išimti 2007 m. E serijos banknotai naudojami nuo 2004 m. iki dabar. Priekinėje banknoto pusėje pavaizduotas garsus Japonijos bakteriologas Nogučis Hidejo (野口 英世 Noguchi Hideyo), kitoje banknoto pusėje – Fudžio kalnas. Dabartinis 1000 jenų banknotas mažesnis (150 x 76 mm) nei ankstesni (164 x 76 mm). Taip pat 1950, 1963, 1984, 2004 metais buvo spausdinami juodi serijos numeriai, o nuo 2014 m. rudi.
5000 jenų banknotai priklauso C, D ir E serijų banknotams. D serijos banknotai buvo pradėti leisti 1984 m., priekyje pavaizduotas japonų diplomatas, autorius Nitobe Inadzo (新渡戸 稲造 Nitobe Inazō) , kitoje banknoto pusėje – Fudžio kalnas. Iš apyvartos išimti 2004 m. E serijos banknotai, pradėti leisti 2004 m. ir naudojami iki dabar, priekinėje pusėje pavaizduota Meidži laikotarpio rašytoja ir poetė Higučis Ičijo (樋口 一葉 Higuchi Ichiyō), kitoje – pusėje pavaizduoti japoniški vilkdalgiai, kuriuos buvo nutapęs dailininkas Ogata Korinas (尾形光琳 Ogata Kōrin). 5000 jenų banknotų matmenys: 156 x 76 mm. Taip pat 1957, 1984, 2004 m. buvo spausdinami juodi serijos numeriai, o nuo 2014 m. rudi.
10000 jenų banknotai priklauso C, D ir E serijų banknotams. D serijos banknotai buvo pradėti leisti 1984 m., priekyje pavaizduotas Meidži laikotarpio filosofas Fukudzava Jukičis (福澤 諭吉 Fukuzawa Yukichi), kitoje banknoto pusėje – fazanų pora. E serijos banknotai naudojami nuo 2004 m. iki dabar, priekyje yra – Fukudzava Jukičis, kitoje pusėje pavaizduotas kiniškas feniksas esantis Biodoin šventyklos Fenikso salėje. 10000 jenų banknotų matmenys: 160 x 76 mm. Taip pat, 1957, 1984, 2004 m. buvo spausdinami juodi serijos numeriai, o nuo 2014 m. rudi.
Įdomu tai, kad 2000 m. liepos 19 d. buvo išleisti ir 2000 jenų vertės banknotai, minint 26-ąjį G8 aukščiausiojo lygio susitikimą ir antro tūkstantmečio pradžią. Šis banknotas priklauso D banknotų serijai. Banknoto priekyje pavaizduota Šiurei vartai (守礼門 Shureimon), kitos pusės kairiajame šone pavaizduota ištrauka iš pasakos apie Gendžį, o dešinėje pusėje, autorės – Murasaki Šikibu (紫 式部 Murasaki Shikibu) portretas. Nors jie vis dar yra apyvartoje, banknotai retai pasirodo viešumoje. 2000 jenų banknotų matmenys: 154 x 76 mm.
Apsaugos mechanizmai
Holograma yra naudojama kaip apsaugos elementas. Žiūrint į jenų nominalus iš skirtingų kampų, keičiasi nominalo ženkliukai, galima matyti gėlių žiedus arba nominaliąją vertę.
Vandens ženklas – ant jenų banknotų pavaizduotas per vidurį.
Ypač plonų linijų spausdinimas – tokiu spausdinimo metodu yra atspausdinami asmenys pavaizduoti ant jenos banknotų, kad būtų sunkiau padirbti pinigus.
Giliaspaudė yra spaudos būdas, kuriuo sukuriamas iškilęs apčiuopiamas reljefas, kuris taip pat matomas šoninėje šviesoje. Ant jenų banknotų giliaspaudės spaudos būdu yra atspausdinamas jenos vertės užrašas, kuris yra priekinės dalies kairėje pusėje.
Mikro-spauda – jenų banknotuose yra atspausdinti ,, NIPPONGINKO“ (Japonijos banko) užrašas, kuris negali būti lengvai atspausdintas, naudojant spalvotą spausdintuvą. Užrašą galima perskaityti su padidinimo stiklu.
Speciali UV šviesa (UV-C) – pradėta naudoti ant jenos banknotų nuo 1993 metų. Gubernatoriaus antspaudas ant priekinės pusės šviečia oranžine spalva ultravioletinėje šviesoje. Be to, kai kurios fono modelio dalys švyti gelsvai žalia spalva.
Apčiuopiamos žymės – ant vandens ženklų, padaromi giliaspaudės spausdinimo ženklai, kad regėjimo negalią turintys žmonės, galėtų atskirti skirtingus užrašus ant banknotų ir žinotų kokius pinigus turi.
Latentinis vaizdas – giliaspaude atspausdintas motyvas, kuris pakreipus matomas šoninėje šviesoje. Priklausomai nuo šoninės šviesos kampo, vaizdas atrodo šviesus tamsiame fone ir tamsus – šviesiame.
Vandens ženklų juostelių raštas – šviesoje matomos juostelės, kurios nurodo nominalo vertę. 1 brūkšnelis – 1000 jenų, 2 brūkšneliai – 5000 jenų, 3 brūkšneliai – 10000 jenų.
Perlų spalvos rašalas – nėra matomas iš priekio, bet kai palenkiamas banknotas, rožinės spalvos šablonas atsiranda centre.
Spalvą keičiantys dažai (naudojami tik 2000 jenų vertės banknotams) – kai banknotas yra palenkiamas, dešinės pusės viršuje esantis skaičius „2000“ iš žalios spalvos pasikeičia į violetinę spalvą.
Naudota literatūra
1. Allen, L., 2009. The Encyclopedia of Money. [e-knyga] ABC-CLIO, LLC. Prieiga per internetą: Google Books Čia [žiūrėta 2017 balandžio 27].
2. Bank Of Japan, 2004. Security Features of the New Bank of Japan Notes. Bank Of Japan. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 28].
3. Campbell, A., Nobel, D. S., 1993. Yen. Illustrated Encyclopedia of Japan. Tokyo: Kodansha Ltd.
4. Investopedia, 2017. Nixon Shock. Investopedia.com. [internete] Prieiga per internetą: <Čia [žiūrėta 2017 balandžio 26].
5. Kodansha, 1983. Kodansha Encyclopedia of Japan. Volume 8. Tokyo: Kodansha Ltd.
6. National Printing Bureau, n.d. Banknotes. National Printing Bureau. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 27].
7. Snodgrass, M. E., 2003. Coins and Currency – An Historical Encyclopedia. [e-knyga] McFarland & Comapny. Prieiga per internetą: Google Books Čia [žiūrėta 2017 balandžio 28].
