Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Naujųjų metų žaidimai Japonijoje

Parašė Karolis Malinauskas - 2016-05-20 - Japonija

Naujieji metai (正月 Shōgatsu) yra bene svarbiausia šventė Japonijoje, turinti savų papročių ir tradicijų. Nuo 1873 m. oficialiai japonų Naujieji metai švenčiami pagal Grigaliaus kalendorių kiekvienų naujų metų pirmą dieną – sausio 1 d. Dauguma įmonių nuo sausio 1 d. iki sausio 3 d. uždaromos. Tai duoda šeimoms galimybę susirinkti ir pabūti kartu. Susirinkus visai šeimai kartu švęsti Naujųjų metų, įprasta žaisti daug naujametinių žaidimų. Hanecuki Hanecuki (羽根突き Hanetsuki) – vienas iš daugelio tradicinių japonų žaidimų, panašus į badmintoną. Pasak istorijos, hanecuki buvo naudojamas kaip ritualas egzorcizmo metu, jis vėliau tapo mergaičių žaidimu Muromači laikotarpiu (室町時代 Muromachijidai) (1333–1568 m.). Hanecuki žaidžiamas be tinklelio, naudojant stačiakampę medinę raketę, vadinamą hagoita (羽子板 hagoita), ir ryškiaspalvę plunksnelę, vadinamą hane (羽根 hane), pagamintą iš kieto muilamedžio ir keleto plunksnų. Per Naujuosius metus šį žaidimą tradiciškai žaisdavo merginos, o dabar gali būti žaidžiamas vieno arba kelių žaidėjų. Šio žaidimo tikslas yra atmušti plunksnelę...

Daugiau

Tradicinis karate-do

Parašė Aivaras Aronas Smolenskas - 2016-05-18 - Japonija

Tradicinis karate-do (空手道 karate-dō) – tai sena, laiko patikrinta savigynos sistema, sukurta Okinavos (沖縄県) salose. Jos įkūrėju laikomas legendinis meistras Gičinas Funakošis (Gichin Funakoshi, 1869-1957 m.). Išvertus iš japonų kalbos, terminas „karatė“ reiškia „tuščia ranka“, terminas „do“ – „kelias“. Šis kovos menas priklauso Budo kodeksui. Budo – terminas aprėpiantis daugelį kovos menų, kurių filosofija skirta ne tik fizinėms „smūgio-spyrio“ treniruotėms, bet ir dvasiniam, vidiniam tobulėjimui. Pats terminas kilęs iš japonų kalbos žodžių „bu“ – armija, kažkas susijęs su karo pramone, ir anksčiau minėtojo „do“ – kelias. Žmogus, praktikuojantis tradicinį karatė do, vadinamas karateka (カラテカ). Tai asmuo, siekiantis fizinio bei dvasinio tobulėjimo per sunkias, daug valios ir ištvermės reikalaujančias treniruotes. Pagrindinės šio kovos meno puoselėjamos vertybės – pagarba, disciplina, noras mokytis ir mokyti. Tradicinio karate-do ypatybės Treniruojantis karatė stipriai padidėja galia, greitis, reakcija, lankstumas, gerėja savijauta ir laikysena. Tradicinio karatė...

Daugiau

Džiudžicu

Parašė Greta Repšaitė - 2016-05-17 - Japonija

Džiudžicu (柔術 jujitsu, liet. „švelnusis kelias“) modernusis japonų kovos menas, orientuotas į praktinius, visiems beginkliams stiliams, terminas „efektyvius kovos metodus, mokantis kovos meno moralės, savigynos. „Kaip bendrinis pavadinimas „džiu džicu“ atsirado Japonijoje XVI a. „džiu“ reiškia švelnus, lankstus, „džicu“ – technika, metodas, būdas. Tai yra švelnumo technika arba švelnumo menas.“ (Kondansha Encyklopedia Of Japan, 1983). Paskirtis Džiudžicu buvo naudojamas samurajų, dažniausiai paskirtimi nuginkluoti ginkluotą priešininką plikomis rankomis. Džiudžicu sąvoką įvairiai aptariama, kaip: savisauga, apsigynimas, būdas, arba priemonė nenaudojant ginklo nugalėti už save stipresnį, net ginkluotą priešą, žinoma – sportas (Reivytis 1936, p. 22). Džiudžicu, japonų savigynos, kovos sistema, paremta anatominėmis žiniomis. Daugiausia naudojami skausmingi raumenų paspaudimai ir sąnarių išsukimai, džiudžicu minimas ankstyvaisiais viduramžiais kaip slaptas samurajų ginklas: iki XV a. mokytis džiudžicu buvo leidžiama tik samurajų luomo vyrams. XVIII a. Japonijoje buvo iki 900 įvairių džiudžicu mokyklų. Po 1886 metų Japonijoje paplitus...

Daugiau

Ikkiū

Parašė Alena Borisova - 2016-05-17 - Japonija

Ikkiū Sodžiunas (一休宗純 Ikkyū Sōjun, 1394–1481, Kiotas) Japonų Dzen (Zen) budizmo Rindzai (Rinzai-shū) mokyklos vienuolis. Gyvenęs XV a. Muromači (室町時代 Muromachi-jidai) epochoje, savitos japonų kultūros formavimosi ir klestėjimo laikotarpyje, jis buvo išskirtinis dzen meistras, poetas ir kaligrafas palikęs turtingą literatūrinį paveldą bei ryškų pėdsaką Japonijos viduramžių dvasinėje kultūroje, Ikkiū buvo “tobulu Tolimųjų Rytų sintetizmo ir universalizmo įsikūnijimu, aukščiausio pasaulinio lygio menininku, genialiai dirbančiu kaligrafijos, tapybos, poezijos, arbatos ceremonijos, sodų meno ir estetikos srityse” (Andrijauskas 2001, p. 228). Biografija Ikkiū Sodžiunas gimė 1394 m. mažame Kioto priemiestyje. Pasak legendos, Ikkiū yra šimtojo Japonijos imperatoriaus Go-Komacu (後小松天皇 Go-Komatsu-tennō, 1377–1433) nesantuokinis sūnus. Dėl intrigų imperatoriaus rūmuose jo motina buvo priversta bėgti į Sagą, kur menininkas ir praleido savo pirmuosius gyvenimo metus. Kuomet Ikkiū sukako penkeri metai, jis buvo atiduotas į dzen vienuolyną Ankokudži (安国寺 Ankoku-ji) netoli gimtojo Kioto, kur šventyklos meistrai mokė...

Daugiau

Ainai

Parašė Aistė Marija Daubaraitė - 2016-05-08 - Japonija

Ainai (蝦夷 ezo/アイヌ ainu) – tai viena iš nykstančių  Azijos tautų, senieji  Sachalino bei Kurilų ir Japonijos salų gyventojai. Ainų etninė grupė pasižymi savita ir į japonų mažai kuo panašia kalba bei kultūra. Kilmė Ainai savo kilmę pasakojančioje legendoje teigia, jog jie Japonijos salose gyveno šimtus tūkstančių metų anksčiau prieš atkeliaujant japonams. Šioje legendoje yra dalis tiesos, nes daugelis šiuolaikinių tyrimų nurodo, jog ainai Japonijos salose gyveno jau virvelinės keramikos arba Džiomono periodu (縄文時代 Jōmon jidai; 10 000–300 m. pr.m. e.) Vis tik tiksli ainų kilmė nėra aiški, nors manoma, jog jie kilę iš Centrinėje ir Rytų Azijoje gyvenusių senųjų šiaurės mongoloidų. Svarbu paminėti ir tai, kad jie savo išvaizda panašesni į Australijos ir Naujosios Gvinėjos aborigenus. Dėl to viena iš ainų kilmės hipotezių teigia, jog jie ir minėti aborigenai gali turėti tuos pačius protėvius (New World Encyclopedia). Gyvenama teritorija Senovėje...

Daugiau
Rodomas puslapis 5 iš 10« Pirmas...34567...10...Paskutinis »