Karštosios versmės
Karštosiomis versmėmis (jap. 温泉, Onsen) yra vadinamas magmos ar įkaitusių uolienų sušildytas ir į žemės paviršių trykštantis požeminis vanduo. Japonija garsėja savo karštųjų versmių kurortais, kurių skaičius siekia apytiksliai tris tūkstančius. Karštosios versmės gali būti tiek gamtinės kilmės, tiek dirbtinės. Karštųjų versmių gamtos reiškinys yra būdingas visam Japonijos salynui, nes šalies teritorija yra išsidėsčiusi aktyvioje vulkaninėje zonoje. Karštųjų versmių vanduo yra prisotintas įvairiomis mineralinėmis medžiagomis, kurios turi atpalaiduojančių, gydomųjų ir žmogaus imunitetą stiprinančių savybių. Karštosios versmės yra neatsiejama Japonijos kultūros dalis, kuri skatina vietinio ir užsienio turizmo plėtrą šalyje. Trumpa karštųjų versmių istorija Japonijoje yra aptikta daugiau nei 27 tūkst. karštųjų versmių šaltinių, kurie buvo naudoti skirtingų istorinių laikotarpių bėgyje. Pagrindinė priežastis lėmusi gausią karštųjų versmių koncentraciją Japonijos salyne yra šalies geografinė padėtis, išsidėsčiusi litosferos plokščių sandūroje. VIII–XIV a. metu karštųjų versmių baseinai buvo dažnai įrengiami prie šventyklų, dėl religinio apsivalymo...
Daugiau
Tendžino festivalis
Tendžino festivalis (jap. 天神祭, Tenjin matsuri) yra vienas iš trijų didžiausių Japonijos festivalių, į kurį kiekvienais metais susirenka daugiau nei milijonas žmonių (Japan Guide, 2018). Šventė vyksta liepos 24 – 25 dienomis, trečiame pagal dydį Japonijos Osakos mieste. Šis festivalis yra vienas seniausių Japonijoje, jo ištakos siekia 951-uosius mūsų eros metus. Tendžino festivalis yra paremtas šintoizmo religinių praktikų pagrindu, o pačios šventės pagrindinis akcentas yra dievų (jap. 神, Kami) pagerbimas. Būtent dėl šios priežasties festivalis japonų kalboje yra vadinamas “Dievų švente”. Tendžino šventės metu yra atliekami įvairūs šintoistiniai ritualai, taip siekiant pagerbti Osakos Tenmangu šventyklos sergėtoją Sugavarą no Mičidzanę (jap. 菅原道真, Sugawara no Michizane). Festivalio metu taip pat vyksta procesija, kuri prasideda šventykloje, o baigiasi prie Okavos upės, kur vėliau vyksta laivų paradas ir įspūdingas fejerverkų šou. Festivalio kilmės ištakos Tendžino festivalis pradėtas rengti 951-aisiais, praėjus metams po Sugavara no Mičidzanei dedikuotos Tenmangu šventyklos statybų pabaigos....
Daugiau
Heiano laikotarpio kultūra
Heiano kultūriniu laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian Jidai, liet. „visuotinė taika“) yra vadinamas vienas iš Japonijos istorinių periodų, kuris truko nuo 794 iki 1185 metų. Kadangi pasibaigus Naros istoriniam laikotarpiui šalies sostinė buvo perkelta į Heiano miestą (dabartinį Kiotą), šiam naujam laikotarpiui ir buvo suteiktas Heiano pavadinimas. Heiano laikotarpiu Japonija nutraukė glaudžius diplomatinius ryšius su Kinija (Takayama, 1995). Šiuo periodu japonai atsigręžė į senuosius laikus, siekdami kurti naują ir unikalią šalies kultūrą. Nors Japonijoje ir buvo pradėtas formuoti savitas žmonių identitetas bei vertybės, Kinijos kultūros pavyzdys išliko svarbiu aspektu valstybės viduje. Heiano laikotarpis buvo unikalus ne tik dėl Fudživarų paskelbtos valstybinės santvarkos, bet ir dėl savo kultūrinio išskirtinumo. Kultūriniai Heiano periodo aspektai yra siejami su rafinuotu imperatoriškųjų rūmų gyvenimu. Dvaro aristokratai ir kilmingieji vertino kultūriškai išprususius žmones, tai yra tuos, kurie suprato pagrindinius estetikos principus, tuos, kurie sugebėdavo išreikšti save per skirtingas...
Daugiau
Japonijos teatras „Bugaku“
Bugaku (jap. 舞楽, Bugaku) – yra japonų teatro žanras. Jis yra laikomas seniausia nepertraukiama muzikos ir šokių tradicija pasaulyje, kuri turi 1400 metų istoriją. Bugaku pasirodymų metu aktoriai dėvi kaukes, šoka ir dainuoja. Šis teatro žanras išsivystė iš tradicinių šokių formų, kurios VIII a., Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian Jidai), pasiekė Japoniją iš Kinijos, Korėjos, Indijos ir Pietryčių Azijos. Bugaku imperatoriaus rūmuose tapo svarbiausia atliekamojo meno rūšimi, kuri pakeitė šokius su kaukėmis, vadinamus Gigaku (jap. 伎楽, Gigaku). Ši meno forma yra neįprasta ir unikali Japonijos kultūriniame kontekste. Bugaku išlieka populiaria kultūros forma ir šiais moderniais laikais. Istorija VII a. diplomatiniams santykiams tarp Japonijos ir Kinijos pasiekus naujas aukštumas, Japonijos pasiuntiniai parsivežė Bugaku tradiciją į Japoniją. Princas Šiotoku (jap. 聖徳, Shōtoku), mylėjęs šokį, rėmė Bugaku, nepaisant to, jog šioje šokio formoje buvo menkai pabrėžiama religinė budizmo svarba. Iki XI a....
Daugiau
Ikirio
Tekančios Saulės šalies tradiciniuose tikėjimuose ir grožinėje literatūroje Ikirio (jap. 生霊, Ikiryō) yra vadinama laikinai nuo gyvojo kūno atsiskyrusi dvasia, kuri kartais nepaisant didelių fizinių atstumų, vaidenasi kitiems žmonėms. Ikirio pavadinimas turi priešingą, kontrastuojančią reikšmę Širio (jap. 死霊, Shiryō) terminui, kuriuo Japonijos folklorinėje tradicijoje paprastai yra vadinamos mirusiųjų dvasios. Kilmė ir elgsena Tikėjimas, kad gyvo žmogaus dvasia gali laikinai palikti savo kūną Japonijoje egzistuoja nuo senų laikų. Apie šį tikėjimą mes žinome iš anekdotinių bei grožinės literatūros pobūdžio rašytinių šaltinių, kuriuose buvo aprašyti tam tikri liudininkų pasakojimai ir patirtys apie dvasių vaidenimąsi, kūno apsėdimo atvejus ir kitas nekūniškas patirtis. Budistiniuose raštuose ikirio yra apibūdintos kaip „gyvosios dvasios“, kurios supykdytos gali prakeikti. Kūno apsėdimas yra dar vienas būdas, kuriuo ikirio gali sukelti ar padaryti žalą savo pasirinktai aukai. Sakoma, jog ikirio apsėstas žmogus dažniausiai nieko nenujaučia ir nenutuokia apie jo kūną užvaldžiusią dvasią. Vis dėlto, mitologiniuose šaltiniuose...
Daugiau
